Kristaus paaukojimas (Grabnyčios)

Lk 2, 22-40

Vasario 2-ąją, rodos, vėl galėtume užsižiebti kalėdines ugneles, pasipuošti eglutę. Vėl tinka prakartėlė, o kai kur jos ir laikomos iki šios dienos, Kristaus paaukojimo šventės. Nes Evangelijoje – Jėzaus kūdikystės istorija. Apie ką tik gimusio dieviškojo vaikelio paaukojimą Jeruzalės šventykloje. Mozės įstatymas reikalavo, kad kiekvienas berniukas būtų pašvęstas Dievui, ir dėl to būtų atnašaujama padėkos auka. Kartu atliekamas gimdyvės apsivalymo ritualas. Viskas šiek tiek panašu į mūsų krikšto apeigas. Na, o ten kur krikštynos, kur kūdikis ir motina, ten visuomet gražu, jauku, šventa.

Būtent taip ir priimi šį Evangelijos pasakojimą, kada jis skaitomas Kalėdų kontekste. Dar vienas širdį glostantis paveikslėlis. Dangiškasis kūdikis čia kaip visi žemės vaikai, pavaldus savo tautos religinei tradicijai, turintis savo šaknis, savo dvasinį paveldą, priklausantis bendruomenei. Tie du senyvi žmonės, Simeonas ir Ona, pasitinkantys naujagimį šventykloje, gražiai papildo kalėdinių personažų galeriją, piemenukus ir išminčius, atėjusius pasveikinti gimusio Išganytojo. Ar nenuostabu, kad Evangelija ir senatvei leidžia dalyvauti Kalėdų dramoje! Simeonas su kūdikiu ant rankų, tariantis savo pranašystės žodžius, – tai jaudinamas senatvės ir vaikystės susitikimas. Ir kiek reikia tikėjimo, kiek reikia drąsos, kad tame vaikelyje, dar tik vaikelyje, pamatytum ir priimtum Dievo pažadą gelbėti žmoniją. Šviesą pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbę. Iš senelio Simeono laikysenos ir žodžių visuomet mokysimės, kaip reikia džiaugtis išganymu, kaip atpažinti ir sveikinti Dievo dovanojamą viltį. Iš čia ir užuomina, kad pasaulio išgelbėjimas per amžius bus panašus į kūdikį ant rankų. Mažas ir silpnas vaikelis, o ne gigantas, vienu mostu įvedantis savo valdžią ir tvarką. Simeonas juk žinojo pranašų pasakymus, kad ateisiantis Gelbėtojas būsiąs „tarsi lydytojų ugnis, tarsi skalbėjų šarmas”. Žinojo, tačiau nesusigundė laukti galingesnio ir įspūdingesnio Mesijo. Apkabino vaikelį, garsiai pareikšdamas, jog tai ir yra lauktasis ir išsvajotasis.

Kristaus paaukojimo šventė būtų mielas kalėdinių minčių bei nuotaikų sugrąžinimas, bet jos lietuviškas pavadinimas šiek tiek sumaišo kortas. Grabnyčios. Vadinasi, grabas arba karstas. Mirtis. Kvepia anaiptol ne Kalėdų meduoliais. Vasario 2-ąją bažnyčiose kitados šventindavo grabnyčias, kitaip tariant – graudulines žvakes, kurias paskui uždegdavo prie mirštančiųjų. Kažkur stalčiuje tebesaugau dar iš prosenelės likusį gabaliuką tikros vaškinės, rankom nulipdytos grabnyčios. Nežinau, kaip radosi tas paprotys, kodėl būtent Kristaus paaukojimo diena pasirinkta graudulinių žvakių šventinimui ir užuominai apie mirtį. Gal čia ir nėra jokios gilios teologijos. Žinoma, galima labai paprastai ir „saugiai” viską paaiškinti: girdi, ne kokius grabus minime, bet Kristų, pasaulio šviesą, garbiname ir šloviname. Taigi ir galvoti dera ne apie mirusiųjų pasaulį, bet apie Gelbėtoją, kuris savo gimimu išsklaidė nuodėmės ir mirties sutemas.

Visa tai tiesa, be abejo. Kristus mums šviečia visur, net nuodėmėje ir mirtyje. Simeonas ne veltui jį pavadina „šviesa pagonims apšviesti”. Tačiau tuojau pat jam suteikiami ir kiti vardai: „prieštaravimo ženklas” bei „kalavijas”, kuris perversiąs Marijos sielą. Džiaugsmo ir dėkojimo dieną, švenčiant žadėtojo Mesijo atėjimą, labai netikėtai jame perskaitomi tie be galo skirtingi pašaukimai – būti žmonių šviesa ir prieštaravimo ženklu bei skausmo kalaviju.

Padvelkia ne visai maloniom išvadom. Nieko sau dovanos žadamos to mielo vaikelio vardu. Aišku, nesunku išsisukti nuo neramių minčių. Belieka tik pridurti, kad Jėzus yra prieštaravimo ženklas ir suklupimo akmuo tiems, kas nenori jo priimti. Kas neįtiki ir neatsiverčia. Simeono pranašystę apie kalaviją taip pat galima nurašyti būsimam Dievo Motinos sielvartui po kryžiumi, ir nieko daugiau. 

Nusiraminame. Be to, puiki proga pamoralizuoti. Apie bedievius, nepriėmusius išganymo, apie nusidėjėlius, kuriems nė motais Evangelijos tiesos. Kristaus šviesa juos teisia ir pasmerkia. Kita vertus, ar mes, krikščionys, nesame pavadinti ir šviesos, ir tiesos vaikais? Vadinasi, ir mūsų uždavinys būti šventu prieštaravimo ženklu sugedusiam pasauliui. Kaip čia nesididžiuosi ir nepriminsi to kitiems. Dėl Marijai pažadėto skausmo kalavijo irgi nėra taip blogai. Ji kentėjo dėl Sūnaus mirties, bet viskas baigėsi Velykų rytą. Kristus vėl nušvito ir tebešviečia mums.

Suprantamas noras neminėti prieštaravimų bei sielvartų, jeigu Kristaus pergalė pasaulyje yra galutinė ir neatšaukiama. Kas bepaneigs, kad džiaugsmas, o ne liūdesys ar nerimas yra didžioji krikščionio žymė?

Vis dėlto teks praryti šiek tiek evangelinio kartumo. Švęsdami Gelbėtojo atneštą šviesą, niekaip neišvengsime užuominos, kad šalia tos šviesos visuomet bus šešėlių. Ir kad jie kris ne ant netikinčiųjų, kurie tos šviesos nei mato, nei pažįsta, bet ant mūsų, įtikėjusių ir priėmusių Jėzų Kristų.

Juozapui ir Marijai jau kitame Luko evangelijos puslapyje Jėzus taps prieštaravimo ženklu. Jie pames jį per iškilmes toje pačioje Jeruzalėje, o suradę išgirs ne atsiprašymus ir pasižadėjimą pasitaisyti, bet mįslingą paauglio frazę: „Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” Paskui kitąsyk jie negalės prasibrauti prie jo per minią, o jis sakys, kad jam tėvas ir motina, broliai ir seserys yra tie, kas vykdo Dievo valią. Pamėgink atspėti ir sklandžiai nusakyti, kas Jėzui ir kiekvienam jo sekėjui yra „Tėvo reikalai”. Pamėgink susigyventi su tiesa, kad Kristuje esama giminystės, didesnės ir amžinesnės nei kraujo ryšys.

Ne kam kitam, ne pašaliniams, bet pirmiausia patiems krikščionims Jėzus yra didysis prieštaravimo ženklas. Ir mažas švelnus vaikelis, ir „lydytojų ugnis” drauge. Tas, kurį paimi ant rankų, ir tas, kurio atėjimo niekas neatlaikytų. Gal dėl to ir nenuostabu, kad pasijunti kartais jo paleistas į pasaulį su kalaviju sieloje.

Bernardinai.lt