Neseniai „Draugo“ puslapiuose pasirodęs Viliaus Bražėno straipsnis „Laisvos spaudos mitas“ yra liūdnas lietuvių ydingo požiūrio į žiniasklaidą pavyzdys. 

Kaip žiniasklaidos pradininkes nurodydamas kaimo „plepias moterėles“, kurios „kaimynėms per tvorą ar prie kiemo vartelių papasakodavo tai, ko jos nebuvo girdėjusios“, p. Bražėnas konstatuoja, jog „skirtumas tarp dabartinės ir anų dienų ,žiniasklaidos’ yra tas, kad šiandien yra daugiau įvairių ,tvorų’ ir daugiau abiejų lyčių ,moterėlių‘ per tvoras, net ir apie kaimyninių ,kaimų‘ naujienas pasakoti [sic]“. 

P. Bražėno nuomone, „laisvos“, „nešališkos“ spaudos nėra, nes „žiniasklaida priklauso nuo pinigo: nuo leidėjo ir skelbimų pinigo“, o žurnalistai visi turi savo nuomones ir įvykius interpretuoja savaip, kas užkerta kelią „nešališkumui“ ir „nepriklausomumui“. Galop, p. Bražėnas dar pasigiria, kad savo redaguotame „konservatyviame“ leidinyje atsisakė spausdinti „kairaus intelektualo“ pateiktą „kitą pusę“, pareikšdamas (atrodo, dar gerokai prieš Rush Limbaugh): „Mes esame kita pusė“.

Tikrai nedrįsčiau nurodinėti p. Bražėnui, ką skelbti savo leidinyje. Manau, jei skaitytojai prenumeruoja jo leidinį, nes ieško atvangos nuo „liberalinės, globalistinės klikos“ ir „kariųjų intelektualų“, tai priešingą pusę skelbiantis leidinys tikrai gali būti prasmingas. Visiškai sutinku, kad leidiniai, turintys aiškią ideologinę kryptį, gali atlikti svarbų visuomeninį vaidmenį, laiduodami progą „kitai pusei“ pasisakyti be cenzūros, jei jai tai padaryti trukdo kitų leidinių redaktoriai. Ir visiškai sutinku, jog lietuviška žiniasklaida dažnai nesugeba pakilti aukščiau gandų lygio. Dar blogiau – daugelis mūsų žurnalistų ne tik paperkami, bet išvis neįžvelgia dėl to ko nors blogo.

Tačiau faktinis mūsų – žurnalistų - netobulumas jokiais būdais nepateisina to netobulumo. Čia p. Bražėnas painioja empirinius ir moralinius vertinimus. Ir savo doroviniu reliatyvizmu jis pakerta žurnalistinės atsakomybės pamatus. Faktas: didžioji mūsų žiniasklaidos dalis nepasikliauja tomis priemonėmis, kurias sugalvojo ir diegia tie, kuriems rūpi žiniasklaidos patikimumas ir nešališkumas. (Nešališkumas, beje, nereiškia, kad negalima skelbti kokių nors vieną ar kitą pusę palaikančių išvadų – tai tiesiog reiškia viešą svarstymą kiek įmanoma daugiau faktų ir argumentų, skelbiant išvadas, kurias galima būtų kitiems paaiškinti ir pateisinti netendencinga faktų ir argumentų analizė.)

Kadangi, kaip teisingai pažymi p. Bražėnas, tokiam darbui labai gali trukdyti piniginiai interesai, vienas svarbus žiniasklaidos patikimumo garantas - tai griežtas reklamų ir verslo skyrių ir netgi leidėjų atskyrimas nuo redaktorių ir korespondentų. Kita priemonė - teisinės garantijos, kad žurnalistai nebus baudžiami ar atleidžiami iš darbo už išreikštą mintį, argumentą, išvadą ar patvirtintą faktą, nors jis ir nepatiktų leidėjams ar reklamų užsakovams.

Tačiau pareikšdami, jog nėra jokio pagrindo žurnalistų kritikuoti, kad „niekas nieko negali įpareigoti sakyti tik tiesą ar ginti kito asmens interesus, išskyrus savųjų“, ciniškai tvirtinant, esą „laisvos spaudos nėra“ - jog visi priklausomi, kad nešališkumo nėra ir negali būti, tad neverta jo tikėtis ar siekti, kad visi žurnalistai iš principo yra paperkami ir kad žurnalizmas nuo gandų iš esmės nesiskiria, galbūt ir atrodome labai filosofiški, tačiau tuo pakertame kriterijus, pagal kuriuos galėtume nuspręsti, ar verta mums pateikiamais faktais, analize ir komentarais išvis tikėti.

Pasaulyje yra ir mokslininkų, kurie klastoja tyrimų duomenis, tarnaudami tyrimų užsakovams, nes pastarieji dėl savanaudiškų priežasčių pageidauja tam tikrų rezultatų. Ar p. Bražėnas tada pareikštų, kad „mokslas“ – irgi mitas? Ar p. Bražėnas neatrastų jokių skirtumų tarp šiandienos mokslininkų ir viduramžių alchemikų ar astrologų, nes visi jie mėgina mums paaiškinti gamtos ir visatos dėsnius? 

Kiekvieną mokslinę studiją finansuoja kas nors – universitetas, bendrovė, vyriausybė. Visi turi savų interesų - vieni tyrimų rezultatai galėtų būti naudingesni nei kiti. Gal dėl to, kad visada galima abejoti mokslininkų sąžiningumu, neverta tikėti mokslo tyrimais ir mokslininkų nešališkumu?

Žinoma, tai toks pat absurdas, kaip lyginti kaimo gandus su žiniasklaidos idėja. Tiek moksle, tiek žiniasklaidoje žinoma visokių būdų, kuriais galima laiduoti galbūt netobulą, tačiau bent jau didesnį pranešimų ir ataskaitų patikimumą. Moksle dvi tokios priemonės yra „eksperimento pakartojamumas“ ir „kolegų recenzijos“. Žiniasklaidos patikimumui laiduoti irgi yra visokių būdų, pradedant jau minėtomis priemonėmis, arba „dviejų šaltinių“ taisykle bei skelbiamų faktų „patikrinamumu“ ir jų patikimumo paženklinimu (kas patvirtinta, kas ne, koks pranešimo šaltinis, ar šaltinis įvardytas, ar neįvardytas), baigiant žurnalistų paperkamumo patikrinimais, informavimu skaitytojų apie tai, ar skaitomas straipsnis yra reklama, žinia, analizė ar komentaras, ir galų gale tuo pačiu „spaudos laisvės“ principu. 

Kaip moksluose, taip ir žiniasklaidoje, jei pageidaujame kiek įmanoma patikimesnės informacijos, žurnalistai ir mokslininkai turi galėti laisvai ir viešai vienas kitą kritikuoti - be cenzūros. Tai - geriausias būdas išryškinti klaidas ir tą pačia tiesą, kurios sakyti, anot p. Bražėno, niekas negali žurnalisto įpareigoti. Kad toks įpareigojimas – kaip kiekviena moralinė pareiga - gali būti neveiksmingas, nereiškia, jog to neturėtume iš savo žurnalistų reikalauti – kad jie pasikliautų visomis įmanomomis priemonėmis siekdami patikrinti ir pateisinti savo skelbiamus žodžius – ir kad nėra jokio būdo šią pareigą įtvirtinti konkrečiai.  

Žurnalistų sąžiningumą galbūt labiausiai paskatina kritika, dialogas ir nuomonių įvairovė - jei ne viskas viename leidinyje, tai bent jau bendruomenės žiniasklaidoje apskritai. Žurnalistas turi žinoti, kad jo pateiktus faktus bei argumentus kiti galės tikrinti ir galbūt paneigti, o kritika nebus gesinama tų, kuriems ji nepatinka. Todėl vienai valstybei ar vienai bendruomenei neužtenka vieno ar dviejų „kitą pusę“ cenzūruojančių „ideologinių“ leidinių. Dėl to ypač negausioms bendruomenėms, kaip mūsų, yra labai svarbūs visuomeniniai leidiniai, tokie kaip „Draugas“, kuriuose būtų galima rasti ir skelbti įvairių nuomonių ir pranešimų, siekiant kartu išsiaiškinti teisybę.

Bernardinai.lt