Iškart atvirai pasakysiu, jog savo pažiūromis nesu nei nuoseklus kairysis, nei toli siekiantis dešinysis. Esu nepartinis žmogus ir daugiapartinę politiką laikau būtina demokratijos sąlyga bei instrumentu. Sykiu atvirai pareiškiu, kad nėra tokios politinės partijos, su kuria galėčiau iki galo politiškai tapatintis.

Balsuoju už tą, kuri, mano akimis, nuosekliausiai gina laisvę ir individą. Partinės politikos požiūriu esu moderatas ir plačios demokratinės koalicijos rėmėjas. Tad protinga ir visokio plauko radikalizmui nepasiduodanti kairė, mano akimis, politiniam spektrui yra tiek pat būtina, kiek ir realybės jausmo nepraradusi, nedoktrinieriška dešinė. Šitą iškart deklaruoju, kad neliktų neaiškumų dėl mano paties pozicijos.

Apipeliję gramofonai prieš fikciją

Vienoje iš viešų politinių diskusijų nepriklausomybę jau atgavusioje Lietuvoje išeivijos sociologas Vytautas Kavolis atvirai pasakė, jog jį stebina faktas, kad Lietuvoje visiškai nėra kairiųjų vertybių. Šiuos žodžius didis lietuvių sociologas ir civilizacijų teoretikas pasakė 1996 metais, kada šalį dar tvirtai valdė tuometinė LDDP – kad ir kaip būtų, tuo metu ji atrodė vienintelė iš tikrųjų gerai organizuota ir galinga kairioji partija.

Tais pačiais metais savo redaguotame kultūros žurnale „Metmenys“ V. Kavolis apie vertybes Lietuvoje (tiek dešiniąsias, tiek kairiąsias) parašė dar stipriau: Lietuvos dešiniosios politinės jėgos ir jų retorikos jam pasirodė „apipeliję gramofonai“, o kairiosios – visiška fikcija.

Belieka tik klausti, kodėl vakariečio sociologo teorinei klausai aiškiai pro šalį „traukiamos“ politinės arijos buvo tokios akivaizdžios ir kodėl jam pavyko prieš dešimti metų nesunkiai diagnozuoti tą, kas šiandien mums kelia tokį nerimą ir apie ką šiandien Lietuvoje politologų ir pačių politikų kalbama kone kaip apie atradimą.

Kuo skiriasi kairė ir dešinė?

Skirtumai tarp kairės ir dešinės aiškinami nevienodai. Pats esu dalyvavęs karštoje Vytauto Kavolio ir jo vaikystės draugo, legendinio išeivijos politologo Aleksandro Štromo diskusijoje apie skirtumus tarp kairės ir dešinės bei pačios perskyros kriterijus. Žinant, kad V. Kavolis teisėtai laikomas lietuviškojo liberalizmo pagrindiniu ideologu ir teoretiku, o A. Štromas save laikė liberaliu konservatoriumi, šią diskusiją nusakyčiau kaip vienus iš pačių įdomiausių teorinių debatų apie kairiąsias ir dešiniąsias vertybes, kokius man yra tekę girdėti. 

V. Kavolis teigė, jog kairė visų pirma reiškia pasitikėjimą individualiu protu ir racionalių reformų galia – tikėjimas, kad galima reformuoti viską, net tikėjimą ir Bažnyčią, yra sąlygotas daugiau ar mažiau įsisąmoninto kairiojo impulso. Tuo tarpu dešinė, anot jo, prasideda nuo tradicijos ir galios sąjungos. Tradicija ir tikėjimas dešiniesiems tiek svarbūs, jog juos galima (ir būtina) ginti pasitelkus organizuotą politinę galią. Kairei yra svarbi individo sąžinė ir protas, tuo tarpu dešinė linkusi pasikliauti istorijos jausmu ir kolektyviniu sentimentu.

A. Štromas siūlė kitokį kriterijų – pasak jo, svarbiausias dalykas kairumui arba dešinumui identifikuoti yra valstybės ir pilietinės visuomenės santykis. Kairei valstybė, pasak jo, visada yra svarbesnė už pilietinę visuomenę (kurią susitarkime traktuoti kaip įstatymų reguliuojamą ir save aktyvinti bei organizuotis pajėgiančią laisvų individų sandraugą). Kairieji nesuvokia socialinės pažangos be valstybės kišimosi į visuomenės gyvenimą. Dešinei gi pilietinė visuomenė yra svarbesnė net už valstybę (žinoma, čia dar daug ką lemia valstybės samprata). Kairiesiems atrodo, kad geriau, jei yra daugiau valstybės nei visuomenės. Dešinei, priešingai, visuomenės turi būti daugiau nei valstybės.

Kad ir kaip būtų, ši Lietuvoje turbūt niekam daugiau negirdėta diskusija (mat įsiplieskė ji tik prie manęs, 1994 metais Čikagoje vykusio Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo metu) ir šiandien yra nenustojusi savo aktualumo. Juokais sau pavadinau ją dviejų išeivijos teorinių titanų kova.  

Kas yra kairiosios vertybės?

Atskyrę vakarietiškas kairiąsias vertybes nuo jų komunistinių klastočių ir apskritai kairiųjų totalitarinių kaukių, turėsime pripažinti, kad pagrindinės kairiosios vertybės yra lygybė, darbas, socialinis teisingumas, solidarumas ir nelygstama individo vertė nepriklausomai nuo jo(s) galios ir turto cenzo.

Prisimenant kairiųjų feminisčių idėją, kad tai, kas asmeniška, sykiu yra ir politiška, būtų galima teigti, jog kairioji politika visada pasisakė už kiekvieno individo nelygstamą vertę ir asmeninį dalyvavimą visuomenės gyvenimo koregavimo ar reformavimo procese. Sykiu ji visada buvo glaudžiai suaugusi su tuo, ką vokiečių socialinis teoretikas Niklas Lumanas (Niklas Luhmann) yra pavadinęs diskusijos ir protesto kultūra.

Sunku pasakyti, koks likimas būtų ištikęs politinę kairę – tiek socialdemokratiją, tiek eurokomunizmą – jei ne XX amžiaus totalitariniai režimai. Naciai ir tarpukario Europos autoritariniai režimai Vakarų intelektualų akyse iškėlė komunizmą (visiškai nepelnytai) kaip tariamą vienintelę alternatyvą ultradešiniajai ir fašistinei politikai, bet tolimesnė Sovietų Sąjungos ir kitų komunistinių režimų istorija bei praktika tapo didžiuoju nuosaikios vakarietiškos kairės egzaminu.

Po XX-ojo SSKP suvažiavimo 1956 metais, kuriame Nikita Chruščiovas savo kalboje demaskavo stalinizmą kaip nusikalstamą diktatūrą ir asmens kulto išraišką, Vakarų Europos kairuolių gretose turėjo kilti tokia pati sumaištis kaip ir po 1948 metais publikuoto Džordžo Orvelo (George Orwell) romano 1984-ieji.

Kad ir kaip būtų, tais pačiais 1956 metais sutraiškyta ir kraujyje paskandinta Vengrijos revoliucija nepaliko jokio trečio kelio politinei kairei – po Sovietų Sąjungos tarptautinių nusikaltimų jos remiamose Vakarų Europos šalių kompartijose galėjo pasilikti nebent pamišėliai, ideologiniai fanatikai arba ciniški partiniai funkcionieriai, ant šios kortos pastatę savo gyvenimą ir atsisakę vadovautis logika, protu ir sąžine.

Galima iš dalies suprasti šalis, kuriose kompartija pelnė aukštą politinę reputaciją savo kovose prieš autoritarinius režimus – taip atsitiko Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Bet socialdemokratija pasuko kitu keliu. Perfrazuojant kompartijos reformatorių šūkį, skelbusį apie socializmo su žmogišku veidu kūrimą, būtų galima pasakyti, jog socialdemokratai veikiau siekė humanizuoti kapitalizmą ir sukurti kažką panašaus į modernizaciją su žmogišku veidu.

Net ir nesant socialdemokratu ir nepritariant jų atliekamai galios bei turto perskirstymo politikai, reikia pripažinti, kad didžiuliai Šiaurės šalių ekonominiai pasiekimai ir nekompromisinė Vakarų Europos socialdemokratų kova prieš politinį radikalizmą pelnė jiems užtarnautą pagarbą.  

Ar kairiosios vertybė egzistuoja Lietuvoje?

Tiesą sakant, tai retorinis klausimas. Žinoma, kad ne. Iki savo susiliejimo su LDDP autentiškai vakarietiška kairiąja politine jėga galėjo tapti buvusi Aloyzo Sakalo, Bronislovo Genzelio ir Vytenio Andriukaičio socialdemokratų partija. Galėjo, bet šį istorinį šansą prarado vardan labai lengvai atsekamų valdžios mechanikos ėjimų.

O LDDP, niekada net nepriartėjusi prie tikrųjų socialdemokratinių vertybių, pasinaudojo unikaliu šansu ir pasisavino svetimą simbolinį kapitalą, sykiu pakeisdama savo tapatybę ir perrašydama savo biografiją. Šiandien Socialdemokratų partijoje yra keletas socialdemokratų, kurie arba sėkmingai nublokšti į užribį, arba, priešingai, taip giliai integruoti į partijos valdymo struktūrą, kad nebeturi kitokio veikimo ir kalbėjimo galimybių, išskyrus besąlygišką saviškių gynimą nuo kritikos ir žiniasklaidos.

Neužmirštamas savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas ir aštrus socialinis kritikas Ričardas Gavelis LDDP yra pavadinęs korupcinio kapitalizmo partija. Niekam iki šiol nėra pavykę taikliau apibūdinti šios partijos ir kartu jos dabartinės įpėdinės. Pridurčiau – prie šios partijos valdymo metodų itin gerai dera ne vakarietiško, o rytietiško kapitalizmo formos, pagrįstos klaniniais ryšiais ir politinės valdžios naudojimu ekonominei galiai bei proteguojamoms grupėms sustiprinti.

Leiskite nuo teiginių pereiti prie argumentų. Ar ši partija iki šiol kaip nors esmingai tobulino ir tebetobulina Lietuvos viešąjį sektorių? Ar jos politiniame žodyne ką nors reiškia žodžiai „darbininkai“ ir „profsąjungos“ – žodžiai, be kurių visa socialdemokratija virsta fikcija? Ar ši partija kada nors atvirai paskelbė, kad jos žmonės ir tikrasis elektoratas yra visų pirma samdiniai, o ne darbdaviai – darbo, o ne kapitalo atstovai? Ar ši partija kada nors ir kaip nors save susiejo su ta inteligentijos dalimi, kuri reiškiasi kaip galią turinčiųjų ir kontroliuojančių struktūrų kritikai?

Jei ši partija paskelbtų, kad vakariečiams sunkiai įsivaizduojami ir suvokiami Lietuvos turtiniai ir socialiniai kontrastai bei skurdas yra jos politikos prioritetai, jei ji energingai imtųsi šalies provincijos ekonominio ir kultūrinio atsilikimo nuo didžiųjų miestų šalinimo programos, jei ji ekonominę ir kultūrinę šalies decentralizaciją bei savivaldą paskelbtų savo neatidėliotinais uždaviniais ir dar pamėgintų paremti smulkų bei vidutinį verslą, ji nusipelnytų didelės pagarbos ir simpatijos.

Deja, realybė yra kitokia. Lietuvos Socialdemokratų partija yra stambiojo kapitalo ir monopolinio kapitalizmo partija, komiškai ir negrabiai besimaskuojanti kairiąja frazeologija. Savo pragmatizmu, užmačiomis kontroliuoti visą stambųjį kapitalą, antidemokratiniais veiksmais bei pareiškimais ši partija šiandien gerokai labiau primena Kinijos kompartiją ir Pietryčių Azijos autokratus, nei savo partinius bendravardžius Švedijoje, Suomijoje ar Nyderlanduose.

Pakanka prisiminti jų pritarimą atakoms prieš nevyriausybines organizacijas, nė neminint atviros paniekos opozicijai ir mechaniškai balsuojančios, lojalios daugumos naudojimo būtent ten, kur būtinos demokratinės procedūros.

Ironiška, kad savo komunitarinėmis tendencijomis, t.y. orientacija į bendruomenę ir bendruomeniškumą kaip vertybę, Lietuvos Konservatorių Sąjunga neretai demonstruoja daugiau kairiosios partijos jautrumo ir sentimentų nei Socialdemokratai.

Ar mes turime kairiąją inteligentiją?

Tai taip pat retorinis klausimas. Žinoma, ne. Galima paminėti Gintarą Beresnevičių, Povilą Gylį, minėtuosius Socialdemokratų partijos narius ir dar vieną kitą inteligentą, neabejotinai išpažįstantį kairiąsias vertybes. Tokių jaunų kairiųjų inteligentų, kaip Kasparas Pocius, balsas taip pat teikia vilčių. Bet ar mes turime menininkų, kurie savo kūryba iškart simbolizuotų kairę ir jos vertybes, kaip Alberto Moravijos (Alberto Moravia) ar Bernardo Bertolučio (Bernardo Bertolucci) atvejais?

Šioje vietoje leiskite trumpam pereiti į griežtą teorinę kalbą: struktūriniu požiūriu, kaip tam tikras reikšmingas elito segmentas, dalyvaujantis simboliniame realybės konstravime, kairioji inteligentija Lietuvoje neegzistuoja.

Kur jos darbas ties kairiuoju politiniu ir moraliniu žodynu? Kur jos socialinė kritika? Kur jos siūlomos temos ir problemos, kurios atnaujintų visą mūsų kairįjį diskursą, o pačią Socialdemokratų partiją išvestų iš sąstingio, o dar tiksliau – pervestų iš administravimo, kontrolės ir vadybos lygmens į idėjinius debatus ir viešosios erdvės kūrimo darbą, t.y. politiką tikrąja šio žodžio prasme?

O stipri kairioji partija ir kairiosios vertybės yra būtinos Lietuvai kaip deguonis. Viena vertus, politinis spektras yra neįmanomas, kada visos sisteminėmis ir tradicinėmis save vadinančios partijos dirba tik su darbdaviais ir nieko bendra neturi su darbininkija bei samdiniais. Ir visa tai vyksta šalyje, per šešiolika metų patyrusioje tokias socialines įtampas, kokių Vakarai panašų laiko tarpą niekada nėra patyrę...

Kita vertus, stipri kairioji jėga taptų pačiu galingiausiu priešnuodžiu prieš populizmo užkratą. Argi Lietuvoje sėkmę kada nors būtų pelniusios Libdemų ir Darbo partijos, jei būtume turėję autentiškus ir stiprius kairiuosius?

Ir šis klausimas yra retorinis.

„Klaipėda“