Kai apie tai imi galvoti, apima kažkoks paralyžius. Rašykit, brangieji, nerašę, raudokit neraudoję, trypkit kojomis, rašykit peticijas ir deklaracijas, smerkiamai tylėkit – dalykai vyks, kaip vykę. Nes jūsų nuomonė – ne tautos nuomonė, o tik jūsų, pavienių asmenų, net jei jūsų būtų du milijonai iš trijų. Tautos nuomonė – spaudos laisvė. O spaudos laisvė – tai tokia laisvė, kurią iki galo, iki išsipildymo katarsio pajunti, tik tyčiodamasis iš  dalykų, kurie kam nors atrodo šventi. Kuo daugiau žmonių laiko kažką šventu, tuo didesnė laisvė juntama iš jų išsityčiojus. „Be tabu“ – yra didžioji spaudos laisvės vėliava, droviai ėmusi plevėsuoti dar laisvosios medijos priešaušriais, ogi dabar įsisiautėjusi plaktis taip, kad lengvai baigia uždaužti bet kokias gėrio ir blogio, moralumo ir nemoralumo ribas.

Neatsakyti klausimai

Galvoju ir nieko nesugalvoju, kaip jaučiasi tie žmonės, savo laikraštėlyje sumanę padaryti dar vieną  „žygdarbį“ - perspausdinti žmogaus prigimties silpniausiąją ir labiausiai apgailėtiną dalį demonstruojančius piešinėlius, taip visų mūsų vardu smogdami kitatikiams broliams (tegul ir nesirenkantiems priemonių gintis) į kitų jau spardomas jų kepenis. Graudu ir gailu matyti, kaip skėteriojamės tom trumpom savo demokratijos kojytėm, iš padilbų vis stebėdami, kaip meistriškai smūgiuoja „didžiosios demokratijos“, vis pasitikrindami, ar dar jos nenustojo spardytis, ar dar reikia striksėti ir mums. Kai jos liausis, mes, žinoma, dar šiek tiek pasimuistysim, kad oresni ir drąsesni atrodytume, o jei reikės atsiprašyti – tai didieji padarys už mus, visų demokratijų vardu...

Bet gal geriau galvoti, kad tie vyrai jaučiasi didvyriais. Noriu tikėti, kad jie jaučiasi didvyriais, nes tiesiog kažkas kažkada užmigdė ar ištrynė, uždusino jų galią mąstyti širdimi, pirma įstatymo leisti išmintį, pažinti ją kaip kažką, kas yra, kas turėtų būti visokio įstatymo šerdyje, pačioje jo prigimtyje. Norėčiau tikėti, kad tokie žmonės, kurie barbariškai suvokiama laisvos spaudos idėja užriša gerklę bet kokiam padorumui, yra tiesiog akli, kaip tas Jericho neregys, ir atėjus laikui paprašys būti išgydyti, stosis ir eis. Kitaip man galas, kitaip būsiu priversta pralaimėti, patikėdama, kad anksčiau ar vėliau mes ir vėl turėsime mokėti kainą jau tikrai ne už jokią laisvę, o už atviriausią ir primityviausią cinizmą. Ir ar ką nors žavi pažadas, kad paskui kažkas, mokančius šią kainą, pavadins tautos didvyriais? Geriau nebūtų progų jais tapti...

Apie trečią brolį kvailį

Iš tiesų, kas bandė patirti, kokia dalis Lietuvos piliečių po tokių veiksmų atsidūrė „trečio brolio kvailio“ vaidmeny? Trečias brolis – tai tas, kurio niekas nieko neklausia, už kurį visi viską žino ir kurio į karalių menes nekviečia, o jei ir kviečia, tai tik juokinti. Ir kokį ginklą tas „jonelis“ gali sau pasiūlyti gintis? Tik eiti, į viską ranka numojus, į savo širdį žiūrint, ir taip ėjimo kryptį pasirenkant, šypsotis kiekvienam sutiktam kitam ir kitokiam, žiū - iš vieno kokį kvailą siūlų kamuolėlį gaus, iš kito – lazdą ar dar kokį niekniekį, kelius apsibrozdins, rankas atsimuš, betgi pasieks tą baisų kalną, ant kurio drakonas gyvena. Plikom rankom ir basa širdimi.    

Kam dar iš mūsų rūpi, jog galva mums duota ne tik kepurei nešioti? O jei ir kepurei, tai ne tik tam, kad ausys nešaltų, bet tam, kad turėtume ką prieš kitus nusiimti – pagerbdami ar pasisveikindami, prašydami ar atsiprašydami... Kaip liūdna, kad vis daugyn mūsų, kepures dėvinčių, bet niekada jų nenusiimančių. O kai kepurės niekada nenusiimi, žvilgsnis juk labai, labai susiaurėja. Matai tik savo purvinus batus, du metrus į priekį, po pusę iš šono – jokios perspektyvos, jokio horizonto. Suprantama tad, kad ir saviems ir svetimiems kojas gerai gali apmindžioti, o jei ūgio ir pločio daugiau – tai ant galvų užlipti; tada kad ir kokiu tamsiakeliu pasuktum, viskas plačiu vieškeliu rodysis...

Toje nenukeliamų kepurių ir užstoto horizonto visuomenėje liūdniausia yra tai, jog nebelieka kuo sekti, ką gerbti, kuo stebėtis ir kuo gėrėtis. Ten kitų trūkumai yra daug didesni už privalumus. Ten nebėra autoritetų. Nėra vietos jokiai šventybei, vabalėliui nei kirminėliui, paukšteliui nei žmogeliui, baltam ir juodam, judėjui ir pagoniui, musulmonui ir krikščioniui, prieš kurį su džiaugsmu vis lankstosi, kepurėlę nuo galvos plėšdamas, tas trečias brolis Jonas. Argi ne todėl ten gimsta įstatymai ir principai, kuriuos neva privalu ginti, taip užtraukiant visiems ilgą negarbę ir dėmę, gal netgi – pavojų ir mirtį, kaip kad mūsų istorijoje jau nesyk yra būta. Ar ne kepures užsimaukšlinę „gynėm“ „grynosios rasės“ idėją, varydami į getą pražūčiai žmones? Ar ne dėl tokių kepurėtų nuo tėvynės buvo „išlaisvinta“ gražiausia dalis mūsų tautos? Ar ne tokie kepurėti, vedami ne tiek drąsos, kiek baimės, vis dairydamiesi į didžiuosius, vežė parvežti tautų draugystės saulės?

Kur mūsų vieta, palaiminti mažutėliai? Imkim ir išdrįskim būti labai drąsūs - nusiimkim kepurėles prieš trečio brolio kvailio išmintį. Kad galėtume kautis su drakonais. Kad patys drakonais nevirstume. Jei dar prisimenam pasakas – juk tik broleliai kvaileliai tas pabaisas įveikia.   

Kas dabar pakibo virš Lietuvos? Juodas kaip naktis musulmonų fundamentalistų įniršis ar dar tirštesnė mūsų pačių tamsa? Kieno dvasios naktį iš tiesų slepia išdarkytas pranašo Mahometo veidas? Ir kas gi būna, kai tamsa su tamsa susitinka? Nebenoriu tos pamokos, to užsitęsusio namų darbo, kuris teberuošiamas po mūsų okupacijų ir tremčių, po fortų ir Rainių žudynių, po holokausto. Noriu būti laisva gerbti kitų tėvus ir motinas, senolius ir vaikus, keistus ir kvailus, gražius ir išmintingus  papročius bei dievus, kuriuos jie pasirenka, ir kurių galbūt vis neišmoksta ginti. Kaip ir mes.

Bernardinai.lt