Televizija vėl kviečia tautą į Vilniaus katedros aikštę švęsti Vasario 16-osios. Kartu su estrados žvaigždėmis ir gražiausiomis dainomis apie Tėvynę. Kaip ir anais metais.

Įsismaginusi, šviečianti, džiūgaujanti minia. Tikrai ne porą tūkstančių. Ir džiaugsmas tikras. Atėjo galas gedulingosioms lietuvių šventėms? Kiek gi galima virkdyti save bei kitus?

Juo labiau kad jau seniai niekas nė neketina pratrūkti rauda išgirdęs apie 1918-uosius ir Nepriklausomybės paskelbimą. Greičiau priešingai.

Šventa pareiga pasipiktinti? Priminti, jog tokios dienos byloja apie aukas ir kraują ant laisvės aukuro, todėl netinka paikos pramogos.

Ir šiaip, ir taip mėgindavau sau gaivinti Vasario 16-ąją. Prisiminimais ir istorinių knygelių pasiskaitymu. Reikšmingais stabtelėjimais ties Signatarų namais. Įsimylėjusiu žvilgsniu į trispalvę vėliavą.

Deja, rasdavosi tik menkų atšvaitų to, kas buvę anuomet. Paskui atsipeikėjau: o kodėl ji turėtų amžinai man virpinti širdį, lietis eilėmis, įkvėpti žygdarbiams?

Jos atminimas buvo didis ginklas, kada reikėjo klibinti tarybinę sistemą ir įsitikinimą, kad kitaip jau nelemta.

Ji galėjo tau padėti išlėkt iš mokyklos ar universiteto, gaut „bananų“, atsidurt už grotų. Tam ji ir buvo šventai saugoma tavo kalendoriuje. Tokią ją ir tebuvo galima švęsti su visu rimtumu, su priesaikomis, jei nori – su ašara.

O apie ką šiandien, atmetęs prisiminimus, galėčiau rimtai kalbėtis su Vasario 16-ąja? Senovinėje nuotraukoje susėdę jos signatarai beviltiškai svetimi, nutolę, atitrūkę nuo viso to, ką turime šiandien. Skųstis jiems, kad ne tokios atgimusios Lietuvos laukta, kad, žiūrėk, kiek neteisybės, nelygybės, korupcijos?

Pasigesti šiandien anų vyrų idealizmo ir patriotizmo? Parodyti mūsų laikraščius, pasodinti prie televizoriaus?

Tik galva palinguotų. Jie ir patys daug ko spėjo prisižiūrėti. Buvo priversti išmokti kantrybės ir nuolankumo. Ir iki 1940-ųjų, ir po to. Kitas bėgo kuo toliau, kai viskas ėmė žlugti.

Kitas ir KGB girnose pasisuko. Nei jie guostų, nei moralizuotų. Jie nebuvo parengti auklėti išlaisvintos tautos.

Sakytum, lieka pati laisvė. Lyg vienintelis tiltas tarp ano ir šito vasario. Ji rodosi jau neatšaukiama, kad ir kas nutiktų.

Galėčiau jai traukti šiandien himnus, bet apsidairius ir ji kažkaip negražiai vinguriuojanti, vieniems viena, kitiems kita. Išgudrėjusi. Praradusi savo burtus.

Gal ir teisingiausia, kai tokios didžių pergalių šventės galų gale virsta tik poilsio dienomis ir linksmybėmis. Nereikalaudamos sau amžinos adoracijos, be nesibaigiančių tiesos pamokų, kurių niekas nesiklauso. Kitaip ir neįmanoma, nebent turėtum neišlįsti iš pogrindžio.

 Kiek visko pristatyta ir prikalbėta, kiek ašarų graudžių išriedėjo begarbstant kitados Vytautą Didįjį. Pokario miškuose jis dar buvo ant vėliavų, dar ir 1980-aisiais dėl jo pulta ardyti Trakų pilies tiltą, o šiandien tik istorikams gali jį pasiūlyti.

Tad laukiu, kol Vasario 16-oji ims ir mane linksminti, užuot vertusi aiškinti, kiek ji mus išmokiusi mylėti Tėvynę ir laisvę. Antai Gintaras Beresnevičius užsiminė, jog mūsų istorija baisiai juokinga.

O mes vis kitaip, vis taikėme jai tik herojiškas odes ar graudžius verksmus. Net patys signatarai aną tolimą žiemą būtų susikibę į ratelį ir užtraukę apie ąžuolus, jei ne Vilniaus gatvėse šmirinėjantys vokiečių kareiviai.

Nežinau, gal kas nors Lietuvoje dar grąžins vasariui pirmykštį pašaukimą – vesti prieš srovę, griauti šio pasaulio galybes, svaiginti laisve. Aną „bananų“ skonį ar ašaras. Bet dabar nereikia.

Baisu dalgių ir šakių. Tegul skamba dainos. Saldus vienybės jausmas. Bent tiek.

Savaitraštis „Panorama“