Gyvendami nugirstame įvairių istorijų. Dalį užmirštame, dalis jų lieka atmintyje. Įdomu, kad Stanislovui ŽVIRGŽDUI, trejus metus rengusiam ir prieš porą metų išleidusiam knygelę „Mūsų miestelių fotografai“, kai kurie asmeniniai prisiminimai pravertė tikra to žodžio prasme.

Aprašei šešiolika prieškario Lietuvos fotografų. Ar daug jų liko nepaminėtų?

Manau, tikrai nemažai. Mat kėliau sau užduotį parengti ne tik kiekvieno fotografo išsamesnę biografiją, bet ir kuo gausiau iliustruoti knygą vaizdais. Tačiau dažnai nebūdavo išlikusių nuotraukų arba labai mažai biografinių duomenų. Dažnai nerasdavau net gimimo datos…

Skaitinėjant smagu suvokti Lietuvą jau buvus pasaulio dalimi. Kad ir tai, jog knygos herojai atsiveža ar parsisiųsdina fotomedžiagų iš kokio Paryžiaus ar Vokietijos…

Bene trys iš mano aprašytųjų buvo išvykę net į Ameriką. Ten pasimokė, grįžo į nepriklausomą Lietuvą ir ėmėsi fotografo amato.

Beje, buvo ir tokių, kurie fotografines medžiagas gaminosi patys. Pavyzdžiui, Biržų fotografas Petras Ločeris, Vytautas Kazimieras Mickus iš Veliuonos... Kai 1962 metais už disidentinę veiklą ir trispalvės iškėlimą ant Trijų Kryžių kalno buvau ištremtas į Mordoviją, ten išgirdau pasakojimą apie V.K.Mickų. Net mačiau jo nuotraukas, padarytas lageryje ant vatmano, nors tuomet negalėjau numanyti, kad šių prisiminimų man kada nors prisireiks...

Rašai, kad dauguma prieškario fotografų buvo savamoksliai, nors kai kurie turėjo privačius mokytojus. Bet labiausiai stebina jų sumanumas ir įvairiapusiška veikla… Štai Martynas Kavolis iš Dėglių „moderniai sodininkavo, meistravo styginius instrumentus, jo paties mandolinomis vadinamus“... O Jokūbas Skrinska Prienuose buvo sumanęs „name įsivesti elektrinį šildymą, kad šiluma sklistų nuo grindų ir sienų, kad nereikėtų kūrenti krosnių“, tačiau savo sumanymo taip iki galo ir neįvykdė…

O kai kurie jų buvo užkietėję kolekcionieriai... Jei lygintumėme juos su mūsų laikų fotografais, tai turbūt tik neseniai miręs 54 metų Alfonsas Budvytis savo veikla ir gyvenimo būdu buvo į juos panašus.

Taip… Ir kriaučius, ir stalius, ir ūkininkas, ir labai talentingas fotografas. O prieškaryje gana dažnai jie dirbdavo dar ir laikrodininkais, taisydavo radijo aparatus – tuos amatus gerai išmanė. Štai Viekšniuose iki 1938 metų, kol nebuvo išgrįsta Stoties gatvė ir tvora stovėjo atokiau nuo namo, prie vartelių ant karties kabėjo iškaba: „FOTOGRAFIJA J.KINČINO“, o greta kairėje – „SUTAISO LAIKRODŽIUS J.KINČINAS“. Ir dešinėje – didelis laikrodžio ciferblatas...

Ateljė jie dažniausiai darydavo pasines nuotraukas, pavienius ar grupinius portretus, taip pat fotografuodavo pagal iškvietimą: mokyklos baigimo iškilmes, vestuves, krikštynas, laidotuves.

Be to, ne vienas jų rodydavo kiną. Ignas Šilkinis taip uždarbiauti vyko net į Vidurinę Aziją. Kinas tais laikais buvo naujas dalykas. Mano giminaičiai pasakojo, kad J.Skrinska apie 1925 metus iš Prienų atvažiuodavo į mano gimtąjį Balbieriškį, išsinuomodavo kluoną ar kokią kitą pašiūrę ir rodydavo nebylųjį kiną. Nors bilietas kainavo vieną litą, žiūrovų netrūkdavo. Ypač visiems įsiminė filmas apie Kristaus nukryžiavimą.

Ar dirbdamas prie knygos nesusidarei įspūdžio, kad žmonės į fotografus žiūrėdavo kaip į keistuolius?

Manau, toks požiūris buvo. Apskritai, stengiausi daugiau parodyti tai, ką jie fotografavo ne tik savo ateljė, bet pačiuose miesteliuose. Juk kokias nors šventes ar žymesnius įvykius toli gražu fiksavo ne visi fotografai. To nereikėjo nei laikraščiams, kurių nebuvo tiek daug, nei kam kitam, o fotomedžiagos buvo labai brangios. Vadinasi, šviesesnis žmogus tik savo noru, niekieno neverčiamas tapdavo miestelio metraštininku.

Iškalbinga vieta, kur 1938 m. Ignas Stropus, palikęs savo liepsnojančią ateljė, visą dieną Palangoje fotografavo degantį miestą...

Taip pat ir P.Ločeris, kai užsidegė degtukų fabrikas, su gremėzdiška fotokamera ir mediniu trikoju atvyko anksčiau už gaisrininkus.

Bet ir pats tų fotografų gyvenimas nepanašus į kitų. Dauguma jų buvo laisvamaniai, spalvingos asmenybės. Kad ir vabalninkietis Juozas Daubaras su savo vos ne detektyvinėm istorijom…

Iš kur tokia detalė: 1917 m., pagal kontraktą padirbėjęs laikrodininku Blankenburge, su draugu bandė bėgti į Olandiją, tačiau po trijų parų, „naktį, bečiulpiant ganykloje karvės spenį“, juos sučiupo vokiečių policija ir grąžino į darbo vietą.

Tai paties J.Daubaro atsiminimai, jo žodžiai, tik užrašyti Utenos tarme. Taigi turėjau šiek tiek sulietuvinti...

Daug papildomos informacijos gaudavau ir iš pačių nuotraukų. Tyrinėdavau jas su padidinamuoju stiklu: kaip atrodė ateljė, dekoracijos, jų detalės, kaip pasirašydavo savo nuotraukas, kokius dėdavo antspaudus. Esu dėkingas tiems muziejams, kurie tikrai geranoriškai man padėjo.

Tačiau be galo daug negatyvų buvo sunaikinta. Cituoju: „Bolševikai konfiskavo namą Kupiškyje ir įrengė restoraną, o buvusioje ateljė – slaptą kambarį aktyvistų, saugumiečių ir kitų sovietinių pakalikų girtavimui. Fotolaboratorija su joje pasilikusiais negatyvais buvo paversta tualetu. Girti vyrai tualete lenktyniaudavo, kuris aukščiau paleis srovę, todėl iki pusantro metro aukščio visi negatyvai buvo sudergti ir visiškai sunyko.

Pasibaigus trėmimams Juozas Karazija sugrįžo į savo namus. Rado kartonines dėžutes aplipusias druska, o viduje – jau tik stiklą, nebe negatyvus.“

Tie dalykai be galo liūdina. Štai J.Daubaro duktė dalį negatyvų sunaikino, nuo didesnių stiklų nuplaudama emulsiją ir stiklindama jais šiltnamius. Pats M.Kavolis po antrojo pasaulinio karo, bijodamas mažaraščių sovietinių pareigūnų siautėjimo, beveik visus per tris dešimtmečius sukauptus negatyvus suvertė į tvenkinį. Laimei, apie pora šimtų, sudėtų į bulvių krepšį ir dėžes, išliko negyvenamame mūrinio namo gale…

O ar yra išlikusi nors viena tų laikų fotoateljė. Su įstiklintomis sienomis, stikline pastoge?

Tik Juozo Meškerio Tauragėje. Vienintelė. Nuo drėgmės ir dulkių sunykusi. Niekam jos nereikėjo. Tik dabar, man renkant medžiagą, vietinis muziejus, ko gero, bus ja susidomėjęs.

Jei kalbėtumėm apie fotografus, kaip pasikeitė jų padėtis šiandienos miesteliuose?

Pasikeitė iš esmės. Beveik nebelikę ateljė, užtat visur pilna mini laboratorijų, kuriose kiekvienas gali nusifotografuoti, kad ir dokumentams.

Anksčiau žmonės prieš fotografuodamiesi pasipuošdavo, pasitempdavo… Jų veidai nuotraukose atrodo tokie dvasingi. Jie juk eidavo ne fotografuotis, o „paveiksluotis“. Tai būdavo šventė, sykį metuose ar kartą per penkerius metus.

Dabar paspaudei mygtuką, atidavei į fotolaboratoriją ir viskas.

Manau, tam tikra prasme sunyko tikroji fotografija. Fotografai praranda amatą, nes nebemoka nuotraukų pasidaryti rankiniu būdu... Todėl jaučiama nostalgija, bandoma atgaivinti senąsias technikas. Vakaruose net susikūrę specialūs fotoklubai, kurių nariai daro degerotipus, fotografuoja primityviomis dumplinėmis kameromis…

Knygelėje mini kelias moteris fotografes. Tarp jų – Paulina Mongirdaitė, Palangoje dirbusi dar XIX a. pabaigoje. Tačiau ir tavo aprašomų fotografų žmonos buvo labai aktyvios pagalbininkės.

Ne tik žmonos, bet ir vaikai. Juk tai būdavo šeimyninis verslas. Ypač atlaidų metu reikėdavo daug fotografuoti, todėl šeimynykščiai padėdavo nuotraukas plauti, džiovinti, atlikdavo kitus darbus.

 O ar tavo žmona tau padeda?

Nebent patarimu. Susitvarkau vienas. Alina pati fotografė. Kadro atrinkimas – pats sunkiausias dalykas, o ji būna mano pirmasis žiūrovas.

Esi menininkas. Galėtum ramiai sau kurti. Kodėl tiek laiko gaišti dėl kitų? Juk daugeliui šioje žemėje rūpi palikti žinią tik apie save…

Gal todėl, kad kadaise studijavau istoriją. Nebaigiau, nes buvau išsiųstas į Mordovijos „universitetus“… Bet kraujyje tas liko. Net žmona stebisi, kaip man kantrybės užtenka. Kartais sėdžiu, rašau šeštadieniais, sekmadieniais. Man labai įdomu ieškoti ir ką nors surasti. Tikrai jaučiu begalinį malonumą.

Kalbino Audra Baranauskaitė