Ilgai trepsėjau ant grotelių, padėtų prie Šv. Kryžiaus namų durų, norėdama atsikratyti lipnaus pavasarėjančio sniego. Pro šalį prasliūkino riebus katinas, pilvu šluodamas sniego paviršium, palikdamas švelnią kailiuko brydę. Iš kur jis toks aptekęs riebalais?

Įėjusi kaktomuša susidūriau su dviem gerokai pavargusiom nuo gyvenimo gana jaunom moteriškėm – apie tai man žaibu pranešė aštrūs kvapai, baugščios akys, gerokai per tamsi šiam metų laikui veido oda. Jos droviai mindžikavo prie durų, vis prisidengdamos bedantes burnas tai rankomis, tai purvinais šalikais, tarsi tikėdamos šitaip atitversiančios nuo prašalaitės girtą savo vakardieną, kuri joms iš vakaro buvo, regis, kaip tik, o iš ryto, atsidūrus čia, kažkodėl nelabai - vertė spaustis į kampą ir kimšti burnas nešvariomis rankomis ir drabužiais. Kiekviena prie kojų buvo pasidėjusi po nemažą  maišą, prikrautą purvinų drabužių: draugės atėjo gelbėti savo moteriškumo likučių - pasinaudoti Šv. Kryžiaus namuose teikiamomis skalbimo paslaugomis. Kažko manęs klausė, bet taip neaiškiai, kad pačios numojo ranka, ir atsitraukdamos it su karšta bulve burnoje suvartaliojo žodžius: „Mes palauksim, palauksim“. Kažkas jose šaukėsi švaros. Ne tik kūno, ne tik kūno. Gal neturės tų išplautų drabužių nė kur susikabinti, gal pamirš net, kad juos turi, bet įstengė ateiti tokį pagiringą rytą.

Eidama koridoriumi užmetu žvilgsnį į vieną, į kitą gerai apšviestą kambarėlį atlapotomis durimis. Prie kompiuterio klaviatūrų palenkusios galvas sėdi pagyvenusios žilos moteriškės – sakyčiau, tarp 60 ir 70, ir vienu pirštuku, įtempusios žvilgsnį, tarsi šilku ant šilko siuvinėtų dailiausius raštus, baksnoja ant klavišų įspaustas raides. Švarutės, baltutės, it ką tik iš sniegų ar pieno išvirtusios, nuolankios it pirmokės. Gal jau visai suskystėjau – visu kūnu perbėgo šiltas virpuliukas - jos tokios švarios ir skaidrios, joms ne gana gyvenimo, ir ne gana paslapties, tebeieško vis naujos, kurią galėtų įveikti. Greičiausiai - tiesiog šiaip sau, be didesnės būtinybės. Gal nei to kompiuterio kada turės, nei ką ir kam rašyti, o spindi dabar, tarsi pasaulį iš naujo atrasdamos.

Prisiminiau savo mamą – ką tik ją lankiau. Pasakojo, jau du kartus perskaičiusi storiausią knygą  „Didieji pasaulio stebuklai“. Ir dar skaitysianti. Dievas nedavęs progos pamatyti pasaulį, tai nors šitaip – per žodžius - jo grožį palies. „Dukryt, tu tik pažiūrėk, nepatingėk, pasiimk ir paskaityk, kokių tik stebuklų nėra, ir kokie jie visi gražūs... Jeigu norėčiau, per tuos televizijos žaidimus susukčiau dabar numerį – ir į daugybę klausimų atsakyčiau“. Bet nenori - gana žinoti, kad vis dar gali. Ji gerokai įžengusi į devintą dešimtį, bet paprastučiai namai ir nuglostyti daiktai kaip ir anksčiau, kaip ir visada, gurgžda nuo švaros. Mane iki šiol nesiliauja stebinusi tobula tvarka spintų lentynose – visi drabužėliai, drabužiai, nosinaitės, kojinaitės dailiai sulankstytos, surikiuotos pagal „ūgį“, tarsi liniuotę pridėjus, tarsi niekada nedėvėtos arba ką tik ištrauktos iš skalbyklės, kvepiančios vėju. Kai būdavome maži, buvo taip pat. Tik kiekviena lentyna dar būdavo papuošta jos išsiuvinėtu „kampeliu“ – tulpėmis ir aguonomis, ornamentais ir paukštukais. Atsidarydavai ką nors paimti, ir užimdavo kvapą, tarsi prieš kokį altorių atsidūrus.

Žinot, kokios būdavo skalbimo dienos? Kiekvienąkart – kaip prieš Velykas. Ji visai taip nesakydavo ir nemanydavo, atvirkščiai - neteikdavo tam ypatingos reikšmės, tiesiog dirbdavo, ir tiek, bet taip, jog jusdavai, kad vyksta tikra apsivalymo šventė, apeiga (kažin, ar tik ne panašiai ji rengdavosi išpažinčiai?). Ištraukdavo išsuktus skalbinius iš naujutėlės „Rygos“, prisikraudavo didžiausią stirtą ir nešdavo per pievas skalauti į Lėvenį – tada apie ekologiją dar niekas nekalbėjo, žlugtą skalauti vandenyse buvo įprasčiausias dalykas, prie upės visos miestelio moterys nuo kalnelio kaip žąsiukai atkrypuodavo. Taigi plakdavo ji didžiausias pačios siuvinėtas drobes į vandens akmenis, sukdavo upelės srovėje, kaip pašėlusi, paskui kietomis mažomis rankutėmis išgręždavo po pėdelį, išplakdavo vėjyje ir gražiai patiesdavo ant žolės – tegul saulutės gauna, kol kitus vandenyje išteliūskuos. Paskui parsinešdavo prie šulinio, ištempdavo baltas virves nuo topolio iki topolio, ir sukabindavo. Kažkodėl manau, kad sudėjusi ant krūtinės rankas būtinai pasigrožėdavo. Šito neatsimenu, tik taip manau, nes iki šiol girdžiu jos pratisą: „Dukryt, ar jauti, kaip kveeepia!“. Tai ir mes su vyresniąja seserimi, žiūrėk, susirišdavome savo gniužulėlius margų kartūninių suknelių, baltų marškinėlių, pasiimdavom po muilo gabalą ir keliaudavom paupin. Pasiklodavom sušlapintą drabužėlį ant slidaus didelio akmens, įtrindavom muilu, paskui tais liaunučiais kumšteliais išgniaužydavom – ir patikėdavom srovei išplauti. Kaipgi gražiai atrodydavo pilna žalia pieva tų mažų gėlėtų suknyčių ir mergaitiškų marškinėlių! Kol jie džiūdavo, braidžiodavom paupiais, voliodavomės pievose arba mirkdavom lugnių ir meldų suvarstytam vandeny. Paskui dailiai susilankstydavom tas savo kvepiančias grožybes ir keliaudavom namo, pas mamą pietų.

Ana kur nusviedė baltas gurgždantis sniegas ir dvi pavargusios moterys. Jau baigčiau, reiktų rimtai ką sėsti parašyti, bet dar prisikabinusi viena akimirka iš skalbinių gyvenimo. Keliaudama iš mamos užsukau į vieną moterų vienuolyną. Mažas medinis namelis, iš išorės šiaip sau, truputį nuvargęs, o viduje irgi tvieskia naujai nubaltintom sienom, blizgančiais indais, gurgždančiais rankšluosčiais. Kai paklausiau, ar kas naujo yra antrame aukšte – čia mėgstama puošti namus puikiais rankdarbiais - abi ten buvusios seserys kone sutartinai atsiliepė: „Dar neik, dar nepakabinom užuolaidų!“ Pasirodo, belaukdamos viešnios šeimininkės susirūpino išskalbti ir naujai pakabinti užuolaidas koridoriuke, ant lentynų, kur sudedami visokie rakandai. Negaliu apsakyti to, ko nesuprantu: kodėl šioms moterims buvo taip svarbu išskalbti užuolaidas? Ir kodėl paskui, į jas žiūrint pro praviras duris, taip svaigiai ir aitriai it miško viržiai kvepėjo jų skaitomos moterų mistikių eilės?

Jaučiu artėjant Pelenų dieną. Slenkstį į apsivalymo metą. Vis skalbti save kaip drobę, vis eiti į paslaptį gilyn.

Bernardinai.lt