Nors žiema, regis, dar pačiame smagume, betgi dienovidžio saulė išduoda greitai būsiant paukščių grįžimo metą. Dedu galvą, kad ši poetinė klišė šį pavasarį mažai kam kels sentimentų – veikiau susirūpinimą. Gandas apie baisią ir pavojingą ligą žiedu veržiasi apie Lietuvą.

Šiandien žvilgsnį pro langą patraukė keistas vaizdas: kaimynė, pasiėmusi ilgą kartį, per negilias pusnis brenda į savo sodelį. Ji eina prie tos obels, kurioje beveik nuolat tupi du dideli kėkštai - pakyla, susiieško sau maisto aplinkui namus, ir vėl nusileidžia į pamėgtą vietą. Moteris visai neseniai dar džiaugėsi, kad prisijaukino du tokius šaunius miško gyventojus, o dabar priėjusi trenkia kartimi per šerkšnotą medžio vainiką ir dar spiegiančiu balsu surinka: „Štiš, bjaurybės!“ Išėjusi klausiu, kodėl taip barasi su paukščiais. „Taigi velniai šitie paukščių gripą atneš! Nusipirkau tokias brangias keturias višteles, šitaip kiaušinius ėmė dėti, o čia uždaryti liepia. Jau geriau paukščius baidysiu, negu jų atsisakysiu, iš kėkštų kiaušinio nepeši... “.

Neatrodo, kad kasdienės žinios per radiją ir TV, žinutės laikraščiuose būtų pasiekusios bent kraštelį jos akies. O juk ne kokioj gūdumoj gyvena – vos keliolika kilometrų nuo sostinės. Kažką girdėjusi, bet nepamenanti, ką. Žino gerai tik viena – kad gali tekti mokėti baudą tokiom kupiūrom, kokių akyse nėra per gyvenimėlį mačiusi. „Durnių laivas. Nei to gripo, nei tų paukščių, kažkas sau pinigėlius į kišenes kraunasi, paniką kelia, tik spėk tu, žmogeli, drebėt dėl visokių nesąmonių...“ – sako ji.

Šio pašnekesio paakinta nutariu pasidomėti, kokios nuotaikos tvyro kitose sodybose. Panašios. Didžiausia baimė – dėl tokios „nežmoniškos“ baudos. O kodėl ji tokia galvažudiška, niekas nė nemano svarstyti – pirma reikia ant valdžios papykti, gerai pakeiksnoti. Jei bandai išklausti, ką žino apie realų pavojų, tik numoja ranka: „Anoks čia pavojus pasauliui dėl tų mano keturių vištelių“... O vienas drūtas vyrukas, visai šviesios galvos, dar tiesiau tarstelėjo: „Paukščių gripas – ne mano gripas, palauks…“ .

Kitaip sakant, nurodymų ketinama laikytis iš baimės dėl kišenės nuostolių, o baimė greitai praeina, įstatymus ir įstatymėlius kas jau kas, o kaimo išminčiai apeiti moka be jokio vargo – štai ir dabar viena kita geruolė močiutė akele tik mirkt – „pavysim nuo keliuko ten, užuovėjon, pasilesios saulytėj, niekas nematys. Kas čia tos kelios vištukės“. „O jei susirgs?“ - „Susirgs – tai užkasim. Ne tokius karus marus pergyvenom, ir dabar ištesėsim“. „Tai kad negalima užkasti, ar žinot, kad duobės bus paruoštos – kaip kokie bendri vištų kapeliai“. „Eikit jau, nejuokinkit su tais kapeliais...“ Negali sakyt, kad šiuose žodžiuose nėra gyvenimiškos išminties – matę šilto ir šalto žmonės jaučia, kad reikia, matyt, jau dabar atsirinkti saiką tarp tikro rūpesčio ir nereikalingos panikos, bet akivaizdu, jog  užklupus bėdai atsiras ir tokių, kurie pirmieji šauks: „O kodėl niekas nieko nesakė?“

Teisybės dėlei turiu pridurti, kad pasitaikė vienas kitas ir labai blaivus pašnekovas. „Ir gerai, kad tokios baudos. Mūsų žmogelių jokiais kitais būdais nesutramdysi. Tik vargu ir ar tai padės, oi, vargu. Niekas juk nežino, kiek ir kur jau dabar tų vištukių pakasta – ar maža jų gaišta? Niekas nesigilina kaime, dėl ko randa nustipusią – dar šuniui išvirę paduos, jeigu išvirt panorės - šuo ir nevirtą gerai ėda...“ - „Tai kaip čia verstis?“ – klausiu tokių. Atsakymai irgi beveik vienatoniai: „Tegul eina per kaimus išmanantys, ir kiekvienam žmogeliui į akis žiūrėdami teaiškina su rūpesčiu, tokiais žodžiais, kad ir paskutinis girtuoklėlis suprastų. Čia, vaike, ne juokai, čia gali baigtis katastrofa. Ir vis dėl mūsų pačių tamsumo“.

Vilniaus rajono savivaldybė tuojau susirūpins

Ką gi, po tokio vietinio „tyrimėlio“ (jo geografijos, pašnekovų prašyta, neskelbsiu: „...ims aiškintis seniūnas, ar į tvartus lįsti“), imu telefono ragelį ir skambinu valdininkams. Kaip vietos valdžia rengiasi tokias inertiškas nuostatas pakeisti? Juk ar me čia tik ir laukia pats didžiausias triūsas?

Pradedu nuo aukštumų - Vilniaus rajono savivaldybės. Kalbinu vyresnįjį specialistą R. Voitekėną.

Klausiu, kokių imamasi prevencinių priemonių. Praėjusią savaitę savivaldybėje buvęs surengtas posėdis, kuriame dalyvavo Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus apskrities valstybinės maisto veterinarinės tarnybos atstovai. Svarbiausias rūpestis – aptarti, kaip ir kur kiekvienoje seniūnijoje, reikalui esant, kasti paukščių laidojimo vietas. Po šio posėdžio Vilniaus rajono seniūnai gavo nurodymus ieškoti tinkamų teritorijų, šią savaitę jų pasiūlymus svarstys Aplinkos apsaugos departamentas, po to – Geologijos tarnyba, duosianti atsakymus, ar pasirinktos vietos gali būti tinkamos, ar jos neužterš gruntinių vandenų.

Antroji rajono savivaldybės pastanga – Valstybinės maisto veterinarinės tarnybos parengtus informacinius lapelius „10 klausimų apie paukščių gripą“ išplatinti seniūnijoms. Pasak R. Voitekėno, lietuvių kalba informacija jau išplatinta, šiuo metu dešimt klausimų verčiama į lenkų kalbą – Vilniaus rajone yra daug pagyvenusių žmonių, kurie lietuviškai nei skaitysią, nei suprasią. (Įdomu, kiek savivaldybėje trunka laiko išversti dešimt atsakymų į klausimus?) Paklausus, ar šie lapeliai pasieks kiekvieną gyventoją kaip atmintinė, sulaukiau atsakymo, kad visos savivaldybės turi skelbimų lentas... „Kiek atokių sodybų gyventojų pasiekia savivaldybės lentą?“ – pasidomėjau. „Daug“ – labai tvirtai atsakė valdininkas. Ir pridūrė, kad protrūkio atveju didžiausia atsakomybė tektų patiems gyventojams, nes juk tik nuo jų sąmoningumo priklauso, praneš jie apie paukščių kritimo atvejus, ar ne...

Šiandien saulutė tvieskia kaip pašėlusi. Jei būčiau paukštis, tai jau tikrai ruoščiausi namolio, ir dar pulkus draugų pasikviesčiau...

„Gal pas mus nebus“...

O ką gi apie paukščių grįžimo metą ir su juo susijusias galimas bėdas mąsto seniūnijos? Pakalbinau keleto iš jų vadovus - Zujūnų, Sudervės, Riešės ir Mickūnų. Situacija su mažomis išimtimis atrodo labai panaši, kaip ir rajono savivaldybėje. Iš esmės - tokia gana taiki siesta su poilsio metui tinkamais pastangų judesėliais. „Dar šalta, žmonės paukščių į kiemus neišleidžia“, – dažniausiai išgirstas paaiškinimas. „Bet oro temperatūra gali pasikeisti per keletą valandų...“ „Gal pas mus to gripo nebus“, – paguodė mane Riešės seniūnijos seniūnė Ana Kotvicka... Iš savivaldybės gautą informacinį lapelį pakabino, kaip sakyta, lentoje, pamąstė apie galimą laidojimo duobės vietą sąvartyne ir pažadėjo, jei jau kas nors bus, važiuoti per kaimus ir aiškinti, kad paukščių išleisti į kiemus nevalia...

Sudervės seniūnija lankyti žmonių ir jiems aiškinti gąsdinančias ir piktinančias taisykles siunčia vieną žmogų (šiai seniūnijai priklauso 500 sodybų), žemės ūkio specialistę. Kol kas jokios kontrolės seniūnijai priklausančioje teritorijoje taip pat nėra. Kai jos prireiks, seniūnė Česlova Stupenko irgi pažadėjo pasirūpinti – važiuosianti pati. Kai reikės bausti?

Mickūnų seniūnas Tadeušas Černiavskis jau dabar porą kartų per savaitę pralekiantis per kaimus seniūnijos automobiliu ir stebintis, ar laikomasi nurodytos tvarkos. Informacija pakabinta ne tik seniūnijos lentoje – ir didesnėse žmonių susibūrimo vietose. Specialiai žmonės į kokį susirinkimą nekviečiami, rengiamasi išnaudoti kitas progas. Jau bent šiek tiek šilčiau, ar ne?

Bene labiausiai guodžiančios atrodo Zujūnų seniūnijos pastangos – informacijai skleisti yra samdomi žmonės iš Darbo biržos, kontrolinius reidus rengia ir seniūnijos darbuotojai, aktyviai bendradarbiaujama su Veterinarijos tarnyba, Civiline sauga, rengiamasi netgi seminarui, kuriame bus svarstomi paukščių laidojimo vietos parengimo klausimai.

Visų seniūnų klausiau, kaip į naujus potvarkius reaguoja žmonės. Pasirodo, mano mažytis vietinis tyrimėlis gana tiksliai nusakė bendrą situaciją. „Reaguoja labai keistai“, – atsakė Zujūnų seniūnijos seniūnė Česlova Apolevič. „Kalbėdamas su jais pats gali pasijusti labai kvailai - tarsi mes, seniūnijos darbuotojai, būtume sugalvoję kažkokią užgaidą. Uždaryti staiga paukščius, kuriuos visą gyvenimą augino, žmogui atrodo labai kvaila. Reikia labai daug kalbėtis“. Tą patį patvirtino ir Mickūnų seniūnijos seniūnas T. Černiavskis. Reikia, žmonės, reikia. Ir ne tik kalbėtis, ir ne tik savo vištukes slėpti, o ir gerai į savo sąžinės veidrodėlius pasižiūrėti. Baisus gali būti tas paukščių gripas, bet dar baisesnis – mūsų dūšelių „gripas“ – pirmasis, kaip atrodo, gana tiksliai ir, bijau, ne mažiau skaudžiai mums kėsinasi parodyti antrąjį. Jei bus vienas, tai ir kitas, regis, nepalauks...Tik ar priemonių rasis abiem gydyti?     

Beje, patys gyventojai vieni kitus jau įspėja, kad atsirado apsišaukėlių kontrolierių, kurie, pamatę kiemeliuose bėgiojančias vištukes, tiesiog jas susirenka ir išsiveža. Sako, net į tvartus įsiprašo, maišan susikrauna, ir ate. Ak, veidrodėli, veidrodėli...   

Bernardinai.lt