Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, lankydamasis Čekijoje ir Vengrijoje, toli gražu neatsiprašė šių šalių už 1956 ir 1968 metų revoliucijų malšinimą. Moralinis apgailestavimas, išsakytas gana aptakia forma, ir atsiprašymas yra visiškai skirtingi dalykai.
 
Tikras atsiprašymas visada grindžiamas savosios kaltės pripažinimu. Rusija, būdama Sovietų Sąjungos teisių perėmėja ir naudodamasi tomis teisėmis tada, kai jai tai naudinga, niekada neprisiima atsakomybės už Sovietų Sąjungos blogus darbus.
 
Tai, be jokios abejonės, nėra atsitiktinis dalykas, nes iš tikrųjų atsiprašant ir pripažįstant savo kaltę neišvengiamai tektų susidurti ir su atsakomybe.
 
Galėtų kilti klausimas: ar piliečiai, sužaloti malšinant Čekijos ir Vengrijos revoliucijas, nužudytųjų giminaičiai negalėtų reikalauti kompensacijų iš dabartinės Rusijos valstybės? Kitaip tariant, jei Rusija iš tiesų pradėtų nuoširdžiai suvedinėti sąskaitas su praeitimi, ji patektų į panašią padėtį, kokioje ištisus dešimtmečius buvo Vokietija, turėjusi ne tik atgailauti, bet ir atlyginti savo nacistinės pirmtakės padarytas skriaudas.

Būtent šis palyginimas ir atskleidžia, kokia milžiniška bedugnė šiandien skiria civilizuotą vakarietišką Vokietiją ir Rusiją, kurią be jokių išlygų galima vadinti azijietiško tipo despotija. Rusijos nenoras pripažinti atsakomybę už praeitį dažniausiai aiškinamas daugumos jos piliečių mentalitetu. Ir toks aiškinimas iš dalies teisingas.
 
Šiandien gal dar net nėra suvokiama, kokiu mastu Rusijos visuomenę galima laikyti viena iš šovinistiškiausių visuomenių visame pasaulyje ir kaip smarkiai šitos nuostatos yra palaikomos ir net stiprinamos.
 
Tačiau yra ir kita, daug gilesnė šios valstybės politikos priežastis - o būtent ta, kad ją ir šiandien valdo žmonės, kurie dar visiškai neseniai patys vykdė agresyvią Sovietų Sąjungos užsienio politiką. Jų įpėdinių sąmonėje tokia politika nėra gėdingas šalies istorijos puslapis, veikiau - didybės tarpsnis.
 
Kai šiandien Rusijos žiniasklaidoje žodis okupacija, rašant apie Baltijos šalis, rašomas su kabutėmis, tai nėra paprastas užsispyrimas. Tai - senosios imperinės politikos tąsa.
 
Tokia absurdiška propaganda turi toli siekiančius politinius tikslus: Rusijos visuomenė ir toliau pratinama prie minties, kad Baltijos šalys tėra laikinai prarastos teritorijos. Kalbant dar aiškiau, ši visuomenė kasdien ištisą parą ideologiškai ir psichologiškai ruošiama karui ir revanšui. Todėl skirtumas, neva daromas tarp Vidurio Europos šalių ir Lenkijos bei Baltijos valstybių, nėra esminis.
 
Čia galima kalbėti apie skirtingą tų šalių atžvilgiu taikomą taktiką, kurią lemia konkreti šiandieninė tarptautinė padėtis. Nors V. Putinas neatgailauja už vengrų ar čekų žudymą, tačiau jis priverstas raminti tarptautinę viešąją nuomonę, kuriai vis didesnį nerimą kelia Rusijos atgimstančios imperinės ambicijos.
 
Mūsų atžvilgiu jis yra daug atviresnis. Svarstant, ar ši problema kada nors išnyks, principinis atsakymas yra vienas - tai įmanoma tik šiai šaliai radikaliai demokratizavus savo politinę santvarką, o viena iš sąlygų būtų sąžininga akistata su praeitimi.
 
Todėl Baltijos šalių toliaregė ir pragmatiška pozicija turėtų būti ne baugšti tyla, stebint šią agresyvią propagandą, o korektiška, tačiau aiškia ir nedviprasmiška forma visur keliamas klausimas: kodėl, nepaisant pasirašytų sutarčių, Rusijos valstybei jos pačios kažkada pripažintos okupacijos faktas šiandien toks jau nebėra.
 
"Lietuvos žinios"