Kaip nacių okupacijos metais veikė lietuviška savivalda? Kokias funkcijas ji vykdė ir kieno interesams atstovavo – Lietuvos ar Vokietijos?

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Pasakoja istorikas dr. Arūnas Bubnys:
„Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą bei pakeitus visą valdymo sistemą, ėmė kurtis lietuvių tautinis pogrindis – Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kuris rengėsi sukilimui, kovai su sovietų okupacija ir nepriklausomos valstybės atkūrimui.

Prasidėjus nacių ir sovietų karui, taip pat prasidėjo Birželio sukilimas. Susikūrė Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri per Kauno radiofoną paskelbė atsišaukimą Lietuvos gyventojams. Buvo raginami visi buvę nepriklausomos Lietuvos valdininkai, nesvarbu kokio rango – valsčių viršaičiai, apskričių viršininkai, policininkai, – užimti tas pareigas, kurias jie ėjo iki sovietų okupacijos. Į tokį Laikinosios vyriausybės raginimą atsišaukė labai daug buvusių įvairaus rango valdininkų ir policininkų. Į savo buvusias pareigas grįžo apie 40 proc. nepriklausomos Lietuvos policininkų, sugebėjusių išvengti sovietų represijų pirmaisiais okupacijos metais. Mėginta atkurti visus valdžios organus – veikė ir Vyriausybė, ministerijos, policija, buvo mėginama atkurti kariuomenę, sudarytas Ginkluotųjų pajėgų štabas ir kiti įvairūs kitokio rango valstybinės valdžios organai.

Taigi valsčiuose ir apskrityse nemažai buvusių Lietuvos laikų valdininkų grįžo į savo tarnybos vietas, o kitus paskyrė Laikinoji vyriausybė. Tačiau nacių Vokietijos planai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu buvo kitokie – jie nesirengė pripažinti nepriklausomų Baltijos valstybių bei leisti joms savarankiškai tvarkytis, 1941 m. liepos pabaigoje Baltijos šalyse buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia. Faktiškai Baltijos šalims buvo taikomas okupacijos statusas, sudarytas Ostlando reicho komisariatas, kurio dalimis tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Gudijos generalinės sritys. Po šių Hitlerio ir Rosenbergo įsakymų Lietuvai valdyti buvo paskirtas vokiečių generalinis komisaras Adrianas fon Rentelnas; jis liepos pabaigoje atvyko į Kauną ir rugpjūčio 5 d. oficialiai pareiškė Lietuvos laikinosios vyriausybės nariams, kad jų misija baigta, jie gali išsiskirstyti. Toliau Lietuvą valdys vokiečių civilinė valdžia, kuriam vadovaus generalinis komisaras.

Ir anksčiau buvo daug mėginimų panaikinti Laikinąją vyriausybę, bet Vyriausybė šešias savaites tam priešinosi, tačiau po to buvo priversta sustabdyti savo veiklą. Bet iki to laiko buvo atliktas didžiulis darbas – iš esmės atkurta lietuviška administracija miestuose, apskrityse ir valsčiuose. Dirbo apskričių viršininkai, valsčių viršaičiai, burmistrai, policijos nuovados ir kiti valdžios organai. Faktiškai išliko ta pati padėtis, kuri susiformavo pirmosiomis karo dienomis ir savaitėmis. Aišku, vokiečių civilinė okupacinė valdžia svarstė, ką daryti su šia lietuviška administracija, bet pagaliau suvokė, kad jiems patiems bus lengviau valdyti kraštą naudojantis vietos administracija. Juolab, kad vykstant karui priimama daug nepopuliarių sprendimų ir potvarkių, nuo kurių kenčia vietos gyventojai. Tokius potvarkius tegul geriau skelbia ir vykdo lietuvių, o ne vokiečių, valdžia. Tegul atsakomybė ir gyventojų nepasitenkinimas pirmiausia krinta ant lietuviškos, o ne vokiškos, administracijos galvos. Kita vertus, Vokietija neturėjo tiek jėgų, kad galėtų buvusį administracinį aparatą visiškai pakeisti savu, vokišku administraciniu aparatu. Buvo apskaičiuota, kad norint Ostlande iki apskričių ir valsčių lygmens įvesti vokišką administracinį aparatą, reikia dešimčių tūkstančių tarnautojų ir apie šimtą dvidešimt tūkstančių policininkų. Vykstant karui Vokietija tokių išteklių neturėjo“.

Kaip galima spręsti iš istoriko A. Bubnio pasakojimo – vokiečių okupacijos metais buvo susiformavusios lietuviškos institucijos iki žemiausios grandies valdininkijos. Kiek iš tikrųjų ši tikroji ar tariama lietuviška valdžia buvo provokiška? Kiek galimybių buvo vykdyti savarankišką politiką, ginant ne Trečiojo reicho, o Lietuvos interesus?

Vargu ar galime kalbėti apie visiškai savarankišką mūsų savivaldos politiką. Aišku, nacių okupacijos nė iš tolo negalime lyginti su sovietų okupacija ypač centrinės valdžios, t. y. šiuo atveju nacių Vokietijos, kontrolės prasme. Jei kalbėtume apie didžiąją tuometinės Lietuvos gyventojų dalį, t. y. ūkininkus, matytume, kad jiems palyginti nesunkiai pavykdavo išvengti alinamų ar net ūkius žlugdančių rekvizicijų, sumažinti maisto produkcijos duokles ir pan.

Kiek šiame procese gelbėjo lietuviška savivalda?

Pirmiausia vokiečiai rinko duoklę, atsižvelgdami į tai, ką duoklės davėjas galės pasėti kitais metais. Rusams tai nerūpėjo. Žinome daugybę atvejų, kai ūkininkų klėtys sovietmečiu buvo iššluojamos iki paskutinio grūdo. Kita vertus, nacių okupacijos laikotarpiu negalima nuvertinti ir lietuviškos administracijos indėlio į šiuos procesus – ūkininkai buvo įspėjami apie rekvizicijas, o gandai pasklisdavo žaibiškai. Tas pat buvo ir dėl nacių mobilizacinių planų ir, ko gero, visų kitų Lietuvos vidaus gyvenimo sričių.

Istorikas A. Bubnys pabrėžė, kad naciams tiesiog fiziškai trūko pareigūnų, kuriuos būtų galima paskirti į vienokias ar kitokias administracines pareigas. Jei nebūtų trūkę žmogiškųjų išteklių, ar nuo to nacių politika Lietuvos atžvilgiu būtų  pasikeitusi? Ar valdymas nebūtų griežtesnis?

Tikriausiai tokiu atveju nebūtų ypatingo skirtumo, jei lygintume su antrąja sovietų okupacija. Gal tik vienas dalykas – kolūkių sistema. Žinoma, būtų daug sunkiau išvengti duoklių. Gal ir mobilizacija į Vermachtą ar į SS dalinius būtų pavykusi, matyt, tada represijos būtų sugriežtėjusios. Kita vertus, vietos administracija, sudaryta iš Lietuvos gyventojų, bet kuriuo atveju yra daug racionalesnis žingsnis – net ne taip svarbu konkrečių pareigūnų lojalumas sistemai, kiek vietinės specifikos išmanymas ir didesnis vietos gyventojų pasitikėjimas.

Kadangi priėjome iki Lietuvos gyventojų požiūrio į vietos administraciją, siūlau toliau pasiklausyti istoriko A. Bubnio pasakojimo apie aukščiausią lietuviškos savivaldos organą – generalinių tarėjų instituciją.

„Po Laikinosios vyriausybės panaikinimo generalinis komisaras Adrianas fon Rentelnas buvusiems Vyriausybės nariams pasiūlė tapti generaliniais tarėjais. Tačiau laikinai einantis ministro pirmininko pareigas Juozas Ambrazevičius 

 

 Juozas Ambrazevičius – 1941 m. vasarą laikinai ėjęs Ministro pirmininko pareigas

ir dauguma Vyriausybės narių, padėkoję A. fon Rentelnui už pasitikėjimą, atsisakė siūlomų pareigų. Bet keturi buvę ministrai sutiko užimti generalinių tarėjų pareigas. Generalinių tarėjų institucija šiek tiek priminė Vyriausybę ir Ministrų kabinetą. Tai buvo aukščiausia vietinės lietuviškos administracijos grandis, iš esmės vykdžiusi Ministrų kabineto funkcijas, bet, kitaip negu nepriklausomos valstybės laikais, kai viskas buvo sprendžiama savarankiškai, dabar jų veiklą prižiūrėjo vokiečių generalinis komisaras ir jo pavaldiniai. Pavyzdžiui, generalinis finansų tarėjas buvo pavaldus Generalinio komisariato finansų skyriaus viršininkui, generaliniai teisės ir ūkio reikalų tarėjai taip pat buvo atitinkamai pavaldūs vokiečių Generalinio komisariato atitinkamų skyrių viršininkams. Tačiau iš generalinių tarėjų vienas buvo vyresnysis – tai pirmasis generalinis tarėjas ir generalinis tarėjas vidaus reikalams generolas Petras Kubiliūnas. Jis turėjo teisę kalbėti visų Generalinių tarėjų vardu su Generaliniu komisaru, informuoti apie padėtį Lietuvoje, valdymo problemas ir kt. P. Kubiliūnas pirmosios sovietų okupacijos metu buvo suimtas, sėdėjo kalėjime, bet jo nespėjo išvežti į Sibirą – jis buvo išlaisvintas pirmosiomis karo dienomis kartu su kitais Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo politiniais kaliniais ir sutiko užimti pirmojo generalinio tarėjo pareigas“.

Išklausę generalinių tarėjų institucijos įkūrimo istorijos, matyt, negalime išvengti ir jų veiklos vertinimo. Ir šiuolaikiniai istorikai juos vertina nevienareikšmiškai. Dažnai teigiama, kad jų veikloje būta ne tik tam tikro laviravimo tarp vokiečių okupacinės valdžios interesų ir krašto poreikių, bet ir atviro kolaboravimo. Beje, toks požiūris atsispindi ir to meto antinacinės rezistencijos spaudoje.

Kalbant apie kokią nors okupaciją, dviprasmybių išvengti turbūt neįmanoma. Koks tokiu atveju apskritai galimas vienareikšmis vertinimas? Svarbiausia prisiminti, kodėl tie žmonės apskritai sutiko eiti tokias pareigas okupacijos sąlygomis. Juk žinome, jog anaiptol ne visi Laikinosios J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos vyriausybės nariai sutiko eiti generalinių tarėjų pareigas, nors jos ir buvo siūlomos.

Istorikas Vytautas Tininis pažymi, kad uoliausias vokiečių padėjėjas buvo darbo ir socialinės apsaugos generalinis tarėjas J. Paukštys ir kad jis rėmė prievartinį žmonių įdarbinimą Vokietijoje. Buvo išvežta apie 60 tūkst. Lietuvos žmonių. Taip pat istorikas atkreipia dėmesį, kad „Vokiečių galybe ir jos pergale karštai tikėjo tarėjų vadovas gen. Petras Kubiliūnas. Jis šaukiamiems į karinius dalinius ir nesiregistruojantiems vyrams grasino bausmėmis ir kalėjimais. 1943 m. gegužės 13 d. P. Kubiliūnas įsakė visiems apskričių viršininkams ir didžiųjų miestų burmistrams sudaryti nesiregistruojančių vyrų sąrašus ir juos policijai suimti. 1943 m. vasarą sustiprėjo represijos“. Pogrindžio laikraštis „Į laisvę“ rašė: „Kubiliūnas nuėjo su paslaugom vokiečiams net toliau, negu leidžia neteisėtasis potvarkis“.

 

Pirmasis generalinis tarėjas ir generalinis tarėjas vidaus reikalams generolas Petras Kubiliūnas (viduryje)

Yra žinoma, kad 1944 m. kovo 24 d. generaliniai tarėjai priėmė vokiečių primestas sąlygas, pagal kurias Lietuvos karinius dalinius buvo numatyta siųsti į Rytų frontą. Kaip tik tuo metu rezistencinė spauda pradėjo antimobilizacinę-antivokišką agitaciją ir pabrėžė, kad „bet kokia mobilizacija vokiečių okupacinės valdžios arba ir dabartinių lietuviškų institucijų bus neteisiška...“ Žinomas ir P. Kubiliūno 1944 m. birželio 10 d. potvarkis „Dėl šaukimo karo tarnybon“, tačiau tuomet jau buvo aišku, kad niekas į tą potvarkį nereaguos, nes tai buvo paskutinės nacių okupacijos dienos. Kas dabar gali pasakyti, ar P. Kubiliūnas iki paskutinės dienos sąmoningai „netempė“ tokio potvarkio? Tai, viena vertus, buvo tarsi naciams lojalumą įrodantis dokumentas, tačiau, kita vertus, jis buvo akivaizdžiai nerealus. Pagaliau, niekam ne paslaptis, kad nacių mobilizacija Lietuvoje žlugo.

Tačiau niekas nepaneigs, kad vokiečiams pavyko išvežti į Reichą darbams daugybę Lietuvos gyventojų. Koks čia buvo tarėjų vaidmuo?

Tas vaidmuo buvo minimalus. Naciams jau seniai buvo aišku, kad generalinių tarėjų institucija nėra sąjungininkas. Puikiausias to įrodymas – trijų generalinių tarėjų ir vieno jų pavaduotojo įkalinimas Štuthofo koncentracijos lageryje. Ten buvo išvežti generalinis teisingumo tarėjas Mečislovas Mackevičius, generalinis švietimo tarėjas Pranas Germantas, generalinis administracinės kontrolės tarėjas Stasys Puodžius ir generalinio vidaus reikalų generalinio tarėjo pavaduotojas Juozas Narakas. Prie jų galima priskirti ir Vladą Jurgutį, kuris dėl nesutarimų su okupacine valdžia dar iki lagerio atsistatydino iš tarėjo ekonomikos klausimais pareigų. S. Puodžius žuvo Štuthofe, o P. Germantas mirė iškart po išlaisvinimo. Be to, puikiai žinoma, kad tas pats tarėjas J. Paukštys, kurį antinacinė lietuvių rezistencija labiausiai kaltinto kolaboravimu, atsisakė pasirašyti nacių potvarkį dėl 100 tūkst. darbininkų išvežimo į Vokietiją.

Pogrindžio spauda tuo metu ne itin palankiai rašė ir apie P. Germantą.

Iš įvairios literatūros susidaro įspūdis, kad tai buvo laviravimo meistras, gebėjęs naciams ilgai dumti akis ir slapta „prastumti“ žodinius potvarkius, kurie buvo itin nepalankūs vokiečių okupacinei švietimo politikai. Tai ir tapo pagrindine jo įkalinimo priežastimi. Pogrindžio spaudos straipsnių tono nereikėtų pervertinti – nepamirškime, kad šią spaudą skaitė ir gestapas, todėl tokie vertinimai P. Germantui buvo puikus alibi.

Sovietų okupacijos laikotarpiu ir net vėliau buvo daug kalbama apie nacių vykdytas Lietuvos gyventojų represijas. Vien ko verta Pirčiupių kaimo istorija. Kiek lietuviškoji administracija buvo pajėgi sustabdyti ar sušvelninti tas represijas? Ar išvis buvo tokių mėginimų? Galbūt mūsų administracija tiesiog suvokė, kad tai yra beviltiška, ir nuleido rankas?

Tas represijas vokiečiai pradėjo 1943 m. rudenį Rytų Lietuvoje, kur veikė ne tik stiprus lenkų pogrindis, bet ir bolševikų gaujos, įvairios iš Sovietų Sąjungos atsiųstos diversantų grupės ir t. t. P. Kubiliūnas ir jo pavaduotojas vidaus reikalams, vėliau taip pat generalinis tarėjas Jonas Pyragius kaip tik tuo metu naciams pasiūlė kovai su minėtomis grupėmis organizuoti apsaugos būrius, kuriuos turėjo sudaryti maždaug 30 tūkst. vyrų.  Lietuvos generalinis komisaras A. von Rentelnas sutiko derėtis su sąlyga, kad tie būriai patys turės apsirūpinti ginklais. Tačiau svarbiausia, kad prasidėjus šioms deryboms ir ėmus organizuoti apsaugos būrius, vokiečiai sustabdė baudžiamąsias operacijas Rytų Lietuvoje. Taigi, kaip matome, šioje srityje buvo veikiama gana aktyviai. Dar svarbu, kad savisaugos dalinius leista steigti tada, kai iš esmės sužlugo SS legiono kūrimas Lietuvoje. Tiesa, jau 1943 m. pavasarį žlugus mobilizacijai į SS, 46 Lietuvos inteligentai ir administracijos atstovai buvo išvežti į Štuthofą.

Apie Štuthofo laikotarpį Lietuvoje žinoma iš Balio Sruogos knygos „Dievų miškas“, kitų buvusių konclagerio kalinių Stasio Ylos ar Antano Kučinsko atsiminimų. Skaitant juos susidaro įspūdis, kad po kelių mėnesių bendrojo režimo, mūsų inteligentams buvo sudarytos geresnės sąlygos, negu daugumai kitų kalinių. Jie net turėjo garbės kalinių statusą. Kaip jie pelnė tokią išskirtinę padėtį?

Iš pradžių lietuvių inteligentų grupė neturėjo jokio išskirtinio statuso. Jiems net nebuvo pateikta jokių kaltinimų. Tik vėliau, kai ši grupė jau kankinosi lageryje, nacių saugumo policijos vadovas Lietuvoje Karlas Jegeris pasirašė tipišką kaltinimą: „Vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją…“ Iš esmės ši grupė tapo viso krašto įkaitais nacių rankose, o truputį geresnės sąlygos jiems buvo suteiktos daugiausia savo draugų, giminaičių, kitų užtarėjų dėka ir, žinoma, dėl to, kad nacių okupacinė valdžia vis dėlto vengė atvirai konfliktuoti su okupuoto krašto visuomene, nes tai tik skatino dar didesnį pasipriešinimą.

Pateikiame buvusio Štuthofo kalinio daktaro Antano Starkaus dukters Valerijos Starkutės pasakojimą apie kai kuriuos šios inteligentų grupės atstovus bei apibendrinančius jos pasvarstymus. Įrašas darytas minint 50-ąsias šių žmonių išvežimo į lagerį metines.

„Štuthofe buvo surinktas Lietuvos žmonių žiedas, žmonių, kurie daugiausiai dirbo Lietuvai, kurie buvo žinomi Lietuvoje. Lageryje jie laikėsi labai stipriai. Anot šviesios atminties Jono Pajaujo, tie buvę stambūs, stiprūs vyrai lageryje vidutiniškai svėrė apie 40 kilogramų. Bet net tada kai tarp jų pasklido gandai, kad jie gali būti išleisti į laisvę, bet privalėtų likti Vokietijoje, jie sušaukė pasitarimą, ir nusprendė, kad lieka lageryje – Vokietija tokia pati kaip ir lageris – išeisime tik tada, jei leis grįžti į Lietuvą. Aišku, tokio pasiūlymo nebuvo, tai buvo tik gandas.

Dabar praktiškai tų žmonių nebeliko. Dar gyvas ir Lenkijoje gyvena Pečeliūnas. Sunkiai serga. Gauna pensiją už tai, kad sėdėjo Štuthofe. Kur jis tą pensiją deda? Jis kviečia iš Lietuvos žmones, apmoka jiems kelionę, pinigais prisideda prie istorikų darbų, kad būtų garsinami ir į istoriją įrašyti lietuvių, buvusių Štuthofe vardai.

Noriu paminėti, kad tie žmonės iš tiesų buvo labai garbingi, bet jie nebuvo vieninteliai. Tokių žmonių buvo daug. Lietuvos kaimas išugdė Lietuvos inteligentiją, ir per 20 tarpukario nepriklausomybės metų tiek daug buvo nuveikta, nes buvo labai daug idealizmo – buvo mąstoma ne vien apie save...“

Iš istorikų darbų aišku, kad net ir nacių okupacinė valdžia nesitikėjo tokio mobilizacijos į SS boikoto, nors Latvijoje ir Estijoje šis procesas vyko sklandžiai. Kas galėjo labiausiai lemti tokią lietuvių poziciją?

Kai kurie Lietuvos generaliniai tarėjai nurodė dvi sąlygas, kurias patenkinęs kraštas galėjo įsitraukti į kovą su bolševizmu. Pirmoji sąlyga – Lietuvos valstybės atkūrimas su nepriklausoma administracija. Antroji – Lietuvos valdžia pati organizuotų kariuomenę, kuriai vadovautų lietuvių karininkai. Naciams tokios sąlygos nebuvo priimtinos, o lietuviams nebuvo priimtini nacių reikalavimai.

Bet latviai ir estai tokių sąlygų nekėlė?

Latvija ir Estija istoriškai buvo labiau artimos Vokietijai, nei Lietuva. Be to, Lietuvoje gana greitai susikūrė intelektualiai veiksminga neginkluotoji antinaciška rezistencija, kuri per pogrindžio spaudą turėjo daug įtakos gyventojų nuomonei. Dabar beprasmiška svarstyti, kuris kelias būtų buvęs teisingesnis: latviai ir estai prarado net tris SS divizijas Rytų fronte, neskaičiuojant įvairių pagalbinių dalinių ar vyrų, kurie savo noru ėjo į Vermachtą. Lietuva prarado beveik dvi divizijas pokario pasipriešinimo kovose. Bet kuriuo atveju šie praradimai turėjo įtakos tolesnei mūsų šalių raidai. Galbūt turi įtakos ir šiandien. Galima tik svarstyti, kas atrodo garbingiau iš šių dienų perspektyvos, kam labiau pasisekė „geriau pasirodyti“ karo laimėtojų akivaizdoje. Bet juk visų tikslai buvo tie patys, tik latviai ir estai iš dviejų blogybių pasirinko tą, kuri jiems atrodė mažesnė.

Tai yra vienas klausimų, kuriais pasaulyje vengiama diskutuoti. Kažkodėl daugeliui atrodo, kad ginti savo valstybę apsivilkus SS uniforma yra blogai, o rusišką ar amerikietišką – gerai. O ką daryti, jei savos kariuomenės nėra arba ji dėl vadų neryžtingumo prarado galimybę pasipriešinti agresijai? Tai gal ne visai šio pokalbio tema, bet akivaizdu, jog bet kuriuo atveju lietuviškos administracijos veiksmai bei pozicija nacių okupacijos metais labai padėjo išsaugoti žmonių, galinčių pasipriešinti, gyvybes. Vėliau tai buvo labai svarbu organizuojant ginkluotąjį antisovietinį pasipriešinimą.