Apgaulinga pažanga

Bendras šalies vaizdas sudėtingas ir prieštaringas. Pamažu gerėja kai kurių visuomenės grupių gyvenimas, daugėja išorinių pažangos požymių. Vis dėlto žvelgiant giliau matyti, kad šios akiai malonios permainos daugiau paviršutiniškos ir smarkiai apgaulingos. Ne jos yra tautos ir valstybės padėties tikrasis rodiklis.

Atvirai ir be išlygų tenka kalbėti apie didžiulės dvasinės ir moralinės krizės bei nuopuolio apraiškas visuomenės ir valstybės gyvenime.

Šalies politinė santvarka ir partijų sistema yra perpuvusios iki pačių pagrindų. Vis dar išlieka ir net plečiasi pavojingiausias tautos ateičiai reiškinys – masinis piliečių bėgimas iš Tėvynės. Jie ieško sotesnio gyvenimo, bet vis dažniau ir tiesiog šviesesnių – moralesnių, geranoriškų – žmonių tarpusavio santykių.

Šiandien jau tik susipainioję ir nepilietiški mūsų gyvenimo analitikai ir komentatoriai dar drįsta įžūliai įrodinėti, kad Lietuvoje viskas gerai ir šalis juda teisingu keliu. Tačiau reikia atvirai ir sąžiningai pasakyti karčią, bet būtiną tiesą, jog Lietuva kol kas yra tik pusiaukelėje į šviesesnį ir geresnį gyvenimą.

Vilties prošvaistės

Susibūrę į Sąjūdį pasiekėme didžiulę pergalę – atkūrėme savo nepriklausomą valstybę. Tačiau buvo atlikta tik pusė darbo. Pritrūko jėgų, valios ir išminties padaryti nepriklausomą Lietuvą jaukiais ir šiltais namais visiems jos piliečiams.

Nusikratę svetimų priespaudos nepajėgėme išvengti „savųjų“ lietuvių primesto ir todėl moraliai bei psichologiškai gal net dar labiau žeidžiančio ir skaudesnio – savivalės ir išnaudojimo – jungo. Demokratija atidėta neribotam laikui, o oligarchinis nomenklatūrinis „naujųjų lietuvių“ režimas tapo tikrove.

Tačiau ši karti tiesa neturėtų užgožti svarbiausio, ką davė atkurtoji Nepriklausomybė, – vilties šviesos.

Absoliuti ir besąlygiška tos Nepriklausomybės vertė kaip tik ir yra ta, kad ji po daugelio vergijos dešimtmečių leidžia mums laisvai apsispręsti dėl savo ateities. Ir tokių vilties prošvaisčių nuolatos gausėja.

Nors be rožinių akinių žvelgiant į šiandieninį valstybės gyvenimą matyti daugybė nuopuolio ir sąstingio ženklų, atidžiau įsižiūrėjus daug kur galima išvysti artėjančių permainų užuomazgas. Nors ir lėtai, Lietuva ir jos žmonės keičiasi.

Visų būsimų permainų pagrindas – sąmonės ir mąstysenos pokyčiai. Bene svarbiausias jų požymis – stiprėjanti idėjinė kova dviem svarbiausiais klausimais.

Mitų išsklaidymas

Iki šiol šalį valdžiusiems tiek „pozicijai“, tiek „opozicijai“ priklausantiems klanams gana gerai sekėsi įtikinėti visuomenę, kad Lietuva yra negrįžtamai vakarietiškos laisvės ir demokratijos keliu pasukusi valstybė, tiesa, išgyvenanti tam tikrus laikinus raidos sunkumus.

Todėl dideliu laimėjimu galima laikyti tai, kad šis melagingas ir potencialiai labai pavojingas mitas jau beveik išsklaidytas. Vis daugiau šalies piliečių suvokia, kad iš laisvės ir demokratijos kelio vis labiau iškrypstama ir kad į jį galima grįžti tik sąmoningomis pastangomis ir parodžius tvirtą politinę valią.

Lygiai taip pat sparčiai bliūkšta ir kita valdančiosios nomenklatūros ilgai ir sėkmingai šalies piliečiams į galvas kalta mintis, neva visi mūsų patiriami sunkumai ir kančios yra objektyvūs ir neišvengiami vadinamojo „pereinamojo laikotarpio“ palydovai.

Maža to, kai kurie „pozicijos“ ir „opozicijos“ veikėjai skleisdami šį melą nuėjo taip toli, kad drįsta teigti, jog dėl visų šių bėdų kraštą valdžiusieji politikai yra iš esmės nekalti ir todėl neatsakingi. Mat tikrieji kaltininkai esą kažkokie objektyviai, nepriklausomai nuo žmonių valios veikiantys nepermaldaujami istorijos dėsniai.

Pamažu atsikratant tokių klaidinančių mitų randasi ir kur kas blaivesnis bei kritiškesnis požiūris į mūsų gyvenimo tikrovę bei valstybės raidos perspektyvas. Geri poslinkiai akivaizdūs.

Piliečių valia

Šiandien jau kaip niekad daug mūsų piliečių supranta, kad tauta ir valstybė serga toli gražu ne vaikiškomis „augimo ligomis“, kurių atsikratoma bręstant ir tarsi be pastangų.

Lygiai taip pat pamažu ir tolydžio daugybės žmonių protuose formuojasi sveika samprata, kad nomenklatūrinės oligarchijos valdoma šalis atsidūrė aklavietėje ir kad toliau pasyviai laukti teigiamų permainų nėra prasmės. Vis mažiau vilčių dedama į šių oligarchų malonę ir vis geriau įsisąmoninama, kad, vaizdžiai kalbant, skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas.

Šie geri pokyčiai vyksta ne tik piliečių galvose. Konkreti jų išraiška yra tai šen, tai ten besirandantys pilietiniai sambūriai.

Jie stoja ginti ne vien siauro grupinio intereso, bet jau moka ir gali gana veiksmingai pasipriešinti mūsų gamtos ir kultūros paveldo niokojimui, taip pat bent jau kai kurioms žmogaus išnaudojimo ir žeminimo apraiškoms.

Nėra abejonės, kad tokie sambūriai, kaip Kuršių nerijos mylėtojų bendruomenė, dalis „žaliųjų“, miestų kultūrinį ir architektūrinį paveldą nuo naujųjų barbarų ginantys susivienijimai yra gražus ir sektinas pavyzdys.

O paprasta moteris, išdrįsusi gūdžios neokomunistinės baudžiavos aplinkoje prabilti apie vokuose mokamus atlyginimus, valstybės ateičiai, ko gero, daro daugiau, negu aukštuose forumuose apie integraciją į Vakarus mėgstantys pašnekėti turistaujantys valdžios pareigūnai ir politikai.

Valstybės gyvybė

Žinoma, tai, ką regime, tėra gležnos galimų pokyčių užuomazgos, kurias reikia saugoti ir puoselėti. Reikia, kad tokie, kaip tik ką paminėti, ir kiti veikiantys pilietiniai dariniai ne tik gausėtų ir stiprėtų, bet kaip upeliai kada nors susilietų į plačią vienminčių upę.

Lietuvai gyvybiškai reikalingas stiprus pilietinis ir kartu politinis sąjūdis, siekiantis ne smulkių ir todėl nieko iš esmės nekeičiančių permainų, bet judėjimas, galintis civilizuotu ir taikiu keliu panaikinti šalyje susiklosčiusius iškreiptus politinius ir socialinius žmonių tarpusavio santykius.

Trumpai tariant – padaryti galą įsitvirtinusiai oligarchinei-nomenklatūrinei santvarkai. Ir kuo greičiau tai įvyks, tuo geriau bus mūsų tautai ir valstybei.

O Kovo 11-oji tik primena, kad jokios valstybės negali išlaikyti ir apsaugoti išorės faktoriai: tarptautinis pripažinimas, kariuomenė, net integracija į galingiausią pasaulyje gynybinę sąjungą. Visi šie dalykai svarbūs ir reikalingi, bet net ir juos turint nevalia užmiršti vienos pamatinės tiesos.

Valstybė yra gyva tik tol, kol ji gyvena savo piliečių širdyse ir protuose. Tik tol, kol yra žmonių, pasiruošusių ją ginti ir dėl jos aukotis.

----------------------

Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ laikraštis „Baltijos kelias“