Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijos sesuo Aloyza Brolių benediktinų svečių namų virtuvėlėje pjausto morkas. Smulkučiais rėželiais, panašiais į sniegenų pėdutes už lango. Cak, cak, cak peilio geležte į medinę lentukę. Švelnių spalvų kartūninė prijuostė, galvelė taikiai palenkta, glotnučiai žili plaukai dailiai sugulę pluošteliais kaip fotografijoje. Tokios buvo rūko atplaišėlės  šįryt virš snieginų Palendrių lygumų. Kasdien jai reikia pagaminti valgį kone dviem dešimtims žmonių, savo ir šiose sniego dykumose įtemptai ieškančių Dievo pėdsakų. Ji užsidaro mažos virtuvėlės duris, užsitraukia užuolaidėlę ir krebždena visą dieną – „mėgstu dirbti viena, nepatinka, kai kas nors sukiojasi aplinkui“. Jos gaminamas valgis turi gaivaus paprastumo skonį. Lyg ir nieko ypatinga, bet švaru ir lengva burnoj. Kai šmurkšteliu pro tą užuolaidėlę pas ją vakarop, akelės jau pavargusios, rankelės ant kelių kryželiu sudėtos – „galėtų jau duot pailsėt bent dienelę. Koplytėlė visad užimta, nė jokio plyšelio, kur sau ramiai pabūti“. Ji nesiskundžia, tik pasako, ir tiek. „Nebespėju ir broliams susiūti, ką reiktų. Mačiau andai vienam ties alkūnėm aprėdas taip jau pratrintas“, – turėdama laisvą dienelę ji lekia ant kalnelio, į vienuolyną, kur varpas vis gaudžia ir gaudžia, kur broliai savo monotoniškas maldas iš kažkokio stebuklingo ramybės šulinio aukštyn dangun dūzgia ir dūzgia - ir siuva, ado, dailina jų drabužėlius. Įsivaizduoju, kaip ji palinkusi virš siuvinio smulkučiais dygsneliais meilingai daro audinyje tvarką – taip pat kruopščiai, kaip kad dabar pjausto tas morkas. Tikrai yra žmonių, kurie neturi pasauliui nei sau jokių priekaištų, nes įkrito į savo vietą iškart, kai tik gimė, kaip koks akmenėlis įsirideno į savo duobutę vieškely, ir gulės, kad kiti jon neįkristų, kelyje nesukluptų.

Nebūčiau ir aš į ją atkreipusi dėmesio – tokie žmonės juk yra kaip oras – būtini, bet nematomi, - betgi smulkiais žingsneliais perkirto ji mano peizažo lopinėlį, atrėžtą mažyčio lango. Kasdien beveik tuo pat metu užklupdavau ją akimis beeinančią su ryšulėliu rankose į šalia svečių namų esančią trobelę. Kailinukus užsimetusi, prijuostėlė kyšo, kaip sniegena – cak, cak, cak pirmyn, cak, cak, cak atgal. Ramiai, kaip tos brolių maldos rytą vakarą.

-  Kur kasdien einat, sesute Aloyza, su tuo ryšulėliu?

-  Jei kas lieka nuo pietų stalo, nunešu kaimynei. Ji viena gyvena, žinai gi, kaip...

-  O pati ateiti negalėtų?

-  O jei nieko neliks? Kaip pasijus?

Blogai pasijus ta pavargusi, pilkutė, niekieno nematoma ir nepastebima būtybė, gyvenanti kiaurai suklypusioj savo pirkutėj, užmestoj šitoj laukų platybėj. Todėl Aloyza kasdien tvarkingai sudeda maisto likučius į plastikinius indelius ir neša.

-  Kaip čia jums pavyko surasti savo vietą tokiam dideliam pasauly?

-  Labai įdomiai. Nei kaip papasakot. Nepatikėsi. Kad žinotumei, kaip mėgau šokti... Būčiau galėjusi trypti dieną naktį. Vis galvodavau – kaipgi reiks ištekėt, jei taip šokti noriu? Juk moterystei pradžia – šokiams galas. Ir šiaip, ir taip apie tą šeimą galvodavau. Berniokėlių daug aplinkui dairėsi, turėjau progų, ir gerų, bet tarsi koks filmas pro mane suktųsi – eina taip, eina, bet į širdį nepataiko. Galvodavau – o jei į karą paims ir žus? O jei anksčiau manęs mirs? Kaip liksiu viena? Išgirdau, kad draugės mergikės kasdien po vieną „Sveika Marija“ vis sukalba, gero vyro ir didelės meilės prašydamos, tai galvoju sau – o aš po tris „Sveika Marija“ kasdien. Tai jau kad davė, tai ir davė – ir meilę, ir Mylimąjį.

-  Ir niekada kito nenorėjot?

-  Niekada, niekada. Net minties tokios nebuvo.

-  Ir šokti nebesinorėjo? Kaipgi supratot, kad šitaip, o ne kitaip?

-  Vieną kartą, kai visi išėjo iš bažnyčios, užsislėpiau koplytėlėj prie Marijos ir kad ėmiau karštai melstis. Iš širdies, iš giliausios. Ir atsistojau kitas žmogus. Tiesiog supratau, kad būsiu vienuolė, ir baigta. Tikrai – ir tą norą šokti kaip ranka atėmė. Iki šiol nesuprantu, kaip taip galėjo atsitikti. Visai dėl to galva nebesisuko. Ir man niekada nieko netrūko. Nė kiek.

-  Įstojot į vienuolyną – bet ir ten savo vietą surasti reikėjo...

-  Naujokyne būdama iš mirusių senučių drabužėlių šį tą vis sudurstydavau – laikai tada buvo sunkūs, nei medžiagų, nei pinigų, tai vis siūdavau ir siūdavau. Paskui dirbau šiek tiek „valdiškus darbus“, o vėliau gavau vietą Panevėžio katedroje. Po truputį įsitraukiau į darbą su jaunimu – turėjom labai glaudų būrelį savų, pašalinių neįsileisdavom, bijojom, nebuvo saugu, tai kur tik mes nevažiavę ir ko tik nedarę. „Kroniką“ ėmiau platinti, rinkdavomės visi, kurie į tai buvom įsitraukę, kalbėdavomės, melsdavomės. Visko buvo gana. Tik vieno Dievo maža. Vis ieškojau ir ieškojau, knygų juk nebuvo, paskaitų juk niekas jokių neskaitė. Kai J. Zdebskis pradėjo rekolekcijas vesti – va tada tai gerumas prasidėjo. Kaip jis kalbėdavo! Giliai, teisingai. Akys tada atsivėrė. Na, o kai su Nepriklausomybe viskas atsidarė, tai gerte viską gėriau. Kur tik galėjau, ten dalyvavau. Ir šitokias štai rekolekcijas, tas, su asmeniniu palydėjimu, kurios dabar čia vyksta, bandžiau. Bijojau, maniau – nesugebėsiu, bet kunigas sako – sugebėsi, ir tikrai buvo labai gerai. Bet dabar jau norisi vienai. Nebereikia man, kad daug būtų žmonių, daug kalbų. Nueinu pas brolius benediktinus – jie kai ką pasako. Giliai, giliai taip. Oi, giliai. Tai man labai jau ir tinka.

Ir baigta kalba. Visas gyvenimas per kelis mažus žodelius perleistas, ir gana. Eik pro tas duris, ko prikibai, nuleisk užuolaidėlę ant jos šventutės istorijos, kad niekas nematytų – nereikia. Visko jai gana. Tik Dievo vis maža. Tik mažais ramiais žingsneliais, tik gražiais, švelniais dygsneliais, tik smulkučiais morkų rėželiais – nuo savęs iki savo Mylimojo. Gilyn ir gilyn. Oi, giliai.

Bernardinai.lt