Prieš mėnesį Bernardinai.lt perteikė Zenono Rekašiaus nuomonę apie tai, kad Valdovų rūmų statyba Lietuvoje – labai svarbus ir prasmingas dalykas. Šią nuomonę jis buvo paskelbęs „Akiračių“ mėnraštyje. Dabar gi siūlome profesoriaus Leonido Donskio reakciją. Mūsų įsitikinimu, užsimezgė tikrai aistringa ir įdomi diskusija.

Perskaitęs praėjusiame Akiračių numeryje – 2006 sausis, Nr. 1 (376) – savo mielo bičiulio Zenono Rekašiaus poleminį straipsnį „Kada pradėsime griauti Trakų pilį?“, supratau, kad privalau reaguoti į šį tekstą ir iki galo atverti savo poziciją dėl Valdovų rūmų atstatymo Vilniuje. Tiesą sakant, jei kalba eitų vien apie juos, greičiausiai neeikvočiau brangaus laiko ir nerašyčiau. Tačiau Zenonas palietė keletą jautrių ir net už pačius Valdovų rūmus gerokai svarbesnių klausimų, todėl negaliu tylėti.

Kaip ir Zenonas, save laikau kavoliškojo sukirpimo liberalu, kuriam nuomonių skirtumai yra pats natūraliausias dalykas pasaulyje ir net savaiminė vertybė. Galiu visa tai nusakyti Voltaire’o žodžiais, perfrazuodamas juos ir taikydamas savo oponentui: „Aš tūkstantį kartų nesutinku su Tavo nuomone, bet esu pasirengęs atiduoti gyvybę, kad Tu galėtum ją išsakyti“. Gal skamba patetiškai, bet šie žodžiai tikrai yra mano, nedoktrininio liberalo, credo.

Bet pradėti norėčiau nuo Zenono nerimo, kad mano aptarta (ir, deja, iš gerokai platesnio bei sudėtingesnio konteksto jo ne visai korektiškai ištraukta) amerikiečių filosofo Roberto Ginsbergo knyga „Griuvėsių estetika“ jam primena, „ kad Lietuvoje vis dar gan nekritiškai priimama viskas, kas ateina iš užsienio, ypač iš Vakarų“. Po šių žodžių jis priduria: „kadangi gyvenu Amerikoje ir šiek tiek jaučiu jos gyvenimo pulsą bei nuotaikas, norėčiau pasakyti, kad pačioje Amerikoje fatalistinė Ginsbergo Griuvėsių estetika pritarimo nesulaukė ir greičiausiai nesulauks“.

Iš kur tokios keistos Zenono žinios apie mano nekritiškumą informacijai iš užsienio ir ypač – iš Vakarų, o sykiu ir dar didesnę nuostabą kelianti jo informacija apie Ginsbergo nepripažinimą Amerikoje? Būdamas keturių teorinių knygų anglų kalba, publikuotų JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje, autorius, aš niekaip negaliu rimtai traktuoti šių frazių. Esu ne postkolonijinis žmogus, desperatiškai besigrumiąs su jam primesta tapatybe ir svetimomis kultūrinėmis kategorijomis ar – o tai būtų dar liūdniau – atliekantis savo šalies civilizavimo misiją kažkokių mistinių Vakarų vardan, o teoretikas, aktyviai dalyvaujantis Vakarų idėjų sferoje ir net darantis šiokią tokią įtaką jai. Žodžiu, čia aiškiai šauta pro šalį ir kažką kandaus mėginta pasakyti klaidingu adresu.

Roberto Ginsbergo veikalas „Griuvėsių estetika“ gavo tarptautinės akademinės leidyklos Rodopi (Amsterdamas ir Niujorkas) geriausios 2004 metų knygos iš garsios vertybių studijų knygų serijos (VIBS-Value Inquiry Book Series) apdovanojimą. Tiesą sakant, sunku labiau pripažinti filosofo knygą mūsų laikais. Robertas Ginsbergas yra įžymus filosofas, bet man jis visų pirma yra artimas bičiulis ir profesinis autoritetas, su kuriuo esame sulaužę daug iečių diskutuodami – bene ilgiausiai šitą darėme 1999 metų gegužės 15 dieną, kada Helsinkio universitete po keturių valandų nepertraukiamos diskusijos su oficialiuoju disertacijos oponentu, Pensilvanijos universiteto (the Pennsylvania State University) filosofijos profesoriumi Robertu Ginsbergu apgyniau savo antrąjį doktoratą. Ir po to esame daug ir audringai diskutavę – tai kolega, iš kurio daug mokiausi debatų ir akademinio rašymo srityse.

Kad ir kaip būtų, pakaks apie save ir Ginsbergo „Griuvėsių filosofiją“, kurioje jis, beje, nei šlovina griuvėsius pačius savaime, nei siūlo neatstatinėti sugriautų istorinių pastatų. Jis tik siūlo nepainioti tikrosios istorijos, į kurią mes patenkame kaip ne į mūsų sukurtą, bet atpažįstamą ir intensyviai išgyvenamą simbolių bei reikšmių pasaulį, su mūsų moderniosios vaizduotės padiktuota istorijos versija, kurią mes materializuojame tautos politinės mobilizacijos ar ideologinės programos įdiegimo tikslais ir po to įkūnijame mūsų pačių pastatytuose rūmuose, kurie simbolizuoja mus įkvepiančią istorijos versiją.

Taip mes imituojame istoriją, kuri virsta totalia Disneylando karalija. Įsitikinimas, kad mes viską, kas tik kažkada egzistavo, galime atstatyti, perkonstruoti ir atkurti, yra tipinga modernybės obsesija, kuriai ta pati istorija dažniausiai reikalinga viso labo tik kaip nūdienos galios simbolių ir socialinio reikšmingumo projekcijų erdvė. Įsitikinimas, kad reikia griauti visas senienas ir viską modernizuoti, anaiptol nėra, kaip kartais naiviai manoma, per šviesmečius nutolęs nuo Disneylando sindromo, arba įsitikinimo, kad viskas, kas kažkada yra egzistavę, gali būti prikelta iš naujo. Tai dvi tos pačios modernybės monetos pusės, kurių esmė lieka vienoda: istorija ir jos herojų galerija yra mūsų politinės valios ir technologinio pajėgumo sfera – ir niekas daugiau.

Galima suprasti Disneylando sindromo gajumą JAV – ten ir kolonijinio laikotarpio kolegijų bei universitetų architektūriniai ansambliai atrodo kaip architektūros ir istorijos stebuklas. Bet tik ne Europoje, kuriai XI ir XII amžių architektūra yra neatsiejama jos miestų kultūros dalis. Disneylando sindromas Europoje taip pat egzistuoja, bet jam bent jau galingai oponuoja tie, kuriems istorija ir kultūrinė tradicija nėra ideologinės kaukės ar skambios frazės be turinio.

Kad ir kaip būtų, niekaip nesuprantu, kodėl Zenonas savo pozicijai dėl Valdovų rūmų sutvirtinimo griebiasi tokio kraštutinio ir su Valdovų rūmais visiškai nieko bendra neturinčio pavyzdžio kaip Dvynių bokštų sunaikinimas ir atstatymas. Juk akivaizdu, kad Pasaulio Prekybos Centro sunaikinimas Amerikos ir Vakarų nekenčiantiems fanatikams buvo principinis ir simbolinis aktas – šis centras bei Dvyniai bokštai simbolizavo Amerikos technologinę, ekonominę ir politinę galią, o sykiu ir islamistų taip nekenčiamą globalizaciją. Todėl sunaikintų bokštų atstatymas Amerikai reiškia savojo defetizmo (būdingo kiekvienai demokratijai, kai tik jis susiduria su brutalia politika ir organizuota neapykanta) įveikimą, piliečių mobilizaciją, jų solidarumą ir tikėjimą savo socialinės bei moralinės tvarkos ateitimi. Jei, neduokdie, teroristai sunaikintų Vilniaus dangoraižius, simbolizuojančius naujosios Lietuvos kylančią ekonominę galią bei tikėjimą savo ateities projektu, nė akimirkos neabejoju, kad visi sąmoningi Lietuvos piliečiai siektų atstatyti sugriautus simbolius.

Tik kuo čia dėta istorija ir Valdovų rūmai? Zenonas pasigauna mano žodžius apie tai, jog Valdovų rūmai reiškia tikrąją pilietinės ir politinės sąmonės būklę Lietuvoje ir teigia (greičiausiai ironiškai, nes jis juk puikiai supranta, kad būtent čia mūsų pozicijos iš esmės išsiskiria), kad visiškai sutinka su manimi. Ką gi, pats laikas paaiškinti, kaip aš suprantu Valdovų rūmų sąsajas su mūsų pilietinės ir politinės sąmonės būkle.

Valdovų rūmai yra tobulas sovietinio ir buldozerinio žvilgsnio į istoriją pavyzdys: reikės – išvalysime teritoriją, reikės – pastatysime ką norime. Šioje vietoje leiskite paklausti: kam fabrikuoti istoriją ten, kur jos yra tiek, jog pakaktų kelioms Europos sostinėms? Kam šalia nuostabaus grožio, didingos, lietuviškąją modernybę ir visą lietuvių modernųjį projektą simbolizuojančios, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotos Vilniaus arkikatedros statyti monstrą, tik gadinantį visą architektūrinę erdvę ir užstojantį Gedimino pilį bei Kryžių kalną? Kam šalia pastato, kurio reikšmė ir svarba Vilniui yra ne mažesnė nei Notre Dame de Paris Paryžiui ar Antonio Gaudi projektuotos Sagrada Familia Barselonai, reikėjo statyti šitą, Virgio Valentinavičiaus žodžiais tariant, plytų ir cemento fabriką, kurio statybos sukelta vibracija negalėjo nepakenkti Vilniaus arkikatedrai (ir greičiausiai jau pakenkė, tik apie tai mes sužinosime post factum, kaip dažniausiai ir atsitinka Lietuvoje)?

Jei šitas muliažas turi kelti patriotinius jausmus ir ugdyti meilę Lietuvai, tada aš pasakysiu štai ką. Bent jau mano patriotiniai jausmai ir pilietinis sąmoningumas reikalauja gelbėti griūvančius, mūsų akyse žūstančius unikalius Lietuvos dvarus ir barokines bažnyčias, apie kurių vertę Valdovų rūmų kontekste aš geriau išvis nekalbėsiu. Pagaliau Valdovų rūmų statymas šalia Romos katalikų arkikatedros profanuoja visą sakralinę erdvę, kurią apie save kuria arkikatedra. Nors ir nepriklausau jokiai denominacijai ir nesu krikščionis, bet mane stulbina (įtariu, kad tikinčius žmones dar labiau) atvirai demonstruojama nepagarba krikščionybei, tarp kurios ir politinę galią simbolizuojančio statinio padėtas lygybės ženklas.

Neabejoju, kad 100 milijonų litų, kurių pareikalaus Valdovų rūmų statyba, sveiko proto ir sąžinės dar nepraradę politikai būtų skyrę provincijos bibliotekoms ir mokykloms, kurios nepajėgia nusipirkti lietuviškų knygų. Patriotizmą ir pilietinį sąmoningumą šalyje kur kas protingiau diegti mažinant mažųjų Lietuvos miestelių ir visos provincijos atsilikimą nuo mūsų didžiųjų miestų ir visų pirma Vilniaus, kuris vis labiau primena atsilikusių ir skurdžių šalių spindinčias sostines, nuo kurių pavažiavus dešimt mylių galima patekti į kitą šimtmetį.

Kas yra Valdovų rūmai? Jie yra Algirdo Mykolo Brazausko įsiamžinimo Lietuvos istorijoje projektas. Sykiu ir tobula jo požiūrio į Lietuvos istoriją išraiška. Nė vienas žinomas šalies istorikas nepritarė šio muliažo statybai. Bet ar kas nors Lietuvoje įsiklauso į ekspertų nuomonę, kai kalba eina apie galios ir prestižo manifestacijas? Gaila tik, kad kai kurie mano idėjiniai bendražygiai ir bičiuliai santariečiai dėl suprantamos jų nostalgijos ir patriotizmo užkibo ant šito jauko ir tapo brazauskinės Lietuvos istorijos paradigmos – istoriją degraduojančios iki nūdienos galios projekcijų erdvės lygio – šalininkais. Kita vertus, tai jų teisė. Gerbiu jų jausmus, tik nuoširdžiai gailiuosi, kad jų pozicija anaiptol nebuvo nekalta jokio precedento neturinčio istorinio Vilniaus centro sudarkymo istorijoje.

Dėl šito tuštybės, nekompetencijos ir neoromantinių bei nacionalistinių sentimentų mišinio padarytas pats tikriausias nusikaltimas lietuvių kultūrai. Todėl Zenono nuostaba, kad didžioji dalis lietuvių inteligentijos esą taip ir nesuprato Valdovų rūmų svarbos ir sau leidžia laidyti sarkastiškas replikas apie juos, kurios tapo gero tono požymiu Lietuvoje, man skamba kaip viltis, kad didžioji dalis lietuvių inteligentijos, laimei, dar neprarado sveiko proto, gero skonio ir realybės pojūčio.

Kiekvieną kartą pamatęs statomus Valdovų rūmus prisimenu Tomo Venclovos žodžius iš jo esė „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“, kuriais jis nusako savo jausmą, jog jam Vilnius visada atrodė didesnis už jo gyventojus. Šie žodžiai aktualizuojasi būtent dabar. Barbariškas šio didingo ir reto grožio miesto niokojimas leidžia klausti, ar mūsų miestietiškos sąmonės būklė leidžia mums suvokti jo tikrąjį mastą ir vietą Europoje. Bet dabar jau šaukštai po pietų. Vienu metu dar buvo šmėkštelėjusi viltis, kad AMB ir Artūro Zuoko galutinė diskreditacija ir galimas jų pasitraukimas iš politikos avanscenos leis nugriauti tą plytų ir betono fabriką, bet dabar, deja, jau tampa aišku, kad jie bus baigti ir funkcionuos.

Protestuodamas prieš visą šitą absurdą, barbarybę, istorijos klastojimą ir brutalų nusikaltimą prieš lietuvių kultūrą, aš neketinu įžengti į Valdovų rūmus ir dalyvauti politinėse iškilmėse, kurios mūsų šalies vyriausybės ir Seimo neabejotinai bus juose rengiamos.

„Akiračiai“, 2006 metų Nr.2