Stalas nukrautas naujametėmis vaišėmis, glaudi kompanija užsiėmusi kavos gėrimo ritualu, kalbos ir juokai. Ingrida trumpam atsitraukia, ramiai, be lašo savigailos nueina ir išsitiesia ant medinio suolo.

- Man kartais reikia pagulėti, bet greitai praeis.

- Tikrai nieko netrūksta?

- Ne. Ramiai. Viskas labai, labai „fein“. Labai gera.

Ir visiems aišku – jai tikrai „fein“, tikrai gera, nepaisant to, kad ką tik iškęsti eiliniai švitinimai.

- Sakė, nukris plaukai. Bet kaip nors susitvarkysiu. Eisim į lauką?

- Pajėgsi? Gal nepersistenk?

- Man normaliai. Tikrai.

Ne tiek stebino, jog ji taip kalbėjo, o tai, kad buvo matyti – yra tikrai taip, kaip ji sakė. Nežinau, kiek jai kainavo toji ramybė ir taika, kaip ji jų išmoko, sugebėjo atskirti nuo kūno negalios, kiek iki tol verkė ir kaltino dangų bei žemę, ir ar kaltino, bet jokios savigynos, jokios dirbtinės stiprybės nei žodžiuose, nei laikysenoje. Pablyškusi oda rodė pavargusį kūną, o žodžiai – sveiką ir stiprią gyvybės jėgą. Netikit, kad taip gali būti? Tai pasitikrinkite, ar patys nesergate, netikėdami savo išgijimu. Nebūtinai kūno.

Ėjome naktį kurti laužų po ąžuolais ir virti karšto vyno. Buvo labai gražu, sniegas nugulęs medžius, pusnynai. Žinoma, kaip visada pasiėmė fotoaparatą. Liko nuostabių nuotraukų – būrelis žmonių, sugriuvusių po didžiulio ąžuolo vainiku, laužo išplėštų iš tamsos. Juokėsi daugiau už kitus. Guviau už kitus svarstė ir gyviau džiaugėsi. Tarsi būtų jau suradusi tą vietelę žemėje, ant kurios atsistojus taika ir ramybė ateina visam.

Kitą dieną braidžiojom visi po pusnynus ir miškus. Paskui kalbėjomės, kad atmintyje neliko jokio įbrėžio, jog šalia buvo sunkiai sergantis, mirčiai pasmerktas žmogus. Nes ji nedavė pagrindo tokiems įspaudams rastis. Dėl to, kad labai mylėjo savo likusį laiką.

Paskui, kaip ir kiti jos bičiuliai bei pažįstami, gaudavau dovanų jos adventines ir velykines savilaidos knygeles. Nebūtų reikėję jų nė atsiversti. Atplėšus voką atsitikdavo kažkas, kas būtų panašu į mylimo žmogaus prisilietimą po ilgai trukusios žvarbos, tik viduje. Viena šviesa. Paprasčiausiai. Tiesiog – viena šviesa. Ne tik žodžiuose ir nuotraukose.

Kitą kartą susitikome, kai jai buvo labai blogai. Kai nebepajėgė nebijoti. Kai pamatė savo juoduosius akivarus. Jai jie buvo per sunkūs. Tai, ką ji tuo metu išgyveno, buvo baisu. Tikrai nepakeliama. Ieškojo pagalbos visur, kur tik nujautė ją galėsianti rasti. Kaip pasakyti, kad ir tada labiau pribloškė ne tamsos svoris, o aiškiai juntamas mažasis taikos ir ramybės žemės lopinėlis. Ji nebuvo sugniuždyta. Manau, niekada. Joje nuolat vyko slaptas aukojimas, slaptoji Eucharistija – net tada, kai pačiai atrodė, jog šviesa dingo amžiams. Ji atkakliai ieškojo savo dalies toje tamsoje, norėjo už ją sumokėti pati. Matyti savo įnašą ir sumokėti – atgaila ir nuolankumu. Ne, tai nebuvo desperatiškas nusižeminimas dėl nebežinojimo, kur dėtis iš dvasios ir kūno skausmo. Tai buvo pati sveikiausia atgaila, kokią kada nors man buvo tekę matyti. Ir gal kaip tik tais momentais joje vyko pati gražiausia ir neatšaukiamiausia Prisikėlimo liturgija. Ji visomis savo besilpstančiomis jėgomis grūdo iš savęs bet kokią tamsą, kiek tik tai galėjo nuo jos priklausyti. Ne todėl, kad sąmoningai ar ne norėjo pasitraukti iš čia, palikdama „geros mergaitės“ ar „teisingos krikščionės“ įvaizdį, žinoma. Joje nebuvo kažko, kas galėtų tą tamsą pakęsti. Ji buvo pernelyg įsimylėjusi savo Dievą. Visiems, įsimylėjusiems Dievą, savoji tamsa per skaudi. O svetima – iškviečianti gailestingumą. Argi ne todėl Ingrida iki paskutiniųjų dalijosi, tarnaudama? Taip, taip, ji dar ir tarnavo. Surasdavo būdų, kurie atrodytų pernelyg sunkūs net patiems sveikiausiems.    

Po to ne kartą yra sakiusi, kad niekada gyvenime nesijautė taip gerai, kaip po šios vidinės kovos. Nes jautėsi laimėjusi meilės teikiamą laisvę.     

Apie jos mirtį sužinojau po kelių minučių, kai jos siela paliko kūną. Žinutę pranešė jos artima bičiulė iš Anglijos, ne vieną naktį, kaip ir daugelis kitų jai artimų žmonių, budėjusi prie ligonės lovos... Pirmoji mintis, kuri aplankė tai sužinojus, buvo labai aiški: „Ja Tėvas didžiuojasi“. Ką ji šiame gyvenime padarė tokio, kad jos mirties akimirką galėjau tai suprasti ? Juk tik sunkiai sirgo ir tik tikėjo...

Nenorėjau apie tai rašyti. Norėjau išlikti šio atsisveikinimo šalikelėje, kad galėčiau išgirsti viską, ko jis moko ir ką palieka dovanų. Yra daugybė žmonių, kurie ją pažinojo daug geriau, kuriuos ji mylėjo daug labiau, ir kurie būtų galėję apie ją pasakyti daug įžvalgiau. Tačiau kai savo el. pašto dėžutėje suradau jau penktą nepažįstamo žmogaus siuntinėlį su velionės Ingridos nuotraukomis – Ingrida vasarą ir pavasarį, rudenį ir žiemą, su fotoaparatu ir be jo, beveik visur besišypsanti, - o šįryt – įstabų savo bičiulio laiškutį, kuriame jis, vos keletą kartų su ja susidūręs beveik tik iš tolo, liudijo buvęs ypatingu būdu paliestas, neišlaikiau. Gal tai yra kvietimas nusilenkti Tam, kuris taip įstabiai dabar esti tarp mūsų, ją pažinojusiųjų, nusilenkti tai gyvenimo jėgai, kurią ji akivaizdžiausiai paliko išeidama.

Aš net dorai nežinau, kas ji buvo. Manau tik, kad nebuvo ypatingesnė už daugelį ištikimų, atsidavusių, kilnių žmonių. Bet tai, kas joje vyko, tiksliau, kam ji leido vykti, tikrai buvo ypatinga. O gal klystu – greičiausiai tai buvo tik Šventosios Dvasios gyvenimo kasdienybė, kuriai ji paprasčiausiai pasidavė...

Matyt, šį Išėjimą švęsime dar ilgai. Nes tai buvo Išėjimas, kokį būtinai bent kartą šiame gyvenime reikia patirti. Kaip sakė kunigas, suteikęs Ingridai Ligonių patepimo sakramentą jos mirties išvakarėse, „šios laidotuvės turės būti džiaugsmo šventė“. Nebūtų padaręs tokios šventės niekas, kad ir kokie sąmoningi krikščionys būtume, jei iki tol jos nebūtų sukūrusi pati Ingrida. Šventė – laikas, kai švenčiame kažką gražaus ir gero? Nežinau, kaip kiti, o aš švenčiau ir pasilieku švęsti žinojimą, kad Prisikėlimas tikrai yra mūsų gyvenimo realybė. Gyvenimo.

Bernardinai.lt