Kaip teigė prezidentas Valdas Adamkus, didžiausią grėsmę mūsų valstybingumui šiuo metu kelia ne išorės veiksniai, o vidaus politinės problemos bei moralės eliminavimas iš politikos.
 
Prie šios pagrįstos ir, tikėkimės, praktinę kaitą į gera skatinsiančios minties galima pridurti keletą pastabų, susijusių su valstybės vadovo teiginiu apie moralės eliminavimą.
 
Per 16 nepriklausomybės metų, ypač palyginti su 1988–1992 metais, visuomenėje ir jos nuomonę formuojančiose politinėse bei akademinėse institucijose subrendo naujybinis požiūris į politiką.
 
Jis tapo tarytum labiau „apšviestas“ ir apibrėžtas, bet grįstas abejotinomis ir pavojingomis prielaidomis apie politikos prigimtį.
 
Problemos esmę nusako Vytauto Landsbergio pastaruoju metu kartojamas teiginys, kad iš politikos suvokimo dingsta supratimas apie teisingumą, orumą ir garbę kaip kertinius jos principus.
 
(Po)sovietinis chameleoniškas prisitaikymas prie aplinkos spalvų, Lietuvoje lengvai radęs bendrą kalbą su bestuburio liberalizmo puoselėjamu „politiniu korektiškumu“, minėtus principus kone visai pašalino iš politinio gyvenimo bei žodyno.
 
Moralės eliminavimą pamažu lėmė mada galvoti, kad politikoje neegzistuoja juoda ir balta: joje esą daug įvairių nuomonių ir spalvų, visos jos lygios, savaip teisingos ir gražios.
 
Ir visos tos spalvos neva turi draugiškai sugyventi, kaip vaivorykštėje ar gėjų vėliavoje.
 
Vadovavimasis moraliniais politikos reikalavimais pradėtas laikyti kažin kokiu nuo žemės atitrūkusiu „idealizmu“, jį priešpriešinant „sveikam pragmatizmui“.
 
Nors pastarojo sveikumas labai abejotinas, mat moralė, kaip ir valdymo menas bei ekonomika, yra neatsiejama politikos dalis.
 
Ekonomikos vaidmuo savo ruožtu buvo nepagrįstai absoliutinamas. Šio proceso ideologiniai įkvėpėjai, tokie kaip Algirdas Brazauskas, Kazimiera Prunskienė ir Gediminas Vagnorius, politiką mėgo versti arba vaizduoti ūkinių sprendimų tarnaite.
 
Teroristinį kainų sprogimą 1991-ųjų sausį K. Prunskienė aiškino ekonomine būtinybe. Į prezidentus 2004-aisiais kandidatavo lyg dalyvaudama viešame konkurse į ekonomikos patarėjo postą.
 
O A. Brazauskas apskritai sako, kad jį net nupurto, kai išgirsta žodžius „politinis sprendimas“. Matyt, purtė žmogų, kai politinio sprendimo prireikė „Draugystės“ privatizavimui. Užtat dabar jo paslaugoms našus ūkis.
 
Valdymo menas iš politikos erdvės persikėlė į biurokratijos. Kaip teigė Egidijus Aleksandravičius, Lietuvą dabar valdo biurokratai, o ne politikai.
 
Net keista, kad Petrui Auštrevičiui šiomis jam palankiomis aplinkybėmis užpernai nepavyko patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą.
 
Ką ir kalbėti apie politikos, kaip specifinio valdymo meno – ne ūkininkavimo ar administravimo – suvokimą, kai daugiau kaip 200 tūkst. aktyvių valstybės piliečių per prezidento rinkimus balsuoja už politikos neragavusį valdininką – tiesiog „už Petrą, už Petrą, už Petrą“.
 
Kai aptarti politikos pagrindai bei jų suvokimas iškraipomi, kai moralė nužeminta, o teisingumas, garbė ir orumas gerokai išgarinti, išmuša prisitaikėlio valanda.
 
Iš politikos lieka tik „interesai“ ir jų „pragmatiškas derinimas“. Vidaus politikoje tai skatina oligarchijos įsigalėjimą, o užsienio politikoje stiprina balsą tų, kurie, matydami Lietuvoje stiprų Rusijos interesą, ragina jam nuolaidžiauti dėl šventos ramybės.
 
Savaitraštis "Panorama"