Dauguma skaitytojų laikraščiui gali skirti ribotą laiką ir dėmesį, tad tenka rinktis, ką skaityti, ką praleisti.  Šios pastabos skirtos rašiniui, kurį būtų buvę geriau praleisti.  Jis paskelbtas laikraščio „Lietuvos rytas“ 2006 m. kovo 22 d. trečiadienio numerio pirmame puslapyje.  Jo autorius žurnalistas Vytautas Bruveris.  Rašinio pavadinimas „Tyrimas – tarsi karšta bulvė“.    

Atsirenkant, ką skaityti, naudojami įvairūs metodai, bet dažnai būna taip:  perskaitome rašinio antraštę, paantraštes, pasižiūrime į fotografijas, perskaitome, kas po jomis parašyta.  Jeigu norime ir turime laiko, peržvelgiame rašinio pradžią ir pabaigą.  Jeigu medžiaga mus domina, gilinamės toliau, galbūt net perskaitome visą straipsnį.

Toks ir kiti panašūs skaitymo būdai turi savo privalumų ir pavojų.  Privalumas tas, jog galime ilgai neužsibūti prie medžiagos, kuri mūsų nedomina.  Jeigu laikraštis gerai organizuotas, jis pateikia medžiagą būtent taip, kad svarbiausią informaciją gautume lengviausiu būdu ir nereikėtų tam skirti daugiau negu norime laiko.  Pavojus tas, kad informacija, kurią gauname, gali būti iškreipta, o dar blogiau, jeigu ja imama manipuliuoti.

Norint patikrinti kokybę, pravartu sau užduoti kai kuriuos klausimus, kaip antai: ar tai, kas rašoma antraštėje, paantraštėse, kitoje riebiomis raidėmis pateiktoje medžiagoje ir po fotografija atitinka patį rašinį?

Pavyzdžiui, minėtas „Lietuvos ryto“ rašinys pavadintas „Tyrimas – tarsi karšta bulvė“, ir čia pat pateikiama paantraštė „Seimas nebenori tūkstančius kainavusio pirkinio“.  Jeigu „karšta bulvė“, aišku, perkeltine prasme, tai, matyt, nenorima imtis atsakomybės, galbūt apie tai vengiama kalbėti. Jeigu „Seimas nebenori“, matyt, parlamentas yra pareiškęs savo valią.

Deja, rašinyje tokios informacijos nėra.  Nepateikiamas Seimo vertinimas, net nepranešama, ar parlamentas tą klausimą kada nors svarstė.  Autorius nemini, kad šiuo klausimu būtų kalbėjęs arba bandęs aiškintis su Seimo nariais.  Taigi frazė „Seimas nebenori“ nepagrįsta faktais. 

Taip pat nepagrįsta ir „karštos bulvės“ metafora.  Rašinyje cituojami du Seimo kanceliarijos tarnautojai – jos vadovas Arvydas Kregždė ir Viešųjų ryšių skyriaus vadovas Andrius Vaišnys.  A. Kregždė cituojamas pasakęs, jog jis „kaip iš debesies iškritęs“, apie tyrimą mažai ką žino, jo nesiryžta vertinti.  Mažai kas atskleidžiama ir A. Vaišnio pasisakymuose:  tarnautojo teigimu, „daug dalykų“, pateiktų tyrime, specialistams jau žinomi.  Ką reiškia „daug“?  Jis mini vieną – „visuomenės nuostatas valdžios atžvilgiu.  Čia nėra nieko ypač nauja“.  Tai nėra „daug dalykų“, be to, nepaaiškinta „nieko ypač nauja“.  Aptakios frazės.  Toli nuo „karštos bulvės“.

Arti rašinio pradžios, paantraštėje, rašoma „Įvertinimai – neigiami“, kas pakartojama ir toliau skelbiamoje medžiagoje.  Aiškinama, jog kanceliarijos specialistai tyrimą vertino neigiamai, nes nebuvo atsakyta „į visus Seimui ir politikams rūpimus klausimus“.  Ką reiškia „į visus“?  Koks tyrimas, kad ir tobulas, galėtų atsakyti „į visus“ klausimus, kurie rūpi „Seimui ir politikams“, ar paprastam žmogui, netgi vaikui?  O gal Seimas, užsakydamas tyrimą, nurodė, į kokius klausimus norėjo atsakymų?  Nežinome, nes autorius apie tai nerašo.  Beje, jis neįvardija nė vieno iš tų „rūpimų klausimų“, į kuriuos nebuvo atsakyta, nemini nė vieno specialisto, kuris tyrimą už tai kritikuoja, nepateikia nė vienos citatos, kuri parodytų, jog „rūpimus klausimus“ jis būtų su kuo aptaręs.

Kitoje rašinio paantraštėje rašoma: „Nepatiko ir sąvokos, ir visuma“.   Šioje vietoje, t.y. perskaitę maždaug trečdalį rašinio, pirmą kartą sužinome, jog tyrimas dar nėra paskelbtas ir kad apie jį rašantis ir vertinimus pateikiantis žurnalistas jo nėra matęs savo akimis. 

Autorius tačiau pasirenka savotišką būdą apie tai pranešti skaitytojui, teigdamas:  „Kanceliarijos pareigūnai studiją kol kas slepia nuo žiniasklaidos“.  Tokiais žodžiais jis bando nukreipti dėmesį nuo fakto, kad pats nėra skaitęs tyrimo, kurį vertina, o sukuria tarsi intrigą, esą jis slepiamas.  Deja, slėpimui pagrįsti jis nepateikia jokio pagrindo, – nenurodo, kad jis būtų prašęs, bet negavęs pageidaujamo dokumento.

Toliau rašoma: „paaiškėjo, jog kanceliarijos specialistai ir studijos autoriai netgi nesusitarė dėl to, ką reiškia pagrindinės studijoje vartojamos kai kurios sąvokos – pavyzdžiui, politinė tauta“.  Kam „paaiškėjo“?  Rašinio autoriui?  Kuo remdamasis jis taip rašo, neminėdamas šaltinio?  Beje, autorius taip ir nepaaiškina, kas yra „politinė tauta“ ir kodėl dėl to turėjo Seimas ir tyrėjai „susitarti“?

Kitame skirsnyje pateikiami trys tyrimą apibūdinantys žodžiai – „eklektiškas“ ir „konceptualiai nevienalytis“.  Jų kilmė nėra aiški.  Anot autoriaus, tyrimą vertinusi Seimo kanceliarijos „komisija pareiškė“, bet nenurodo, kaip tai padarė.  Gali būti, jog cituojamos komisijos išvados, o galbūt ne.  Be to, ar pakanka trijų žodžių suprasti komisijos vertinimą, kai nėra žinomas tų žodžių kontekstas, kai nepateikiamas nors sakinys ar keli, kur tie žodžiai paskelbti?  Kodėl pateikiami vos trys žodžiai, kai komisijos išvados turėtų būti viso šio rašinio esmė, priežastis, pagrįstumas, „vinis“?

Kita paantraštė taip skamba:  „Visi pinigai dar nesumokėti“.  Apie pinigus čia sužinome nedaug – remiantis A. Vaišniu, pranešama, kad už tyrimą sumokėta ne visa suma ir, jeigu tikėtume rašinio autoriumi, valdininkas sakosi nežinąs, ar bus sumokėta. 

Užtat sužinome, jog Seimo kanceliarijos vadovas A. Kregždė ir parlamento valdyba dar nėra matę išvadų.  Jeigu net kanceliarijai išvados dar neįteiktos, tai kokį dokumentą matė rašinio autorius?  Ar jis apskritai matė kokį dokumentą anksčiau minėtiems trims žodžiams pagrįsti?

Rašinio pabaigoje, paskutinėje paantraštėje, rašoma „Įžvelgiami slapti interesai“.  Čia autorius atvirai pripažįsta, jog jis pateikia „politinius gandus.“  Pateikiami trys gandai su keliomis prielaidomis:

Pirmas gandas -- tyrimą užsakė Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.  Rašinio autorius nerašo, kodėl šiuo atveju jam reikia kliautis gandu.  Argi nebūtų paprasčiau paklausti A. Paulausko, ar jis užsakė tyrimą?  Rašinio autorius nerašo, ar bandė kalbėtis su A. Paulausku ir ar šis atsisakė su autoriumi bendrauti, ar jis bandė kalbėtis su A. Paulausko atstovaism, ir jie atsisakė bendrauti.  Jeigu bandė, kodėl nerašo?  Jeigu nebandė, kodėl?

Antras gandas – tarp A. Paulausko ir “senosios V. Adamkaus komandos” yra sudaryta “slapta politinė sąjunga”, o Pilietinės visuomenės instituto direktorius D. Kuolys yra tos grupės atstovas, suokalbio dalyvis.  Pagrindinės prielaidos:  pirmoje V. Adamkaus kadencijoje dirbę patarėjai (matyt, tai ir būtų minėtoji “komanda”) yra susibūrę į grupę, ir ši grupė kažkokiu organizuotu būdu bendrauja su Seimo pirmininku.  Vėl lieka neaišku, kodėl rašinio autorius kliaujasi gandu? Kodėl nepasikalbėjo su šios grupės nariais ir nepaklausė apie tokią sąjungą?  Juk dauguma buvusių V. Adamkaus patarėjų dirba Vilniuje, turi telefonus.  Kodėl nepaklausė A. Paulausko ir jo aplinkos?  Kodėl rašinio autorius, įvardijęs D. Kuolį kaip šios “slaptos politinės sąjungos” dalyvį, jo apie tai nepaklausė?  Juk autorius savo rašinyje rašo, kad “Lietuvos rytas” bendravo su Kuoliu, rengiant šią medžiagą.  Jeigu bendravo – tai kodėl nepaklausė?  Jeigu paklausė, ką D. Kuolys atsakė?

Pagaliau, jeigu tarp buvusių V. Adamkaus patarėjų ir rinkimus į prezidentus pralaimėjusio A. Paulausko egzistuotų “politinė sąjunga” - ir dar “slapta”, tai tikrai būtų įdomi, verta mūsų dėmesio informacija, beje, įdomesnė ir, drįsčiau sakyti, kur kas reikšmingesnė negu tyrimas, apie kurį autorius rašo.  

Trečias gandas – D. Kuolys “konsultuoja” Seimo pirmininką “įvairiais politiniais klausimais ir netgi rašo jam kai kurias šventines kalbas”.  Šis gandas pateikiamas pačioje rašinio pabaigoje.  Tai paskutinis autoriaus akcentas, kuris turėtų mums užsilikti, nesvarbu, ar būtume skaitę visą straipsnį, ar tik jo dalis.

Čia pagrindinė prielaida yra ta, jog tarsi negerai, jeigu D. Kuolys konsultuotų A. Paulauską ir rašytų jam kalbas.  Be kita ko, D. Kuolys turi teisę konsultuoti, ką nori, rašyti kalbas, kam nori.  Bet kodėl rašinio autorius vėl kliaujasi gandu?  Kodėl D. Kuolio nepaklausė – ar jis konsultuoja ir ar rašo kalbas A. Paulauskui?  Jeigu „Lietuvos rytas“ kalbėjo su D. Kuoliu apie tyrimą ir įtaria, jog tyrimas yra susijęs su šio asmens paslaugomis A. Paulauskui, kodėl nepaklausus?  O jeigu paklausė, kodėl nepateikia D. Kuolio atsakymo?

Taigi, jeigu vartydami „Lietuvos rytą“ akimis permesime straipsnį „Tyrimas – tarsi karšta bulvė“, t.y. perskaitysime antraštes ir paantraštes, sužinosime:  Seimas nenori nupirkto tyrimo (netiesa, Seimas nėra pareiškęs nuomonės), jį vertina neigiamai (netiesa, nėra tyrimo įvertinęs), nes nepatinka nei sąvokos, nei visuma (netiesa, nėra tyrimo įvertinęs).  Visų pinigų Seimas nesumokėjo (greičiausiai tiesa).  Įtariama, kad už tyrimo slypi slapti interesai (gandai). 

Jeigu pasižiūrėsime į fotografiją, matysime D. Kuolio atvaizdą, o perskaitę, kas po ja parašyta, sužinosime, kad tyrimą surengė jo vadovaujamas institutas.  Tačiau jau iš rašinio pradžios aiškėja, kad tyrimą iš tikrųjų parengė ne viena, o dvi įstaigos, kad prie jo darbavosi „žinomų istorikų, politologų bei sociologų būrys“.  Beje, niekur rašinyje neįvardytas nė vienas iš tų specialistų, tad taip ir neaišku, ar kuris nors iš jų yra žinomas.  Šioje vietoje galima įtarti, jog tos informacijos neturi ir straipsnio autorius, nes, jeigu turėtų, būtų nors kelias pavardes pateikęs.

Atrodo, jog rašinio autorius priskaldė labai daug malkų iš labai menko medelio.   Perskaičius straipsnį peršasi išvada, kad  autorius rengia medžiagą apie tyrimą, kurio nėra matęs.  Rašinio antraštėje jis duoda suprasti, kad tyrimą neigiamai vertina Seimas, nors nei parlamento, nei jo nario vertinimo nepateikia.  Jis rašo apie neigiamus kanceliarijoje dirbančių asmenų vertinimus, bet jų necituoja ir neįvardija, o tie, kuriuos įvardija arba cituoja, nieko nepasako arba mažai ką pasako apie tyrimo kokybę.  Autorius pateikia tris žodžius iš tyrimą vertinusios komisijos pareiškimo, bet be konteksto jų prasmė ir reikšmė neaiški.  Kadangi vertinimas yra rašinio esmė, o jis nepateikiamas, gali būti, jog rašinio tikslo reikia ieškoti kitur.

Ir štai pačioje pabaigoje, kur ir net neatidi akis gali užkliūti ir susidomėti, matyti paantraštė riebiomis raidėmis „slaptieji interesai“.  Ar būtent čia glūdi rašinio esmė?

Gali būti.  Manipuliavimas skaitytoju atrodytų maždaug taip:  peršama mintis, tegul ir pagrįsta gandais, jog nekokybišką tyrimą užsakė A. Paulauskas  D. Kuoliui, kuris jam dirba. 

Visada bus tokių, kurie tiki gandais, arba jais tiki „truputį“. Galima įtarti, kad šis rašinys skirtas būtent žmonėms, kurie pagalvos: matai, kokios sklando kalbos apie tą žmogų?  Ten, kur esama dūmų, gal yra ir ugnies?

Nežinau, ar Seimo kanceliarijos tyrimas yra kokybiškas, ar nekokybiškas, girtinas ar peiktinas.  Čia ne apie tai.  Čia apie tam tikrą žurnalistikos atmainą, kuri tolygi piktžolei.  Ją vadinčiau šiukšline žurnalistika.  

Gėda rašinio autoriui Vytautui Bruveriui, gėda tam, kas rašinį redagavo, gėda „Lietuvos rytui“, gėda jo leidėjui Gedvydui Vainauskui.  Gėda ir man, nes esu to paties amato atstovas.

P.S.  Beje, kad nekiltų jokių klausimų: esu D. Kuolio vadovaujamo Pilietinio visuomenės instituto lektorius, o jį patį gerbiu už atkaklią kovą su blogybėmis mūsų visuomenėje ir valstybėje.