Prieš penkiolika metų Rusijos prezidento B. Jelcino iškilmingai pasakyti žodžiai, kad jo šalis niekada nebebus kaimynus gąsdinanti pabaisa, šiandien atrodo tarsi gražus sapnas. Jie skambėjo kaip viltingas pažadas, kad ir šioje valstybėje pagaliau randasi kitaip mąstantys žmonės ir gimsta politika, galinti atverti duris į taikesnę pasaulio ateitį. Tačiau šitos taip ir nespėjusios atsiverti durys vėl buvo užtrenktos. Ir, atrodo, ilgam laikui.
 
 Būtent todėl Rusijos prezidento Budapešte ir Prahoje aptakiai išsakytas "apgailestavimas” dėl prieš kelis dešimtmečius dvi vidurio Europos šalis nuniokojusios agresijos sulaukė plataus atgarsio ir sukėlė nemenką sumaištį ne tik mūsų regiono šalyse, bet ir visame pasaulyje. Panašu, kad toji sumaištis tik didės.
 
Savaime teisėtas ir pagrįstas Rusijos siekis būti savarankišku ir aktyviu tarptautinės politikos žaidėju tampa vis didesniu galvos skausmu ne tik mažoms kaimyninėms šalims, bet ir didžiųjų valstybių sostinėms. Tokie nauji faktai kaip Rusijos spjūvis į veidą Lenkijai iš esmės atsisakant nusikaltimu laikyti Katynėje įvykdytas masines lenkų žudynes šį galvos skausmą tik stiprins. Akivaizdžiau teisinti ir legitimuoti sovietinės valstybės ir jos režimo nusikaltimus vargu ar įmanoma.
 
    Regint šias tendencijas belieka pripažinti, kad Rusijos pastangos savarankiškiau veikti tarptautinėje arenoje, deja, reiškia tik agresyvią, kitų šalių spaudimu ir šantažu grindžiamą imperinę užsienio politiką. Todėl visoms šalims, tarp jų ir Lietuvai, kyla sunki dilema, kaip elgtis susidūrus su kasdien gausėjančiomis tokios politikos apraiškomis.
 
Rinktis nelabai yra iš ko. Galima paklusti Rusijos prezidento patarimui nesukti galvos dėl to, kas buvo, ir “žvelgti į ateitį”. Nėra abejonės, kad tokiam siūlymui galbūt paskubės pritarti ne tik Vakarų, bet ir kai kurie sovietų jungą vilkusios Vidurio Europos “pragmatiški” politikai. Tačiau vargu ar ši nuostata perspektyvi ilgalaikiu požiūriu. Permainos Rusijos užsienio politikoje jau tokios ryškios ir potencialiai grėsmingos, kad vis sunkiau tampa išvengti klausimo, ar kaip tik ne “pragmatiška” ir trumparegiška šios šalies maldymo politika nėra pagrindinė dabartinio kitų valstybių sąmyšio ir sutrikimo priežastis. Galų gale toks “pragmatizmas” šioms šalims gali baigtis priverstinėmis ir brangiomis ginklavimosi varžybomis, jeigu nebus kruopščiai analizuojamos rusiškajam militarizmui atgimti leidusios priežastys ir daromos rimtos išvados ateičiai.
 
    Žvelgiant iš laiko atstumo vis geriau matyti, kad didžioji Vakarų politikos Rusijos atžvilgiu yda buvo ir tebėra siaurai pragmatiškas, grynai techninis ir instrumentinis požiūris į šios šalies raidos problemas. Nors daug prišnekėta apie būtinybę demokratizuoti šią didžiulę šalį, tačiau mažai kas svarstė, atrodytų, akivaizdų klausimą: ar gali savaime subręsti demokratijai šovinistinės ir militaristinės dvasios kiauriai persmelkta visomenė?
 
    Vakarų politinių sluoksnių pasirinkta Rusijos “jaukinimo” demokratijai strategija lėmė šiandien jau sunkiai ištaisomas klaidas. Tarptautiniu mastu taip ir liko neiškelti du pamatiniai – komunizmo nusikaltimų pasmerkimo ir rusų kaltės – klausimai. Jeigu pirmąjį bent jau mėginama kelti ir svarstyti, tai apie antrąjį nedrįstama net prasižioti. Dangstantis apgaulingu politiniu korektiškumu šio klausimo visur mėginama išvengti ir jis paverčiamas tabu. Lietuva čia nėra išimtis.
 
    Nors turėtų būti akivaizdu, kas turima omenyje, apsidrausdami pažymėsime, kad kalbama ne apie juridinę, o apie moralinę rusų tautos kaltę už tamsius jos istorijos puslapius. Čia tiktų palyginimas su vokiečiu kaltės klausimu. Būtent tokios kaltės pripažinimas ir atsakomybės prisiėmimas leido dvasiškai ir moraliai atsitiesti vokiečių tautai. Panašus žingsnis bei istorinės savimonės lūžis leistų ir rusams normalizuoti santykius su kaimynais ir visu pasauliu, tad pirmiausia būtų naudingas jiems patiems.
 
    Kol tokio lūžio nėra, šios šalies visuomenėje ir toliau vyraus seniai susiformavę istoriniai štampai ir vaizdiniai. Spekuliuojant niekieno neginčijamais pačios rusų tautos vargais ir praradimais, bus toliau nesidrovint diegiamas tyros ir už nieką neatsakingos tautos mitas. O šios tautos atstovai, netgi jos šviesuomenės sluoksniai, tikės ir garsiai skelbs, kad dėl jų visų nelaimių kalti bolševikai, žydai, masonai, latviai – kas tik nori, tik ne jie patys. Giliai įsišaknijusio amžinos istorinės aukos sindromo ir iškreiptos moralinės sąmonės rezultatas yra tas, kad tik menkutė rusų visuomenės dalis šiandien yra pajėgi sąžiningai pažvelgti į savo tautos bei valstybės praeitį ir pripažinti, kad nežabotos ekspansijos į visas keturias pasaulio šalis šimtmečiai toli gražu nėra šlovingas jų istorijos tarpsnis. Todėl maža pasakyti, kad šitaip save ir pasaulį suvokianti visuomenė negali subręsti jokiai demokratijai ir užmegzti tarpusavio pasitikėjimu bei pagarba grindžiamų santykių su kaimynais.
   
 Nevykę demokratijos Rusijoje puoselėtojai pernelyg ilgai nenorėjo matyti, į kaip gerai išpurentą dirvą čia krenta militarizmo ir revanšizmo sėklos. Pabūgę principingai kelti rusų kaltės klausimą jie įrodė nebent tai, kad pataikavimas yra blogiausia politika.