Prieš sėsdama rašyti šio rašinio, kažkodėl prisiminiau Mato evangelijos pirmame skyriuje užrašytą Jėzaus kilmės knygą. Turbūt gerai ją žinote: „...Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros, Farui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas...“ Visa virtinė mažai ką sakančios svetimos kultūros dar mažiau sakančių vardų. Ilgai nesuprasdavau, kam tiek to vargo. Kas kam iš to? Kol galų gale stuktelėjo: kad pagaliau išgirstume, kad ir Dievas turėjo dulkinas vargo kojas.

Ginkdie, neturiu nė mažiausių ketinimų su Atpirkėjo genealogija gretinti savo herojaus – Oskaro Koršunovo teatro – jis ir taip per dažnai kaltinamas perversijomis, - nei lyginti biblinės situacijos su ta, apie kurią bus kalbama (nors kartais, sako, tai labai praverčia, jei norim bent kiek priartinti šiapusybės ir anapusybės trajektorijas tam, kad antroji padėtų pasitikrinti pirmąją), tik pagalvojau, kad ir mūsų visuomenėje tikrai neprošal kartais „pazubrinti“ dalykus, kad pagaliau tie, kam reikia, išgirstų, jog net ir patys didžiausi pasišventėliai turi turėti pėdą, ant kurios galėtų pasitiesti savo „maldos kilimėlį“... Mat iš arčiau pažvelgus į jau seniai chroniškai sergančią OKT/Vilniaus savivaldybės teatro situaciją, pasijunti toks priblokštas, kad ima ir aplanko pati naiviausia iš visų galimų mintis: tai gal tie mūsų valdininkai tiesiog nieko, visai nieko nei žino, nei girdėjo, nei matė, kaip gimė, augo ir tebeauga šis Teatras? Tai gal reikia užrašyti vienu kartu tą „šventą istoriją“, jie pagaliau paskaitys - ilgai, ilgai skaitys, kol ims ir supras, ką skaito? Šio teatro būklė, kai kas nors apie ją ima kalbėti, paprastiems mirtingiesiems, teatro menų gerbėjams, jau seniai verčia nuleisti akis ir jaustis kaltiems, betgi valdžiavyriams nėra ko jaudintis – jiems pirmose eilėse visada vietos rasis, kad ir kur teatro reginys vyktų ir kad ir kiek toji vieta teatrui kainuotų, - sočiam visada atrodo, kad visi aplinkui persivalgę. O dar toji nenumaldoma ir jokioms permainoms nepaklūstanti lietuviška aistra didžiuotis savo didžiavyriais po jų mirties, paskui išnaudojant galimybę apraudoti jų lemtį...

Taigi imu ir dar kartą juodu ant balto užrašau OKT teatro „kilmės knygos“ fragmentus. Dinozauriškus lietuviškus paradoksus.

Oskaro Koršunovo teatras yra vienas iš labiausiai žiūrovų lankomų, daugiausia ir sėkmingiausiai po Lietuvą ir kitas šalis gastroliuojančių, vadinasi – ir mūsų tėvynės vardą garsinančių teatrų Lietuvoje. Patinka tai mums visiems, ar nelabai (man asmeniškai kartais kai kas - nelabai), bet šis teatras pervartų metu „pervertė“ ir gerokai ataušusias bei sustabarėjusias sceninės kalbos formas, anksčiau, nei galima buvo tikėtis iš permainų krečiamos visuomenės, pažadino gerai įmigusį meno ir apskritai gilesnės refleksijos alkį, ką jau kalbėti apie tai, kad drauge su kitais įpūtė rimtos ir solidžios gyvybės visam teatriniam vyksmui. Ir gerai, kad jis buvo tas teatras, kuris šiaušė ir piktino, kėlė ir tebekelia euforijos ir nusivylimo bangas. Tai iš pat pradžių buvo fenomenas, kuriame nesunkiai galėjome atpažinti jauną (ne tik fizine prasme), klišių netramdomą meninę jėgą.

Tokie reiškiniai, kurią sritį – intelektinę, kūrybinę, praktinę, politinę... - jie liestų, paprastai patys prasiskina sau kelius, jiems nereikia sekliai prakaituoti, stengiantis įbrukti savo įvaizdį – pakanka tik apie save informuoti. Tai patvirtina ir neįprastai greitai pelnyta tarptautinė šlovė - spektakliai labai greitai imti rodyti garsiausiose Europos scenose ir svarbiausiuose Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos festivaliuose. Statistika sako, kad tokių išvykų jau būta per devyniasdešimt: į Suomiją, Latviją, Estiją, Švediją, Austrija, Šveicariją, Rumuniją, Prancūziją, Italiją, Rusiją, Airiją, Čekiją, Ispaniją, Vengriją, Slovakiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Nyderlandus, Baltarusiją, Lenkiją, JAV, ir net į Venesuelą, Argentiną... Iš jų į festivalius – per 50. Paskaitykim, paskaitykim: Suomija, festivalis „Baltic circle“, Lenkija, festivalis „Kontakt“, Prancūzija tarptautinis Avinjono teatro festivalis (bent keturis kartus), Prancūzija, tarptautinis teatro festivalis „Passages“, Argentina, Buenos Airių festivalis, Rusija, Sankt Peterburgo festivalis „Baltijskij dom“, Bosnia ir Hercogovina, festivalis MESS, Vokietija, Remšeidas, Pinos Baush festivalis, Šiaurės Airija, Belfasto tarptautinis teatro festivalis, Vokietija, Leipcigas, festivalis „Euro-scene“, Pietų Korėja, Seulo festivalis „Seoul Performing Arts Festival“, Vokietija, Duisburgas, tarptautinis festivalis „Theater der Welt“, Prancūzija, Grenoblio Europos teatro festivalis, Austrija, Zalcburgas, festivalis „Salzburger Festspiele“, Ispanija, Santa Susanna Šekspyro festivalis ir taip toliau... Čia derėtų nepamiršti ir jau garsaus Lietuvos „Sirenų“ – festivalio, kurio iniciatoriai buvo OK teatras ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Scenos meno kūrėjų asociacija UAB „RAIT” nevyriausybinių scenos meno organizacijų prašymu praėjusiais metais padarė tyrimą, kurio duomenys teigia, jog mūsų minimas teatras yra pagal populiarumą antrasis iš nevyriausybinių teatrų po „Keistuolių“. Pagal įtakos svarbą kultūriniam gyvenimui, respondentų nuomone, svarbiausias yra Lietuvos nacionalinis dramos teatras (devyni iš dešimties respondentų). Antroje vietoje pagal svarbą – Valstybinis jaunimo teatras, trečioje – OKT teatras (tarp ne valstybinių – pirmas). Beveik kas antras apklaustasis mano, jog minėtas tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ yra reikšmingiausias, pristatant užsienio scenos meną Lietuvos žiūrovams.

OKT/Vilniaus miesto savivaldybės teatras yra Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos ir prestižinio Europos teatro sąjungos apdovanojimo „Už naująją teatro realybę“ laureatas. Jei kam kiltų klausimų dėl apdovanojimo „prabos“ - kandidatus pastarajai premijai gauti vertino komisija, sudaryta iš svarbiausių Europos festivalių atstovų bei žymiausių laikraščių kritikų.

Na, ir karščiausios naujienos, kurias turbūt beveik visi žinote, bet kai kam vis dėlto priminsiu. Po paskutinių gastrolių Prancūzijoje „Théâtre de la Commune CDN d'Aubervilliers vadovybė pasiūlė Oskarui Koršunovui naują spektaklį kurti Paryžiaus teatro scenoje. Prancūzai pasiūlė tapti spektaklio koprodiuseriais, sutartam laikui įsipareigojo ne tik suteikti sceną ir visas reikiamas sąlygas repeticijoms teatro kūrybinei grupei, bet ir padengti lietuvių aktorių apgyvendinimo išlaidas“, – taip buvo rašoma OKT informaciniame pranešime. Nežinau, kaip jums, o man po šio pranešimo tapo neramu. Ir jau visai ne juokais sunerimau, kai užsukau pas patį Oskarą Koršunovą į jo teatro „ofisą“. Atsiprašau, man buvo būtent taip liepta vadinti tuos griuvėsius, į kuriuos papuoliau pro fantasmagoriškai grafitais išdarkytą arką Vilniuje, ir į kurių blankius atvaizdus šiame fotoreportaže kviečiu pasidairyti. Ne dėl to neramu, jog išvažiuos, gaila, kad, kaip ir daugelis, vieną kartą ims ir nebegrįš. Ar kas nors už tai pasmerktumėte? Ir ką? Žinoma, palikti šalį, tai dar nenumirti. Ir strutiškos savisaugos įgūdžius mes jau esame visai neprastai įvaldę: „Ak, išvyko? Kaip malonu, vadinasi, garsins Lietuvos vardą visame pasaulyje, jie juk vis viena yra mūsų!“ Mūsų čia, Lietuvoje, tai reiškia niekieno. Arba dar tiksliau – savo. Savo pačių. O mūsų ten – tai jau mūsų, visų. Kodėl gi ne – gal ir suprantama, juk garbę savintis daug lengvesnis, plastiškesnis judesys, negu pinigus atiduoti. Tai ir mojuokime visiems, kas tik tokios meilės nebeatlaiko. Ir jiems visai neblogai, ir valdžiai - jokio rūpesčio. Jai ir savų, kunigaikščių dvarų, problemų pakanka. 

OKT teatras neturi nei savo scenos, nei repeticijų salių. Patalpos, kurias jam skyrė Vilniaus miesto savivaldybė, yra patikėtos trejiems metams. Galima būtų kliautis, kad sutartis bus pratęsta ir toliau, tiktai kas iš to? Lėšų remontams neduota. Gal norėtumėte ten užsukti? Apie kūrybos grožį ir kilnumą pasišnekučiuoti? Įdomu, tikrai, į kurį iš šios „šventovės“ kambarių yra kviečiami garsių užsienio teatrų svečiai, kai jie atvyksta kad ir į „Sirenų“ festivalį?

Teatro darbuotojai, beje, tikrai neeiliniu nuolankumu apdovanoti. „Mums nieko čia labai nereikia, tik kad duotų salę repeticijoms, sceną. O įstaiga... Langus, grotas, štai, patys nusidažėme. Ir grindis, ir kai kurias sienas, kur buvo įmanoma. Ir dar dažysim, jei reikės“, – be jokios vadybinės agresijos taikiai sako vadybininkė Ada Paukštytė. Mat žmonės čia susirinko kurti. Tai kodėl gi nepadažyti tų sienų? Tokia spalva, kokią turi – jie neišrankūs, kol reikalai ne scenos erdvėje vyksta...

Tai štai ir tos „dulkės“ ant OKT teatro kilmės medžio fragmentų, taip sakant, negražioji, „puolusioji“ šventos istorijos dalis. Net nesmagu prirašyti du puslapius ir nepasakyti nė žodelio nieko nauja. Problema aiški kaip vaikiškas eilėraštukas. Net gražu, kokie mes kartais pastovūs būnam Lietuvoj. Ir greičiausiai liksim...

Artimiausiu metu mūsų dienraštyje – pirmoji pokalbių ciklo su režisieriumi Oskaru Koršunovu dalis.    

Bernardinai.lt