Liberalų demokratų užmačias keisti partijos pavadinimą į „Tvarka ir teisingumas“ (liberalai demokratai) daugelis politikos apžvalgininkų linkę vertinti kritiškai ir net su pašaipa. Panašiai žvelgiama ir į nušalintojo prezidento pastangas grįžti į didžiąją politiką – jos dažniausiai vertinamos kaip bejėgiškų ir tuščių ambicijų išraiška.

Iš pirmo žvilgsnio tokia nuomonė atrodo pagrįsta – paksininkų partijos populiarumo reitingai šiandien gana apgailėtini, jie tarytum nieko gera nežada šiam sambūriui ir ateityje.

Ir vis dėlto toks požiūris yra šiek tiek paviršutiniškas ir skubotas. Mat jis grindžiamas sausais statistikos skaičiais, kai neatsižvelgiama į politinio gyvenimo dinamiką ir ją lemiančius gelminius veiksnius.

O juk net ir Lietuvos patirtis rodo, kaip esant tam tikroms sąlygoms stačiai per naktį išdygstantys politiniai dariniai netrunka tapti parlamentinėmis partijomis. Tad jau vien prisiminus tokius atvejus būtina atsargiau vertinti ir paksininkų galimybes.

Patikliems – R.Pakso vardas

Itin svarbu vengti elementarios, bet, deja, dažnai daromos klaidos – nevalia tapatinti eksprezidento kaip asmens ir paksizmo kaip politinio reiškinio. Išties atrodo, jog Rolando Pakso politinė korta negrįžtamai mušta tuo požiūriu, kad jo galimybės vėl užimti aukštus valstybinius postus miglotos.

Tačiau tai nereiškia, kad jis iš principo negali vaidinti gana svarbaus vaidmens šalies politiniame gyvenime tapdamas, pavyzdžiui, naudingu įrankiu tam tikroms politinėms jėgoms.

Net ir jo partija gali pasinaudoti jo vardu vienu iš savo rinkiminių šūkių padarydama pažadą sugrąžinti į politiką per „tamsos jėgų“ sąmokslą nuverstą „vilties prezidentą“. Nekyla jokių abejonių, kad toks pažadas skambėtų patraukliai daliai patiklių žmonių ir padėtų gauti jų balsus.

Tad juo atsargiau derėtų vertinti paksizmo kaip socialinio ir politinio reiškinio perspektyvas. Jį sukūrę veiksniai nušalinus eksprezidentą ne tik neišnyko, bet netgi stiprėja ir darosi vis akivaizdesni.

Politinis elitas neapsivalė

Norint juos objektyviai analizuoti ir šalinti, iš pradžių reikia turėti drąsos pripažinti, kad paksizmo gyvybės ir jėgos šaltinis yra realiai egzistuojantys ir iš esmės teisingai įvardijami – tai būtina pabrėžti – Lietuvos gyvenimo skauduliai ir piktžaizdės.

Kas kita, kad eksprezidentas ir jo šalininkai šią karčią tiesą panaudojo savanaudiškiems tikslams, o jų bruktas rinkėjams vaistas valstybės negalioms gydyti – įtvirtinti šalyje putiniško ar lukašenkinio stiliaus diktatūros režimą – pasirodė esąs pavojingesnis už pačias ligas.

Tačiau reikia pažymėti, kad paksininkų pateiktai ligų diagnozei nedrįso prieštarauti ir Lietuvos politinis elitas. Neatsitiktinai kritiškomis prezidentinio skandalo dienomis vadinamosios tradicinės partijos žarstė pažadus pagaliau apvalyti šalies politinį ir partinį gyvenimą nuo įsikerojusios nekompetencijos ir korupcijos.

Deja, praėjus paksizmo bangos sukeltam išgąsčiui šie pažadai buvo akimirksniu pamiršti, tad šio reiškinio šaknys liko nepakirstos. Negana to, per prabėgusį nuo tų dienų laiką šalies politika pakilo į dar neregėtas amoralumo ir cinizmo aukštumas.

Todėl nereikia stebėtis, kad į geopolitikos plonybes per daug nesigilinančiam piliečiui eksprezidentą sužlugdžiusios nuodėmes gan pagrįstai atrodo mažmožiai palyginti su tuo, ką išdarinėja ne vienas jo kaltintojų stovyklai priklausantis politikierius.

Vargu ar reikia įrodyti, kad tokios nuotaikos yra tiesiog nuostabi dirva plisti ir taip uoliai skleidžiamam nomenklatūros nušalinto „prezidento-aukos“ mitui.

„Gelbėtojus“ gimdė tradicinės partijos

Vis dėlto nagrinėjant paksizmo ateities perspektyvas dar svarbiau nevengti vieno klausimo, būtent, ar Lietuvoje yra jėgų, galinčių prireikus sustabdyti vėl mėginančių kilti „erelių“ skrydį?

Šis klausimas nepelnytai nutylimas, galbūt todėl, kad jis itin nepatogus ir nemalonus vadinamosioms tradicinėms partijoms. O juk vertėtų atkreipti dėmesį, kad abu Lietuvos politikos antiherojai – Viktoras Uspaskichas ir R.Paksas – yra kaip tik šių partijų augintiniai.

Pirmasis yra nomenklatūrinės „kairės“, antrasis – tokios pat nomeklatūrinės „dešinės“ kūrinys. Vieną „gelbėtoją“ išaugino ir iškėlė LSDP socialkomunistai ir Naujosios sąjungos socialliberalai, kitą – konservatoriai ir liberalai.

Šis sutapimas toli gražu nėra atsitiktinis. Abi šios odiozinės politinės figūros yra ne kas kita, o seniai prasidėjusio ir tebetrunkančio mūsų politinės kairės ir dešinės nuosmukio produktai ir simboliai.

Šią Lietuvos partinio gyvenimo tendenciją galbūt galima vadinti savotišku didėjančio sugedimo dėsniu. Jis reiškia tai, kad be paliovos degraduojančios partijos generuoja vis amoralesnės ir ciniškesnės politikos apraiškas, o kartu – tokią politiką realizuojančias vis tamsesnes ir pavojingesnes jos figūras.

Kaip tik todėl Lietuvos politinis gyvenimas vis labiau panašėja į slogią pasaką. Akivaizdu, kad sukūrusios tokius personažus partijos juos paleidžia veikti tarsi džinus iš butelio ir nebepajėgia jų suvaldyti.

Tai nėra grynai politologinė įžvalga. Jau prezidentinio skandalo metu tradicinės partijos atrodė bejėgiškai ir nepajėgė suvaidinti nors kiek reikšmingesnio vaidmens kovojant su šliaužiančios diktatūros pavojumi. Įsisiūbavusi ir vos demokratijos nenušlavusi paksizmo banga buvo atremta daugiausia visuomenės sąmoningosios dalies sutelktomis pastangomis.

Kurį kelią rinksimės?

Skaudi patirtis ir esamos padėties analizė leidžia daryti kelias politines išvadas. Paksizmas, nesiejant ir tuo labiau netapatinant jo su konkrečiu asmeniu ar politine partija, o suprantant kaip antivalstybinį – antivakarietišką ir antidemokratinį – politinį sąjūdį, niekur neišnyko.

Maža to, yra visos prielaidos jam atsigauti ir sustiprėti. Todėl iš principo galimi trys krašto politinės raidos keliai.

Kylančią naują paksizmo bangą galėtų sustabdyti apsivaliusios ir atsinaujinusios politinės partijos, bet mažai tikėtina, kad jos norės ir gebės tai padaryti.

Kitas galimas raidos kelias – didžiai pavojinga „paksinė revoliucija“, kurios varomoji jėga būtų prorusiškų figūrų vadovaujamas ir nukreipiamas gausus antivalstybinis gaivalas.

Todėl realia atsvara tokiai įvykių raidai ir gresiančiai „revoliucijai“ veikiausiai galėtų būti tik tautos ir valstybės problemas lygiai gerai suprantantis, bet visiškai kitaip pasiruošęs jas spręsti platus Nepriklausomybės ir demokratijos idealais nuosekliai besivadovaujantis pilietinis judėjimas.

„Baltijos kelias“