Prieš kurį laiką Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įvyko paskaita: „Kodėl nereikėtų reikalauti okupacijos žalos atlyginimo?” Ji sukėlė daug ginčų apie tai, kiek įtikinamai nuskambėjo lektoriaus istoriko doc. dr. Česlovo Laurinavičiaus argumentai, jog Lietuva neturėtų reikalauti Rusijos atlyginti okupacijos padarytą žalą. „Bernardinai.lt“ paprašė minėtus argumentus pakomentuoti VU Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos (ES) teisės katedros vedėją doc. dr. Dainių Žalimą.

Siūlymai atsisakyti reikalauti iš Rusijos kompensacijos už 1940 m. okupaciją buvo paremti trimis argumentais. Kaip interpretuotumėte pirmąjį, kuris remiasi istoriniu požiūriu ir teigia, kad negalima ignoruoti ir okupacijos istorijos bei Lietuvos vaidmens joje?

Išvados negali būti teisingos, jeigu neteisingos prielaidos, o šiuo atveju istorinė prielaida yra visiškai neteisinga. Žinoma, galima įvairiai vertinti ir 1920 metų sutartį, ypač prie šios sutarties pridėtą slaptą Lietuvos ir sovietų Rusijos susitarimą. Tačiau noriu akcentuoti esminį dalyką: Lietuva tuo metu nepažeidė jokios tarptautinės sutarties.

Kitas dalykas – Lietuvos ir Rusijos 1920 metų taikos sutartis buvo dvišalė šių valstybių sutartis, ir ji nesuteikė pagrindo Rusijai, vėliau – Sovietų Sąjungai – vykdyti agresiją prieš Lietuvą, o tai buvo padaryta 1940 metais. Netgi atvirkščiai: 1920-ųjų sutarties pirmasis straipsnis įpareigojo Rusiją daugiau niekada nepretenduoti į Lietuvos teritoriją ir visiems laikams atsisakyti suverenių teisių į mūsų šalį.

Taigi 1920 metų sutarties sudarymas su slaptuoju protokolu visiškai nepagrindžia raginimų nereikalauti tos žalos atlyginimo. Paskaitos metu buvo leista suprasti - esą Lietuva nekorektiškai elgėsi Lenkijos atžvilgiu. Bet juk ne Lenkija įvykdė agresiją prieš Lietuvą, o Sovietų Sąjunga. Tarptautinės teisės požiūriu, 1920 metų sutarties akcentavimas yra nepagrįstas dar ir todėl, kad šios sutarties pažeidimas, turint omenyje 1940-ųjų įvykius, yra šalutinis.

Pagrindinis dalykas yra tai, kad buvo įvykdyta agresija. 1920 metų sutartis yra tik viena iš tų, kurią Sovietų Sąjunga pažeidė. Pagrindinės pažeistos sutartys buvo kitos. Tai – pirmiausia 1928-ųjų Briano-Kelogo paktas dėl atsisakymo karo, kaip nacionalinės politikos priemonės, ir šiuo paktu grindžiama 1933 metų sutartis tarp Lietuvos bei Sovietų Sąjungos, kurioje buvo įtvirtintas agresijos apibrėžimas.

Įvykdyti Sovietų Sąjungos veiksmai Lietuvos atžvilgiu laikomi agresija ne pagal 1920 metų sutartį, bet pagal mano jau minėtą Briano-Kelogo paktą ir 1933-iųjų sutartį tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos dėl agresijos apibrėžimo.

Toje sutartyje labai aiškiai pasakyta, kad jokie sumetimai negali pateisinti agresijos. Todėl man neaišku, kodėl mes nuleidžiame šią kartelę žemiau 1933 metų, ir staiga imame patys ieškoti savo kaltės dėl įvykių, kai sutartyje labai aiškiai nurodyta, kad jokie sumetimai – nei politiniai, nei ekonominiai, nei istoriniai ar pan., negali pateisinti agresijos akto.

Įdomu prisiminti ir 1989-ųjų Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimą. Šiame suvažiavime 1989 m. gruodžio 24 d. priimtas specialus nutarimas dėl 1939-ųjų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties įvertinimo, kuriuo Molotovo–Ribentropo pakto slaptieji protokolai pripažinti niekiniais. Jame aiškiai pasakyta, kad Sovietų Sąjunga pažeidė nepuolimo ir taikos sutartis Baltijos valstybių atžvilgiu. O tai taip pat reiškia agresijos pripažinimą. Nutarime nebuvo jokių nuostatų, kad Lietuva galbūt pati kalta dėl įvykdytos agresijos. Taigi net M. Gorbačiovo Sovietų Sąjunga šiuo atveju atrodo pažangiau negu tie, kurie dabar bando istorijoje ieškoti tariamo Lietuvos nevienareikšmio elgesio argumentų.

Net ir žvelgdamas ne per teisinę prizmę, nelabai matau istorinių argumentų pateisinti teiginiui, jog galbūt nereikia reikalauti okupacijos žalos atlyginimo. Lietuvos elgesys 1939-1940 metais buvo labai korektiškas. Mūsų valstybė, viena vertus, nepažeidė nė vienos tarptautinės sutarties, antra vertus, ji Antrojo pasaulinio karo pradžioje paskelbė neutralitetą. Taigi korektiškesnį elgesį konflikto šalių atžvilgiu būtų sunku sugalvoti.

Tačiau 1939 metais Sovietų Sąjunga spaudimu sulaužė šį neutralitetą, primesdama tarpusavio pagalbos sutartį. Todėl niekaip neįžvelgiu nei Lietuvos istorinės kaltės, nei prisidėjimo prie agresijos aktų. Lietuva jokioje agresijoje nedalyvavo. Galbūt būtų galima taip vertinti, jeigu Lietuva būtų paklausiusi nacių Vokietijos raginimo ir ėjusi jėga atsiimti Vilniaus. Tačiau mūsų šalis to nepadarė, todėl įžvelgti Lietuvos moralinę istorinę kaltę yra ne tik teisės, bet ir istorijos iškraipymas.

O šiaip aš dabar bandau įsivaizduoti, kokia gi būtų reakcija į mėginimus paieškoti Austrijos, Lenkijos ar kokios nors kitos buvusios nacių pavergtos valstybės nevienareikšmio elgesio požymių ar dalinės kaltės dėl prieš ją įvykdytos nacistinės Vokietijos agresijos. Kažkodėl dėl Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą tai mėginama daryti, nors ta agresija įvykdyta iš nacių „pasiskolintais“ ir patobulintais metodais, kuriais, pavyzdžiui, įvykdytas Austrijos anšliusas.

Beje, visiškai neseniai, 2006 m. kovo 16 d., Europos žmogaus teisių teismas byloje Ždanoka prieš Latviją tokį SSRS ir nacių Vokietijos gretinimą laikė visiškai pagrįstu, nes apribojimus buvusiems SSKP veikėjams Latvijoje, be kita ko, grindė panašių apribojimų buvusių nacistų ir jų kolaborantų atžvilgiu pavyzdžiais. Na, bet ši byla būtų apskritai atskira tema, tačiau ji iliustruoja taip pat tai, kad šiandien Europoje nėra abejonių dėl 1940 metų agresijos prieš Baltijos valstybes ir jų okupacijos fakto. O mes čia pradedame ieškoti to, ko nebuvo, savo tariamos kaltės.

Tačiau kaip Jūs atsakytumėte į galbūt suprantamesnį argumentą, jog nereikalavimas atlyginti sovietų padarytos žalos pasitarnautų Lietuvos santykiams su Rusija gerinti?

O, taip, tikrai pasitarnautų. Būtume kitos pusės pagirti, kad pagaliau supratome savo istorinę skolą Rusijai už indėlį į Lietuvos pažangą sovietiniais metais ir palaipsniui atsisakome neperspektyvių svaičiojimų apie tariamą okupaciją. Beje, Lietuvoje viešėjęs Sergejus Jastržembskis būtent tai ir ragino padaryti. Mūsų pozicija taip pat reikštų, kad 1939-1940 metų įvykių galbūt iš tiesų neįmanoma vienareikšmiškai vertinti, galbūt mes nors iš dalies priimame rusų argumentus dėl kitokio tų įvykių vertinimo, gal dar iš tiesų nuodugniau patyrinėję rastume ir Lietuvos kaltės elementų. Tad, kaip teigia S. Jastržembskis, palikime geriau tą neaiškią istoriją ateities kartoms...

O jeigu be ironijos, tai latviai ir estai pernai yra padarę tokio pobūdžio pareiškimų, kad jie nereikalaus okupacijos žalos atlyginimo. Bet iš esmės jų santykiai yra ne geresni negu Lietuvos su Rusija, o greičiau dar ir blogesni. Du pagrindiniai dalykai, kuriuos Rusija akcentuoja Latvijos ir Estijos kontekste: viena vertus, Rusija neratifikuoja sutarčių dėl sienos, netgi atšaukia parašus ir net neketina prie jų sugrįžti, kol Latvija ir Estija neatsisakys savo principinės pozicijos dėl 1920 metų taikos sutarčių, o antra vertus, Rusija, kaip ir anksčiau, kelia tariamą rusakalbių teisių pažeidimo klausimą.

Taigi, mano požiūriu, tokio pobūdžio kompromisai su Rusija yra visiškai neperspektyvūs. Be to, mes suteiktume blogą precedentą spausti Latviją ir Estiją. Juk Latvijos ir Estijos pareiškimai dėl sienos sutarčių susiję su tuo pačiu sovietų okupacijos neteisėtumo, valstybės tęstinumo ir identiteto klausimu, tik gal kiek kitu aspektu. Yra padarytos deklaracijos dėl 1920 metų taikos sutarčių su Rusija, kurios nustatė Latvijos ir Estijos sienas. Estijos ratifikavimo įstatymo preambulėje ir Latvijos Seimo deklaracijoje yra įtvirtinta nuostata, jog tai jokiu būdu nereiškia, jog tos sutartys nustojo galios ir kad Latvijos bei Estijos valstybių tęstinumas yra paneigiamas. Tokius Latvijos ir Estijos pareiškimus sąlygojo, be kita ko, jų konstitucijų nuostatos ir teisinis tapatumas su 1918 metais susikūrusiomis valstybėmis. Taigi atsisakyti šių pareiškimų, ko tebereikalauja Rusija, nepaisydama nuolaidų okupacijos žalos atlyginimo klausimu, Latvijai ir Estijai reikštų nepaisyti savo konstitucijos, paneigti teisinį valstybinį identitetą.

Jeigu dabar pradėtumėme judėti ta linkme, kad galbūt nereikalausime žalos atlyginimo ir pradėsime įžvelgti savo istorines nesamas kaltes, tai tikrai būtų blogas precedentas Rusijai suteikti pretekstą dar labiau spausti Latviją ir Estiją.

Taip pat neretai tenka išgirsti, jog vengrų ir čekų V. Putinas atsiprašė neva todėl, kad jie nereikalauja žalos atlyginimo. Pamirštamas paprastas dalykas: teisine prasme nei Vengrija, nei Čekija nebuvo okupuotos. Dar blogiau tai, kad jų prosovietinės vyriausybės, kurios atsirado po 1956 ir 1968 metų, buvo pripažintos kaip teisėtos. Todėl teisine prasme apie Čekijos ir Vengrijos reikalavimą dėl žalos atlyginimo šnekėti būtų labai keblu. Šios valstybės iš esmės ir kalba tik apie moralinę atsakomybę, nes dėl sovietų intervencijos, deja atsirado prosovietinės vyriausybės, kurios viso pasaulio buvo pripažintos kaip teisėtos. Čekijos ir Vengrijos niekas nelaikė okupuotomis.

Be to, žinoma, yra ir kitas niuansas: V. Putinas žadėjo daug lengvatų Čekijai ir Vengrijai dėl dujų tranzito ir kitų energetinių išteklių tiekimo, ieškodamas galimų dujotiekių maršrutų per šias šalis į Viduržemio jūros regioną. Dėl to galima ir pripažinti savo moralinę kaltę, tačiau iš karto taip pat buvo pasakyta tai, ką Vilniuje ragino daryti S. Jastržembskis, o būtent, kad geriausia istoriją pamiršti kaip nereikalingą dalyką. Toks tad ir atsiprašymas.

Beje, kai kurie politologai po paskaitos ragino Rusijai krikščioniškai atleisti. Tik kažin kur ta nuoširdi atgaila, būtina tokiam atleidimui?

Apačioje rasite nuorodą į II interviu dalį.

Kalbino Lina Balsytė

Bernardinai.lt


Dainius Žalimas: Kas svarbiau – teisingumas ar gera nuotaika Kremliuje? (II)