Plačiai nuskambėjusi Šiaulių universiteto “grietinėlės” kelionė į egzotišką Rytų šalį nėra, bent jau šalies akademiniame gyvenime, eilinis skandaliukas. Šios istorijos tęsinį verta atidžiai sekti, nes nuo vienokios ar kitokios jos baigties, ko gero, smarkiai priklausys tai, kaip bus ateityje sprendžiamas iš tiesų fundamentalus universitetų autonomijos klausimas.
 
    Prieš daugiau nei dešimtmetį kuriant naujus aukštąjį mokslą reglamentuojančius įstatymus šalies universitetams buvo suteikta plati – ne tik akademinė, bet ir ūkinė-finansinė – autonomija. Tai padaryta remiantis prielaida, kad kas jau kas, o universitetų bendruomenės – vienas labiausiai išprususių, sąmoningiausių ir šviesiausių šalies visuomenės sluoksnių – tikrai sugebės protingai ir atsakingai naudotis tokios savivaldos atveriamomis akademinės ir pilietinės raiškos galimybėmis.
 
    Šioms iliuzijoms buvo lemta išsisklaidyti. Šiandien net didžiausiems universitetinės savivaldos šaukliams, net menkiausią valdžios kišimąsi į jų reikalus ilgai laikiusiems savaiminiu blogiu, darosi vis sunkiau paneigti, kad būtent jų gintoji autonomija yra toli gražu ne menkiausias aukštojo mokslo sistemos krizę nulėmęs veiksnys. Tačiau šį kartą bus kalbama ne apie universitetų ir valdžios santykius, o apie kitą minėtos autonomijos aspektą.
 
    Kai kurių autorių rašiniuose apie Lietuvos aukštojo mokslo būklę ir ypač akademinei bendruomenei priklausančių žmonių tarpusavio santykius vis dažniau sušmėžuoja dar prieš kelerius metus niekieno nevartotas žodžių junginys “akademinė baudžiava” arba į jį panašūs apibūdinimai. Niekada nebuvo sunku pagrįsti juos svariais faktais, tačiau Šiaulių universiteto elito iškyla šiam baudžiavos įvaizdziui suteikia niekada gyvą ir apčiuopiamą prasmę. Juk kad ir kiek rimtais veidais būtų postringaujama apie kilnius tokių išvykų tikslus, akivaizdu, jog nuvykusi už jūrų marių neva megzti dalykinių ryšių ir ten mėgėjiškai trepsinti folklorinius šokius universiteto vadovybė yra išties retas -- apgailėtinas ir net groteskiškas reginys. Ko gero, tokio nesolidaus, stačiai klouniško “akademinio bendradarbiavimo” pavyzdžių sunku būtų rasti net vadinamojo “trečiojo pasaulio” šalyse. Kiek galima spręsti iš žiniasklaidos pranešimų, šios kelionės aplinkybes aiškinasi teisėsauga. Tačiau šiuo atveju kur kas labiau krinta į akis ir yra visiškai nesuvokiama pačios universiteto bendruomenės tyla. Juk toji kelionė, smarkiai primenanti linksmą pramoginę iškylą, šaip ar taip, buvo organizuota iš “universiteto”, taigi, iš taip sunkiai uždirbtų visos jo bendruomenės lėšų. Prisiminus tai ir šios išvykos sukeltus atgarsius visuomenėje atrodo gana keista, kad Senatas – aukščiausia universiteto valdžia – iki šiol viešai neišsakė savo požiūrio į rektoriaus ir jo kelionės palydovų elgesį. Negirdėti ir pačių universiteto studentų, iš kurių daugelis moka už mokslą, pritarimo arba protesto balso.
 
    Tokia tyla vargu ar atsitiktinė. Kad ir kaip baigtųsi ši istorija, ji naudinga tuo, kad galutinai atskleidė tai, kas bent jau daliai akademinės bendruomenės buvo seniai akivaizdu ir ko iki šiol atkakliai nenorima pripažinti: universitetų autonomija ir akademinė savivalda bei konkretaus akademinės bendruomenės nario laisvė nėra viena ir tas pat. Maža to, ši autonomija ne tik savaime nelaiduoja minėtų savivaldos ir laisvės, bet tam tikromis sąlygomis lengvai tampa lemiama sąlyga joms užgniaužti.
 
Kad ir kaip nepatraukliai atrodo valdininkų kišimasis į universitetų reikalus, nuo valdžios visiškai nepriklausomas universitetas nesant patikimų akademinės laisvės saugiklių iš principo gali tapti mažyte valstybe valstybėje – siauro ir niekieno nekontroliuojamo išrinktųjų būrio nuosavybe. Lietuvoje tai ir įvyko. Tad galima teigti, kad vadinamoji kova už universitetų autonomiją, kurio idėjinis įkvėpėjas ir neformalus lyderis ilgus metus buvo VU rektorius R. Pavilionis, iš tiesų neturėjo nieko bendra su universitetų savivaldos stiprinimu ir veikiau vertintina kaip akademinės bendruomenės įbaudžiavinimo procesas.
 
    Šiaip ar taip, tvirtų ir patikimų institucinių ir teisinių akademinės savivaldos ir laisvės garantijų mūsų universitetuose iki šiol nėra, nebuvo net rimčiau mėginta jas įtvirtinti. Tikrasis bet kurio mūsų universtiteto šeimininkas yra ne jo bendruomenė, o rektorius, kuris prireikus gali pasinaudoti administraciniais bei finansiniais svertais ir šitaip daryti iš esmės neribotą įtaką senato sprendimams. Šiuo akademinės laisvės ir demokratijos naikinimo keliu nueita jau labai toli. Šiaulių istorija yra tiki vienas šios tendencijos pavyzdys. Juk tik veikiant tokiai valdymo schemai kai kuriuose mūsų universitetuose galėjo rasti ir įsitvirtinti net garsiojo Turkmėnbaši įpročius primenanti tvarka, kai klusniai pritariant senatams rektoriai leidžia sau atvirai ignoruoti valstybės įstatymus, pavyzdžiui, juokingomis dingstimis prasitęsia buvimo pareigose laiką. Deja, akademinės bendruomenės su tokios savivalės apraiškomis dažniausiai taikstosi, šitaip patvirtindamos seną tiesą, kad net ir plačios žmogaus žinios savaime nieko nelaiduoja.
 
    Universitetų autonomijos klausimas nebus išspręstas tol, kol akademinė bendruomenė pati sau neatsakys į klausimą, kas ji yra: laisvi nepriklausomos valstybės žmonės ir piliečiai ar įpratę jungą vilkti ir su juo nuolankiai susitaikę mokyti vergai?