Jurga Ivanauskaitė. Agnijos magija: romanas tik ne intelektualams. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 377 p.

Jurga Ivanauskaitė (g. 1961 m. Vilniuje) – prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė. 1980 m. baigė M.K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis novelių rinkinys „Pakalnučių metai“. Išleido septynis romanus („Mėnulio vaikai“ (1988), „Pragaro sodai“ (1992), „Ragana ir lietus“ (1993), „Agnijos magija“ (1995), „Sapnų nublokšti“ (2000), „Placebas“ (2003), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005), kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos, publicistikos bei pašnekesių rinkinius, eilėraščių knygą. Rengė piešinių, fotografijų parodas. Ne viena rašytojos knyga išmarginta ir jos pačios piešiniais.

Jurgos Ivanauskaitės ankstyvųjų novelių ir romanų herojai – tipiški nihilizmo, pragmatizmo, pseudovertybių eros vaikai, maištaujantys prieš sustabarėjusias gyvenimo ir etikos normas, ieškantys autentiškų saviraiškos formų, tačiau neturintys tvirto dvasinio stuburo. Jie gyvena ne sąlygiškoje ar abstrakčioje, bet geografiškai apibrėžtoje, atpažįstamoje erdvėje, vaikšto Vilniaus senamiesčio gatvėmis, keliauja po didžiuosius Rusijos miestus – populiarias sovietinių hipių bei pankų klajonių vietas.

Ivanauskaitės prozą stipriai paveikė Amerikos hipių judėjimo banga, kūrybinių impulsų rašytoja sėmėsi iš Vakarų jaunimo subkultūrų: kūriniuose dažnai minimi roko muzikantų vardai, gausu nuorodų į jų biografijas, dainų citatų, remiamasi bytnikų ir hipių kartai artima populiariai interpretuota Rytų magija bei filosofija.

Jurgos Ivanauskaitės romane „Agnijos magija“ (1995) fotografė, laimėjusi premiją tarptautiniame konkurse, atvyksta į Amsterdamą. Buvusiame „hipių rojuje“ ji svaiginasi narkotikais. Gražuolis indas glosto jos kūną pirštų galiukais, ir ji patiria žvėrišką aistrą, artimą „susinaikinimo ekstazei“. Televizija transliuoja šlagerį „No no no no no no more limits“, ir ji žūtbūtinai trokšta įveikti savyje „femina sovietica“, vis dar baikščiai besiteisinančią dėl svetimoje lovoje patirtos palaimos. Aikštėse tratant afrikietiškiems ir indiškiems būgnams, ji trokšta ištirpti svaiginančiame Vakarų miesto gaudesyje, likti „ be namų, tėvų ir tėvynės“, „be vardo ir pavardės“. Ji pasikeis drabužius, nusikirps plaukus, persidažys, atsikratys praeities atsiminimų ir taps nebepažįstama net pati sau. „Palengva, labai palengva, atsiras kita moteris su nauja istorija“. Toji moteris ieško visiškai naujų mąstymo ir jausenos pamatų, kurie atsivers jai Indijos vienuolynuose. Čia ji suvoks europietiško individualizmo seklumą (gėda nuolat kartoti: „aš, mano, man“), patirs, kad visi žmonės yra „vienas kosminis kūnas“, meditacijoje ieškos amžinybės nušvitimo, galingesnio negu visa sorbonų ir oksfordų išmintis. Čia ji nutars, kad jos tikrieji namai yra ne Vilniuje, o „kažkur čia“, Himalajų kalnų vienuolynuose, kur ji ištrūksta iš istorinio laiko gniaužtų, tampa laiminga, būdama „moteris Niekas, atvykusi iš Niekur“.

Vytautas Kubilius

Tai pačios autorės vienas mylimiausių kūrinių, beveik nepastebėtas skaitytojų ir nesuprastas kritikų. Klajūnė Agnija, prieš dingdama be žinios, romano pasakotojai spėja atiduoti savo rankraštį, kuriame aprašyti jos nutikimai svetimuose kraštuose. Agnijos nuotykiai ir išgyvenimai atrodytų neįtikėtini, jei pats gyvenimas nepranoktų net lakiausios vaizduotės. Romane atskleista neramios dvasios žmogaus odisėja tarp Rytų ir Vakarų ieškant pilkos kasdienybės nesubanalintų vertybių.

Šis romanas – tarsi didžiosios Tibeto trilogijos įžanga.

Bernardinai.lt