Prieš 56 metus žuvo partizanų spaudos leidėjas, publicistas Bronius Kazickas-Saulius, Krivaitis, Vakaris. Minėdami šią sukaktį, aptarsime ir pogrindžio spaudos raidą pokario Lietuvoje.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Bronius Kazickas-Saulius, Krivaitis, Vakaris gimė 1923 m. Utenos vls., Narkūnų k. Baigė Utenos gimnaziją. Nacių okupacijos metais bendradarbiavo pogrindžio spaudoje. Yra žinoma, kad nuo 1943 m. jis redagavo Lietuvių Fronto Kęstučio padalinio laikraštį „Laisvės kelias“.

Bronius Kazickas-Saulius – stovi per vidurį

Nors ir būdamas invalidas, 1945 m. išėjo į partizanus, buvo Liūto rinktinės štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininko pavaduotojas, laikraštėlių „Partizanas“, „Aukštaičių kova“, „Laisvės šauklys“ redaktorius; rašė eilėraščius. Žuvo 1950 m. balandžio 12 d. Leliūnų vls., Balteniškių kaime, Broniaus Tylos sodyboje įrengtame bunkeryje. Neturėdamas galimybių pasitraukti, apsuptas nusišovė.

Ką mes šiandien žinome apie B. Kazicko redaguotus leidinius?

Ko gero, įdomiausias iš jų – „Aukštaičių kova“, t. y. faktinis Rytų Lietuvos srities Vytauto apygardos oficiozas. Šio leidinio redaktoriumi dirbant B. Kazickui buvo sudaryta ir redkolegija, o tuo laikotarpiu tai buvo gana retas reiškinys. Vienas iš leidinio redkolegijos narių buvo Saldutiškio apylinkėse veikusio būrio vadas mokytojas Martynas Krukis-Banga, atvykęs į Aukštaitiją iš Klaipėdos krašto. Pats laikraštis pradėtas leisti jau 1945 m. rudenį.

Bronius Krivickas-Vilnius (viduryje)

Pirmasis redaktorius buvo Pranas Ivonis-Sakas. Vėliau redaktoriumi dirbo Vytautas Pakštas-Naras, paskui minėtasis B. Kazickas-Krivaitis iki pat žūties. Žuvus B. Kazickui paskutiniu leidinio redaktoriumi tapo žymus poetas Bronius Krivickas-Vilnius. Laikraštis ėjo iki 1952 m. rugsėjo, t. y. iki B. Krivicko žūties. „Laisvės šauklys“ buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės leidinys.

Partizaniniai leidiniai, kiek žinoma, buvo leidžiami nedideliais tiražais. Kokį poveikį jie darė visuomenei? Juk leidybos, platinimo rizika buvo didžiulė ir vien dėl to buvo patirta daug skaudžių aukų. Ar pasiteisino tos aukos? Kiek tas laisvės žodis buvo svarbus, reikšmingas?

Sunku šiandien samprotauti, kas pasiteisino, o kas ne. Vis dėlto ne tiražai ir net ne rizika nulėmė tų leidinių prasmę. Ypač vėlesniais pasipriešinimo kovų metais pogrindžio spauda iš esmės tapo vos ne vieninteliu bent kiek veiksmingesniu ginklu kovojant su okupacija ir rusifikacija. Kita vertus, gyventojams tai rodė, jog pasipriešinimas dar nepalaužtas, dar gyvas. Kartu tai buvo alternatyva brukamai sovietinei propagandai. Alternatyva, bent kiek tautoje palaikanti tą pasipriešinimo sovietinei ideologijai dvasią. Neatsitiktinai partizanų laikraščiai ėjo visoje okupuotos Lietuvos teritorijoje iki pat pasipriešinimo kovų pabaigos, t. y. tol, kol buvo gyvų šios spaudos leidėjų. Pagaliau šie leidiniai yra unikalus Lietuvos kultūrinis palikimas.

Galime tik įsivaizduoti sunkumus, su kuriais susidurdavo tokios spaudos leidėjai bei platintojai. Niekas geriau už tokios spaudos bendradarbius to negalėtų papasakoti. Pasakoja Prisikėlimo apygardos partizanas Viktoras Šniuolis-Vitvytis:

[…] Apygardos štabe buvo tautinis skyrius, politinis skyrius, spaudos skyrius… Mes pradėjome leisti vadovybės leidinį „Prie rymančio rūpintojėlio“, kurio vyriausiasis redaktorius buvo Juozas Šibaila. Leidinys buvo žurnalo formos, išeidavo kas mėnesį. Bet dauginimu mes neužsiimdavome – suredaguodavome, išleisdavome keletą egzempliorių, kurie būdavo išsiuntinėjami po partizanų apygardas, ir dauginimas jau vykdavo vietose.

Taip pat išleidome partizanų maldaknygę. Vadovavomės kunigo Yliaus maldaknyge. Ten buvo surinktos labai gražios maldos, kurias su Juozu Šibaila-Merainiu suredagavome ir pritaikėme partizanų maldaknygei.

Be „Prie rymančio rūpintojėlio“ leidome vyriausybinį biuletenį – į jį sudėdavome visus partizanų vadovybės svarbiausius nutarimus ir išsiuntinėdavome apygardų vadams. Dėl to reikėjo palaikyti pastovų ryšį. Šiame štabe mes buvome šeši žmonės – Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Kazimieras Laužikas, dailininkas Laurynas Mingėlas-Džiugas, mano brolis Vytautas Šniuolis ir aš.

Kai Leonardas Grigonis-Užpalis buvo paskirtas į generalinio štabo viršininko pareigas, Prisikėlimo apygardos vadu tapo Povilas Morkūnas-Rimantas, kuris anksčiau vadovavo Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinei. Kadangi naujame apygardos štabe nebuvo gabių literatų, tai naujasis apygardos vadas – Povilas Morkūnas-Rimantas – paprašė, kad mano brolis ir toliau tęstų „Prisikėlimo ugnies“ redagavimą, o jie apygardos štabe apsiėmė atlikti techninius dauginimo darbus. Povilas Morkūnas-Rimantas buvo labai gabus partizanas ir labai kruopštus pogrindinės spaudos leidėjas – įsigijo spaustuvines raides, pradėjo leisti daug gražiau apipavidalintus „Prisikėlimo ugnies“ numerius, surinko partizanų dainų, eilėraščių ir išleido knygą „Kovos keliu žengiant“. Buvo išleisti net du tomai.

1949 m. liepą Užpelkių miške (Radviliškio valsčiuje – aut.) įvyko partizanų vadovybės posėdis. Ką tik buvo iš užsienio grįžę Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys. Parvežė iš užsienio pogrindinės spaudos ir dolerių. Visiems išdalijo. Jais mes atsilygindavome mums padedantiems žmonėms […].

Kalbėdamas apie kokius nors istorinius įvykius, norom nenorom beveik visada juos imi vertinti iš šių dienų perspektyvos. Šiandien beveik nėra literatūros apie to laikotarpio pogrindžio spaudą arba ši literatūra įdomi tik nedaugeliui tyrinėtojų, na ir gal dar vienam kitam besidominančiajam savo krašto spaudos istorija. Kas nulėmė tokį visuomenės požiūrį į išties įdomų ir unikalų kultūrinį palikimą?

Vargu ar tokie dalykai gali būti įdomūs vadinamajam masiniam skaitytojui. O tie, kuriems tai išties įdomu, gali tos literatūros susirasti. Pirmiausia čia galima paminėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išleistą Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygą „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“, kurioje ne tik išsamiai išanalizuota pokario laikotarpio pogrindžio spauda, bet ir skelbiama nemažai įvairių partizanų laikraščių straipsnių įvairiausiomis temomis. Yra išleista keletas partizanų straipsnių rinkinių. Čia daug pasidarbavo Algimantas Liekis, be to, galima rasti atitinkamų duomenų ir istorinėje periodikoje, pavyzdžiui, žurnaluose „Genocidas ir rezistencija“ arba „Laisvės kovų archyvas“.

Tačiau šiandienėje masinėje ar populiarioje žiniasklaidoje sunku rasti įdomesnių straipsnių ne tik pogrindžio spaudos, bet ir mažiau išanalizuotomis istorinėmis temomis. Na, gal išimtimi galima laikyti prieš metus kilusią masinę diskusiją dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos šventimo Maskvoje. Tačiau net ir ši diskusija daugeliui galėjo pasirodyti vienpusė, gana lėkšta. Nors dar prisimename ne tokius tolimus Atgimimo laikus, kai pati įvairiausia istorinė literatūra buvo graibstyte graibstoma. Tik tuomet buvo kita blogybė – ne per daugiausia turėjome tos kokybiškos literatūros.

Tai nėra išskirtinė problema. Prieš kelerius metus LGGRTC Vilniuje, M. K. Čiurlionio namuose, mėgino organizuoti diskusiją apie partizanų spaudą. Diskusijos tema buvo susijusi ne vien su mūsų jau aptartais istoriniais dalykais, bet pirmiausia su dabartinės žiniasklaidos požiūriu į juos, mėginant suaktualinti pokario idėjas, pritaikyti jas šiuolaikiniam gyvenimui. Pažvelgęs įdėmiau, matai, kad nemažai tada gvildentų klausimų yra aktualūs ir šiandien. Tiesą sakant, į diskusiją susirinko nedaug žiniasklaidos atstovų – daugiau diskutavo istorikai, buvę disidentai, filosofai.

Pateikiame tos diskusijos fragmentą, gana neblogai atspindintį tai, apie ką kalbėjome. Apie tai, kaip dabartinėje žiniasklaidoje nagrinėjama Lietuvos istorija, diskutuoja istorikai Arvydas Anušauskas ir Dalia Kuodytė.

A. Anušauskas: Buvo toks laikotarpis, kai dar apie visai neseną istoriją buvo rašoma daug ir gana paviršutiniškai. Ta straipsnių gausa, matyt, visiems užkimšo informacijos priėmimo kanalus, nes iš tikrųjų daugelis žmonių, tarp jų ir žurnalistų, visiškai negali priimti naujų nuomonių. Prabėgus daugiau nei dešimčiai metų mes, istorikai, tik dabar įžengėme į tą etapą, kai galime apibendrinti tą informaciją, kurią gauname iš naujų šaltinių. Juk prieš dešimt metų buvo toks laikotarpis, kai gromuliuodavome informaciją, gautą iš lietuviškos išeivijos. Ji 50 metų saugojo informaciją apie tai, kas vyko Lietuvoje 1940 m., pokariu. Tačiau ta informacija mus patenkino tik tam tikru laikotarpiu, pavyzdžiui, Lietuvos atgimimo metais. Būtent tuo laikotarpiu, kaip jau minėjau, šiomis temomis buvo rašyta gal net ne paviršutiniškai, gal labiau jausmingai, bet ne visada tiksliai…

D. Kuodytė: Norėčiau su kolega pasiginčyti. Man regis, kad pagrindinis dalykas yra konjunktūra – tai yra visuomenės poreikis žinoti ir skaityti apie šiuos dalykus. Šiuo metu laikraščiai iš esmės nespausdina tokio pobūdžio tematikos straipsnių. Bendraudama su žurnalistais dažnai sužinau, kad ši tematika jiems labai įdomi, jie galėtų parengti puikiausią medžiagą, bet leidinio redaktorius jos tiesiog nepraleistų, todėl kad ji neatspindi leidinio krypties, gal nepelninga… Apie dabartinius leidinius reikėtų kalbėti šiame kontekste – kiekvienas leidinys turi savo rėmėjus, savo interesus. Tai iš esmės ir formuoja temų įvairovę bei pasirinkimą.

Grįžkime partizanų spaudos reikalų. Tiek B. Kazicko redaguotame leidinyje „Aukštaičių kova“, tiek kituose leidiniuose ar partizanų prisiminimuose akivaizdi viena aktualija – intelektualiųjų pajėgų trūkumas. Tai kurgi dingo visi tie tarpukario rašytojai, poetai, žurnalistai, mokytojai, galėję realiai pagelbėti pogrindžio spaudos leidyboje srityje?

Mokytojai ir sudarė pogrindžio spaudos leidėjų branduolį. Žinoma, jų labai trūko, žinoma, daugelis bijojo, kiti buvo represuoti. Tačiau per visą partizaninio karo laikotarpį partizanų štabų pareigūnai nesiliovė ieškoję inteligentų, galinčių bendradarbiauti pogrindžio spaudoje, nors ne kartą tokios paieškos baigdavosi tragiškai arba visam partizaniniam judėjimui atnešdavo dar didesnių nuostolių. Jau klasikiniu tapęs pavyzdys. 1949 m. kovo 7 d. į Dainavos apygardos štabą pakviesti dirbti poetai Kostas Kubilinskas (vėliau tapęs žymiu vaikiškų knygelių autoriumi) ir A. Skinkys išdavė apygardos ir Kazimieraičio rinktinės štabus. Jie patys nužudė apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ tuometinį redaktorių Benediktą Labėną-Kariūną, o kitame bunkeryje dėl jų išdavystės žuvo dar 4 kovotojai. Panašiai atsitiko ir Prisikėlimo apygardoje, kai 1952 m. sovietinis saugumas apygardos vadui Juozui Paliūnui-Rytui „pakišo“ savo agentą Vytautą Remeiką-Sąžiningą. Vadinasi, pasitikėti ta inteligentija taip pat buvo rizikinga.

Tačiau pavarčius tarpukario Lietuvos spaudą, galima rasti gausybę patriotinių straipsnių garsiomis paantraštėmis ir t. t. Tiesiog sunku patikėti, kad visi tų straipsnių autoriai buvo represuoti ar pabėgo į Vakarus...

Vargu ar turime kokią moralinę teisę juos teisti. Yra ir priešingų pavyzdžių, nors, aišku, jų ne itin daug. Apskritai inteligentija ar, galima sakyti, kūrybinių profesijų žmonės, jau nekalbant apie menininkus, yra, švelniai tariant, sunkiai prognozuojama publika. Šviesiausi pavyzdžiai yra B. Kazickas, ir B. Krivickas-Vilnius, poetė Diana Glemžaitė ir B. Labėnas-Kariūnas. Vardyti būtų galima ilgai. O jei kalbėtume apie tarpukario patriotinių straipsnių autorius… Lietuva čia nieko naujo neišrado – visuomet ir visur garsiausiai kalbantieji buvo sparčiausi bėgikai svetur ar kuriai nors sistemai ištikimiausi konformistai.

Tuomet gal galime svarstyti apie tai, kad didžioji inteligentijos dalis apskritai nematė jokios laisvės kovų prasmės? Gal dėl to paprasti kaimo žmonės ir sudarė daugumą laisvės kovotojų ar pogrindžio spaudos bendradarbių.

Čia verta prisiminti jau minėto K. Kubilinsko pavyzdį. Jis jau būdamas Dainavos apygardos štabe visiems aplinkiniams nuolat kartojo, kad jo svarbiausias, vienintelis tikslas yra kūryba. Visa kita – antraeiliai dalykai. Manau, prisidengdamas vadinamąja kūryba, ne vienas to meto rašytojas mėgino pateisinti savo pasyvumą. Žinoma, taip pat buvo idėjinių kolaborantų, visiškai atvirai kolaboravusių su sovietų valdžia ir buvo įsitikinę savo teisumu. Tačiau didžioji kūrybinės inteligentijos dauguma, aiškiai matydama didžiulius partizanų nuostolius bei aiškiai suvokdama sovietinės kariuomenės galią, nesiryžo prisidėti prie kovos. Tokio blaškymosi, net dramatizmo pavyzdžių taip pat gausu pokario istorijoje. Kad ir Mykolo Babravičiaus-Audrūno pavyzdys: jis ilgai blaškėsi, dvejojo, dar legaliai gyvendamas kartais rašydavo straipsnių į partizanų spaudą, tačiau vis dėlto apsisprendė, įstojo į partizanų gretas ir žuvo dėl išdavystės. Buvo vienas kitas ir legaliai gyvenantis inteligentas, rašęs į pogrindžio spaudą. Čia galima paminėti mokytoją Juozą Karlavičių-Gardiną, dramaturgą Vincą Adomėną-Uosį ir keletą kitų.

Kita vertus, juk negalėjo visa inteligentija sulįsti į miško bunkerius ir ten leisti laikraščius ar net knygas. Kas gi tuomet būtų likę? Gal ir Atgimimas tuomet būtų neįmanomas.

Mes čia truputį ne apie tai šnekame. Niekas į miškus jų ir nevarė. Kalbėjome, kad tiesiog tokių žmonių trūko pogrindyje, o kodėl taip atsitiko – tai kiekvieno iš jų individualus reikalas, gal net tragedija. Pateikėme visiškai skirtingus, net priešingus pavyzdžius. Juk tada, kaip ir dabar, nebuvo vien baltos ir juodos spalvos.

Ar galime įžvelgti pokario pogrindžio spaudos ir dabartinės žiniasklaidos panašumų? Kalbu ne apie temas ar išraiškos priemones. Kalbu apie idėjas ir tikslus. Juk dar visai neseniai, prieš 16–17 metų legalioje, iš dalies legalioje ar visai pogrindinėje lietuviškoje žiniasklaidoje taip pat svarstyta apie Nepriklausomybės perspektyvas, akylai sekta užsienio reakcija į įvykius mūsų šalyje, įvairiais aspektais tyrinėta krašto istorija. Tačiau pasiekus svarbiausią tikslą, visa tai dingo iš spaudos puslapių, nors tikrai nemažai ano laikotarpio publicistų ir šiandien sėkmingai darbuojasi žiniasklaidoje. Suprantama, keičiasi prioritetai, aktualijos, laikas, atsiranda naujų tikslų. O kaip istorinės pamokos? Ar antisovietinio pogrindžio spaudoje nagrinėtos problemos galutinai išnarpliotos ir visiškai neaktualios?

Žinoma, galime rasti problemų, kurios galbūt tokios pat aktualios ir šiandien, nors ir kitame kontekste. Tai labai plati tema, bet galima paminėti tautiškumo, lietuvybės išsaugojimo problemą, kuriai itin daug dėmesio skyrė ir pogrindžio leidėjai. Šiandien kiti iššūkiai, kita sistema, negalima jų lyginti. Tačiau bet kuriuo atveju matyti, kad dabartinė spauda kosmopolitėja, „vakarėja“ ir ne visada geriausia prasme. Šiandien sunku įsivaizduoti, kas imtųsi nagrinėti tokias temas. Nebent vienas kitas keistuolis ar amžinas protestuotojas.

Apie tai taip pat buvo kalbama minėtoje diskusijoje. Istorikas A. Anušauskas svarsto apie pogrindžio bei dabartinės spaudos tikslus ir sąsajas.

Iš tikrųjų pogrindinė spauda turėjo kiek kitokius tikslus, nei dabartinė žiniasklaida. Dabartinės žiniasklaidos pagrindinis tikslas – informuoti visuomenę. Tas buvo ir pogrindžio spaudos tikslas, bet greta to buvo kalbama, kad reikia ugdyti tautinę ir valstybinę savimonę. Spauda buvo viena iš ugdymo priemonių. Ką leisti ir ko neleisti sprendė patys leidėjai, o ne kokie nors pašaliniai asmenys. Dabartinė žiniasklaida tik stengiasi objektyviai informuoti, bet nieko neugdo.

Dar viena tema, kalbant apie pogrindžio spaudą, yra užsienio žiniasklaidos įtaka jai. Dar dabar prisimename, kaip sovietmečiu buvo oficialiai keikiama vadinamoji kapitalistinė propaganda, kaip ji buvo slopinama ir panašiai. Kiek vis dėlto įtakos turėjo įvairūs Vakarų radijo „balsai“ partizanų spaudai, jos ideologijai? Juk iki šiol visuomenėje dar gaji nuomonė, kad be Vakarų radijo laidų ir pats pasipriešinimas nebūtų toks masiškas.

Žinoma, nuo pat laisvės kovų pradžios partizanai klausėsi užsienio radijo pranešimų apie tarptautinę padėtį, ir tai atsispindėjo jų leidžiamoje spaudoje. Tačiau nereikia pamiršti, kad „Amerikos balso“ lietuviškos laidos pradėtos transliuoti tik 1951 m. vasario 16-ąją. Tų laidų rengimui ir transliavimui vadovavo buvęs Amerikos lietuvių informacijos centro direktorius dr. Kostas Jurgėla, o lietuviškos programos redaktoriumi buvo Povilas Labanauskas. Iš pradžių laida trukdavo tik 15 minučių per dieną. Nuo tų pačių metų kovo 15 d. „Amerikos balso“ transliacijas lietuvių kalba pradėjo retransliuoti BBC siųstuvai. Dar vėliau lietuviškų organizacijų pastangomis lietuviškas laidas pradėta transliuoti ir iš Vakarų Vokietijos. Laisvosios Europos komiteto iniciatyva prie Miuncheno radijo 1951 m. pirmoje pusėje pradėjo veikti amerikiečių radijo siųstuvas, pavadintas „Laisvoji Europa“. Pirmosios laidos užsienio kalba buvo perduotos į Čekoslovakiją, o nuo 1951 m. birželio 1 d. „Laisvosios Europos“ radijo stotyje pradėjo veikti nuolatinė lietuviškų laidų redakcija, kuriai vadovavo Vincas Rastenis. Tai jau buvo laisvės kovų saulėlydis. Apie kokią Vakarų propagandos įtaką žmonių apsisprendimui galima kalbėti? Koks procentas tuometinės Lietuvos gyventojų mokėjo užsienio kalbas?

Tačiau būtų sunku paneigti, kad visoje partizanų spaudoje kaip pagrindinis šaltinis dažniausiai buvo cituojami Vakarų žiniasklaidos pranešimai.

Taip, nes tai buvo vienintelis alternatyvus informacijos šaltinis. Juk iš esmės greito išsivadavimo ar išvadavimo iliuzijos greitai išsisklaidė, ir partizanų vadai, kaip matyti iš gausių jų to meto straipsnių, tai gerai suvokė. Net atvirkščiai, įvairiais įsakymais ar nurodymais buvo mėginama riboti naujų partizanų priėmimą. Tai parodo ir pogrindžio spaudoje jau maždaug 1948-aisiais ar 1949-ųjų pradžioje vyravusios nuostatos, kad vargu ar Vakarai rengiasi kariauti su rusais, juo labiau dėl Baltijos kraštų laisvės. Tokias nuotaikas šiek tiek kurstė tik retkarčiais paaštrėjanti tarptautinė padėtis, juntama ir be Vakarų propagandos. Tačiau tai nebuvo svarbiausias veiksnys.

Kostas Liuberskis-Žvainys

Pabaigoje šiek tiek statistikos. Duomenis apie pogrindžio spaudą pirmieji surinko ir Lietuvoje paskelbė istorikai Algis Kašėta ir Dalia Kuodytė; jų sudarytame partizanų leidinių sąraše – 72 laikraščių pavadinimai. Vėliau tapo žinomi dar keli leidiniai, įvairūs partizanų spaudos sąrašai, skelbti ir periodikoje, ir interneto tinklalapiuose, tačiau minėtas sąrašas iki šiol išsamiausias.

Paskutinis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio leidinys – „Partizanų šūvių aidas“, dar 1957 metais buvo spausdinamas Kosto Liuberskio-Žvainio Šiaulių krašte Prisikėlimo apygardos teritorijoje, įprasmina ir paskutinius ginkluotosios rezistencijos vardu ištartus laisvus žodžius, tapusius visų laisvės kovų motto: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“