Bernardinai.lt skaitytojams siūlome susipažinti su savo noru iš Aukščiausiojo Teismo (AT) teisėjo pareigų pasitraukiančio Valentino Mikelėno kalba Seime.

Gerbiami Seimo nariai,

Praėjusios savaitės įvykiai visiškai apnuogino teismų sistemos bėdas, išryškino tai, apie ką buvo kalbama gal tik užuominomis ar sąmoningai nutylima. Atmosfera įkaito nuo skandalų gausos, tarp jų – trijų Teismų tarybos narių demaršas, jau viešai įvardijamas kaip „melo akcija, pametėta J.E.Prezidentui, ir nukreipta prieš Aukščiausiojo Teismo Pirmininką“. Laimei, šis išpuolis prieš Aukščiausiojo Teismo pirmininką žlugo. Savaitė teismų savivaldos kritikos, moralumo ir tiesos paieškų... Šia prasme man lengviau kalbėti, nes daug kas savaime atsiskleidė ar jau pasakyta ir todėl nėra prasmės kartotis. Nuvilsiu tuos provokatorius, kurie nesąžiningai bandė formuoti ir skleisti nuomonę, neva, kalbu apibendrintai apie visus teisėjus ar tam tikrą jų dalį kaip apie korumpuotus ir nekvalifikuotus; taip pat nuvilsiu tuos provokatorius, kurie bandė formuoti nuomonę, kad teisėjas turi vykdyti STT ar kitų specialiųjų tarnybų funkcijas.

Tačiau šiandien turiu Jums atsakyti mažiausiai į du klausimus: kas lėmė mano apsisprendimą atsistatydinti ir kodėl Lietuvoje teisėjas nėra laisvas kalbėti apie teismų darbą viešai.

1997 m. į Aukščiausiąjį Teismą atėjau iš universiteto ir advokatūros. Taigi nesu karjeros teisėjas. Pagrindinė atėjimo priežastis nebuvo materialinė, nes advokato honoraras gerokai viršijo teisėjo algą. Buvau Civilinio kodekso rengimo darbo grupės vadovas, ir puikiai supratau, kad Kodekso sėkmė priklausys nuo to, kaip jį aiškins ir taikys teismai. Darbas kasaciniame teisme tarsi ir atvėrė tokias galimybes. Tačiau nuo pat pradžių susidūriau su dilema, su kuria Lietuvoje visada susiduria teisėjas, kartu dirbantis ir akademinį darbą. Paskaitų metu pateikiamas ne vienas teismo sprendimas, klausiant nuomonės, prašant pakomentuoti. Deja, tai, kas dėstoma, tai, kaip mokoma suprasti teisės tiesas, neretai nesiderina su tuo, ką randame teismų sprendimuose. Kaip teisėjas, kurį saisto profesinės etikos standartai, negaliu tiesiogiai kritikuoti kitų teisėjų sprendimų, kaip teoretikas ir dėstytojas - negaliu meluoti studentams, prisidengdamas demagogija. Septynerius metus bandžiau šią dilemą spręsti, ir tai nebuvo lengva.

 Darbas teismų sistemoje man leido iš arti pamatyti tam tikras tendencijas, kurios, mano nuomone, sutrukdė per 16 nepriklausomybės metų sukurti tokią teismų sistemą, kokios laukia visuomenė. Dalis tų problemų glūdi pačiuose teismuose, kita dalis – įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžioje. Norint tas problemas kelti ir spręsti, tenka krtikuoti įstatymų leidėją, o jeigu tai darytų teisėjas, Lietuvoje jis lengvai galėtų būti apkaltintas politikavimu. Tai dar viena priežastis, palengvinusi apsispręsti. Dėl man skirto laiko limito paminėsiu tik dalį šių tendencijų. Viena didžiausių, mano nuomone, klaidų, yra ta, kad po Konstitucijos įsigaliojimo Teismų įstatymas nebuvo įtrauktas į konstitucinių įstatymų sąrašą. Paprasto įstatymo statusas leido ir tebeleidžia matomiems ir nematomiems lobistams kaitalioti jį pagal savo vienokius ar kitokius interesus, kurie dažniausiai visuomenei nežinomi. Taigi taip teismų sistema tampa atvira politinių, grupinių ir kitokių galimai neskaidrių interesų realizavimui. Apie tai nuolat rašo spauda.  Nuo 1994 m. Teismų įstatymas buvo keičiamas 31 kartą. Tačiau nuo to, drįstu teigti, teismų darbas visuomenei netapo geresnis ir skaidresnis. Dabartinė įstatymų leidybos procedūra leidžia pakankamai lengvai įgyvendinti interesus, kurie ne visada skirti teismų darbui pagerinti. Štai tik vienas paskutiniųjų pavyzdžių - teisėjų egzaminai. Kai buvo pradėta griežtai egzaminuoti pretendentus į teisėjus, reikli egzaminų komisija buvo apeita, 2004 m. gegužės 18 d. pakeitus Teismų įstatymą ir atleidus nuo teisėjo egzamino dalį prokurorų, advokatų ir buvusių teisėjų. Kaip tai pasitarnavo teismų darbo kokybei, šiandien aišku.

  Negalima nematyti ir kitų problemų, kurios šiandien trukdo užtikrinti skaidrų teismų sistemos funkcionavimą ir dėl kurių egzistavimo tam tikrą atsakomybę turėtų prisiimti ir įstatymų leidėjas. Šiandien galima paklausti, kodėl per 16 metų nėra tokių akivaizdžių ir paprastų dalykų, dėl kurių nereikia jokių išvedžiojimų. Kodėl nesutvarkoma taip, kad neliktų vietos, deja, dažnai pagrįstoms visuomenės abejonėms dėl teismų nusiteikimo dirbti viešai ir skaidriai. O juk tai užkirstų kelią ir bet kokioms spekuluacijoms šiuo klausimu:

1)  Kodėl visuose teismuose nėra sukurta ir įstatymu, o ne teismų savivaldos aktu, nustatyta tokia bylų paskirstymo sistema, kuri pašalintų bet kokį subjektyvumą, būtų paprasta, aiški, skaidri ir tuo pačiu atimtų iš teismo ar skyriaus pirmininko galimybę nevaržomai spręsti bylų paskirstymo klausimus? Tiesa, kai kurie teismai tokią tvarką turi, tačiau į juos neskubama lygiuotis, o planuojamos moderniosios technologijos – dar negreitos ateities vizija.

2)  Kodėl iki šiol nebuvo sukurta tokia teisėjų kolegijų sudarymo sistema, kuri užkirstų kelią bet kokiam subjektyvumui ar teisėjų kolegijų, kuriose matomos tos pačios pavardės, formavimui. Vėlgi – tik kai kurie teismai turi tokias taisykles.

3)  Kodėl iki šiol yra teismų ar skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti dar 1994 m. ? Ar jie nepakeičiami, ar nėra kitų, kurie galėtų juos sėkmingai pavaduoti? Kai viešai kalbama apie kai kurių teismų vadovų daugiau negu draugiškus ryšius, kodėl nenorima trumpinti pirmininkų įgaliojimų terminų ir nustatyti tik vieną jų kadenciją įvedant nuolatinės rotacijos sistemą?

4)  Kodėl 2002 m. buvo panaikinta galimybė tiesiogiai iškelti teisėjui drausmės bylą ir įvesta filtro sistema – Etikos ir drausmės komisija? Ar ne todėl nuo 2002 m. iki šiol teiškelta 19 drausmės bylų, kai tuo tarpu nuo 1999 iki 2002 buvo iškeltos 64 drausmės bylos?

5)  Kodėl už grubius įstatymų pažeidimus, pvz., už pakartotinį tos pačios bylos nagrinėjimą net aplenkiant bylų paskirstymo mechanizmą, ar už bylos nagrinėjimą, kai vienos iš šalių atstovo darbuotoju yra teisėjo artimas giminaitis, teisėjui skiriama simbolinė nuobauda – papeikimas, pastaba? Kas tai – nesusivokimas, prastai suprasta savivalda ar savivalė?

6)  Kodėl kolegialiai nagrinėjamose bylose teisėjų atskirosios nuomonės dar vis atsitiktinumai? Kas tai – neįtikėtinas nuomonių tapatumas, savosios pozicijos neturėjimas, baimė, prisitaikėliškumas ar vangumas?

7)  Kodėl Teismų taryba, nors ir buvo rimtai dvejojančių, vis dėlto nutarė taip nuasmeninti priimtus teismų sprendimus, jog pašalinamos net bylos dalyvių pavardės, ir visuomenė nebetenka galimybės, taigi ir teisės, žinoti, kas bylinėjasi, kokių konkrečių asmenų bylą išnagrinėjo konkretus teisėjas ar konkreti kolegija. Ar tai taip pat žingsnis į viešumą ir skaidrumą?

8)  Kodėl pretendentų į teisėjus biografijos (nekalbu apie anketinius duomenis) neskelbiamos viešai visuomenei?

9)  Kodėl Seimas įstatymu suteikė indulgenciją ir teisę pretenduoti tapti teisėju asmeniui, praėjus penkeriems metams po jo atleidimo iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotojo pareigų ar valstybės tarnybos už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus? Ar tokiu įstatymu Seimas siekia užtikrinti teismų moralinį autoritetą? O gal tada net nereikėtų stebėtis, kodėl vieno svarbiausių teismų - Vyriausiojo administracinio teismo vardu Prezidentui buvo siūloma naujoje Teismų įstatymo redakcijoje sudaryti galimybę pretenduoti tapti teisėjais ir teistiems asmenims, jeigu  jų teistumas išnykęs ?

10)  Kodėl priiminėjamos Teismų įstatymo pataisos, skirtos vienam asmeniui įgaliojimus pratęsti?

11)  Kodėl valstybiškai nereaguojama į viešoje erdvėje skelbiamus atvejus, kurie gali kelti pagrįstų abejonių ar net įtarimų dėl nederamų teisėjų ryšių, jų priimtų sprendimų? Kodėl jie netiriami, o jeigu tai daroma, kodėl visuomenė neinformuojama apie tyrimo rezultatus, arba juos paaiškinant, arba paneigiant tai, kas skleista? Ir vienu, ir kitu atveju informacija būtina.

12)  Galima klausti toliau.

Nemanau, kad šia prasme padėtį iš esmės galėtų pakeisti tokios Teismų įstatymo pataisos, kokios yra pateiktos. Todėl Respublikos Prezidentui esu pateikęs savo atskirąją nuomonę. Buvau viešai kritikuojamas, kodėl savo siūlymų neteikiu Teismų tarybai. Tačiau, kokia prasmė tą daryti, kai Taryboje 14 teismų pirmininkų, o aš siūlau žymiai sutrumpinti pirmininkų įgaliojimų laiką ir nustatyti tik vieną rotacinę kadenciją. Kai kas mano pasiūlymų nelaiko radikaliais. Tačiau koks tada yra mano siūlymas, kad Teismų tarybos nariu būtų Prezidentas, o ne jo atstovas. Ar tokiu atveju tikėtini būtų priekaištingos reputacijos teisėjų paskyrimai? Jokių filosofijų čia nereikia. Reikia tiesiog susitvarkyti tuos dalykus, „kurie bado akis“, kad nebūtų pagrindo visuomenei manyti, jog teismuose „kažkas ne taip“. Padėtis teismuose nesikeis tol, kol nesikeis patys teisėjai. O teisėjai pasikeis tik tuomet, kai jie nugalės konformizmą ir baimes – išdrįs pasakyti, ar jiems kas nors trukdo normaliai dirbti, o jeigu taip, tai kas trukdo. Tai priklausys ir nuo to, kaip jie balsuos visuotiniame susirinkime. Kas gali garantuoti, jog Teismų tarybos nariais netaps tie patys asmenys, kurie praeitą savaitę nuėję pas Prezidentą labai jau „savaip“ aiškino situaciją, ar tie, kurių vertybiniai standartai atsiskleidė aiškinant balsavimo už teisėjo Valento Margevičiaus kandidatūrą argumentus. Tarybos pirmininkui ilgai reikėjo įrodinėti akivaizdžią tiesą, kad jo vieno iš 24 narių balsas tėra vienas balsas.

Pagaliau dar viena priežastis, paskatinusi atsistatydinti būtent pastarosiomis dienomis, – tai devynis mėnesius besitęsianti istorija dėl Civilinių bylų skyriaus pirmininko skyrimo. Buvau vienas iš trijų teisėjų, kurie buvo pateikti Prezidentui kaip galimi kandidatai. Šiai užsitęsusiai procedūrai neteikiau didelės reikšmės, kol šiuo klausimu neprasidėjo vieša diskusija tarp politikų ir Prezidentūros, kai įvairių Seimo frakcijų atstovai, galiausiai Seimo Pirmininkas ėmė skatinti Prezidentą atskleisti tikrąsias delsimo apsispręsti priežastis. Seimo Pirmininko pavaduotojas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovai taip pat atvirai pareiškė susirūpinimą dėl delsimo. Daug išminties nereikia suprasti, kad šis klausimas tapo politinis. Taigi teisėjų korpuso formavimo klausimai įgijo politinį atspalvį. Kadangi viešai nebuvo pasakyta, kodėl iš Seimo buvo atimta konstitucinė teisė vykdyti vieną iš jo funkcijų, viešojoje erdvėje imta kalbėti apie neskaidrų teisėjų korpuso formavimą. Susiklosčius tokiai padėčiai, puikiai supratau, koks bebūtų priimtas sprendimas - siūlyti ar nesiūlyti mane skyriaus pirmininku, šis klausimas bet kokiu atveju būtų pradėtas eskaluoti tų politinių jėgų, kurioms tai būtų naudinga. Todėl, nenorėdamas duoti pagrindo bet kokioms spekuliacijoms ir darydamas prielaidą, kad galbūt būtent mano asmuo galėjo būti šio delsimo priežastimi, nusprendžiau pasitraukti. Tačiau praėjusios savaitės įvykiai parodė, kad, matyt, nė vienas iš trijų pretendentų nėra pagrindinė kilusios įtampos priežastis. Manau, kad šis atvejis nėra trijų pretendentų asmeninis klausimas. Tai yra klausimas, susijęs su viešuoju interesu – bus ar nebus sukurtas precedentas, kai, kažkam patarus laukti, iš Seimo yra atimama jo konstitucinė teisė ir trukdoma jam vykdyti savo konstitucinę pareigą. Jeigu tai vyksta šiandien ir nebus atsakyta kodėl, tai gali pasikartoti bet kurio kito Seimo sprendžiamo paskyrimo atveju. Kartu ši istorija rodo, kad teismai tampa įvairių interesų kovos lauku, galima daryti prielaidą – net bandant ilgam laikui varžyti ir ignoruoti įstatymų nustatytą teisminės valdžios savarankiškumą bei Aukščiausiojo Teismo pirmininko įgalinimus.

Kaip bebūtų, susiklosčiusi situacija rodo, kad galima net devynis mėnesius apriboti Seimui Konstitucijos suteiktas galias. Kartu šis bei Biržų teisėjo atvejis rodo, kad teismai, teisėjų korpuso formavimas – sritis, kurioje yra daug neatsakytų ir keistų klausimų. Blogai yra tai, kad dažniausiai atsakymų ieško ir juos randa ne patys teisėjai (jų savivalda, asociacija) ar juos skiriantieji, bet žurnalistai. Tačiau aišku viena -  jei nesugebama skaidriai suformuoti teisėjų korpuso, tada kyla kitas klausimas: ar neskaidriai suformuotas teisėjų korpusas galės skaidriai dirbti? Be to, susiklosčiusiame fone gali pagrįstai kilti klausimas, ar nėra bandoma į teisėjų korpusą ar į vadovaujančius postus “prastumti” tuos asmenis, kurie turi anoniminių grupių palaikymą. Vienintelis ginklas prieš neskaidrius procesus yra viešumas. Todėl visuomenė turi teisę sužinoti, kodėl šiandien susiklostė tokia situacija, kuri tebesitęsia ir toliau. Jeigu Seimas manytų, kad šią situaciją reikia išsiaiškinti ir paaiškinti visuomenei, turėtų rasti atsakymus į daugelį klausimų. Tarp jų ir į klausimą - kas, kaip pranešama, patarė Prezidentui ir kaip argumentavo būtinumą skyriaus pirmininko skyrimo istorijoje laukti Konstitucinio Teismo sprendimo? Tuomet bus aiškiai atsakyta į visuomenės keliamą klausimą, ”kas yra kas”, kas tokiais patarimais siekia Aukščiausiojo Teismo pirmininko, Respublikos Prezidento ir Seimo konfrontacijos?

Noriu pabrėžti, kad aiškintis reikia. Tačiau tai daryti reikia ne tokiu būdu, kokiu siūlo kai kurios politinės jėgos, siekdamos savo interesų ir bandydamos pakenkti pačiam Prezidentui. Po susitikimo su Prezidentu aš galiu kategoriškai pareikšti, kad visi šie nesusipratimai yra atsiradę dėl nepakankamos ar nepakankamai objektyvios informacijos pateikimo Prezidentui, ką jis pats šiomis dienomis yra patvirtinęs interviu spaudai.

Na, o teismų perspektyva viena: visos valdžios, atsakingos už teismus, šių valdžių vadovai turi elgtis valstybiškai ir preciziškai atlikti savo pareigas. Linkiu surasti garbingą būdą, kaip išeiti iš šio užsitęsusio reikalo, ir, pripažinus klaidas, paskirti kompetentingą ir sąžiningą Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininką bei parengti ir priimti tikrai veiksmingą Teismų įstatymą.