Parlamentinės opozicijos veikla po 2004 metų Seimo rinkimų, kaip ir 1999-2004 metais ryškėjusios Lietuvos politinės dešinės problemos, leidžia rimtai įtarti, jog didžiausi Tėvynės sąjungos priešai yra Lietuvos konservatoriai. Šią keistą, bet nesunkiai patikrinamą žinią dar sykį patvirtina jų inicijuotas Seimo Pirmininko Artūro Paulausko atstatydinimas iš pareigų.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog Seimo opozicijai pavyko gudrus manevras skaldant valdančiąją koaliciją arba, tiksliau, gudriai demonstruojant žmonėms jos vidaus nesutarimus.

Tačiau gudrumas nėra gilaus proto požymis. Interpeliaciją Seimo Pirmininkui inicijavę Lietuvos konservatoriai šį kartą, regis, pergudravo pirmiausia patys save. Jų dėka iš valdžios pasitraukė partija, gebėjusi rodyti bent jau išorinių padorios ir valstybinės mąstysenos bruožų.

Neidealizuojant A. Paulausko ir jo vadovaujamos partijos reikėtų pripažinti nors tai, kad iš keturių subyrėjusios koalicijos bendražygių jie vieninteliai kartais viešai primindavo, jog politinė moralė nėra vien piktų rinkėjų, politologų ar žurnalistų "išmislas". O konservatoriai, galbūt prisiminę savąją „švarių rankų politiką“, svetimomis rankomis ėmė ir pašalino A. Paulauską iš pareigų.

Juos, matyt, labiau tenkina Kazimiros Prunskienės, Viktoro Uspaskicho ir Algirdo Brazausko valdžia. Jiems šiuo atžvilgiu politiškai pakeliui net su A. Paulausko nekenčiančiais paksininkais. Rolandas Paksas greičiausiai dar kai buvo konservatoriumi įsiminė ir po to kartojo, kad „problema yra musyse“.

Ko gera, inicijuodami interpeliaciją A. Paulauskui konservatoriai padovanojo nemenką dovaną didesnės įtakos ištroškusiai Darbo partijai. Ir nors oficialiai skelbiama, jog konservatoriams su šia partija jokiais būdais nepakeliui, jų keliai kažkodėl įtartinai vis sutampa.

Neatsitiktinai Seimo ir Darbo partijos vicepirmininkas Viktoras Muntianas LTV laidoje „TV forumas“ gyrė ir dėkojo A. Kubiliui už paslaugumą. Iš tikro – kas gali būti geresnio už opoziciją, kuri, pompastiškai demonizuodama „darbiečius“ iš aukštų tribūnų, daro jiems puikią reklamą, o priimdama sveiku protu nesuvokiamus sprendimus, padeda V. Uspaskichui įgyvendinti savo užmojus?

Pavyzdys iš netolimos praeities – bendro Tėvynės sąjungos ir Darbo partijos kandidato į prezidentus fenomenas 2004 metų rinkimuose. Kandidato, kuris viename interviu gana netikėtai pareiškė, jog šių dviejų partijų vertybės – labai panašios. Gal netyčia prasitarė?

Apskritai vienas labiausiai kerinčių dabartinės Tėvynės sąjungos vadovybės bruožų – tai jos kryptingas nenuoseklumas arba, kaip sakytų Vytautas Radžvilas, „principinis neprincipingumas“.

Vienas mėgstamiausių užsiėmimų – kuo aukščiau iškėlus politinės moralės kartelę taikyti saviškiams visokeriopas „nuolaidas“ ir po to stebėtis, kodėl veik niekas nebetiki „moralia politika“.

Kaip gyvena Tėvynės sąjungos „abonentininkai“ Vilniaus miesto savivaldybėje? Ar jie pašalinti iš partijos, kaip žadėta? Jei ne, tai kam reikėjo pulti Artūrą Zuoką?

Dabar įžiebė valdžios krizę, pagrindę interpeliaciją Seimo Pirmininkui niekingais ir sukeltų padarinių akivaizdžiai neatitinkančiais kaltinimais. Padėjo susireikšminti Darbo partijai. Ir visa tai – vadovaudamiesi programiniu „stiprios valstybės“ šūkiu. Ar po balsavimo Seime balandžio 11-ąją valstybė tapo stipresnė?

Kitas Tėvynės sąjungos šūkis - apie "stiprią" ir brandžią visuomenę - taip pat prasilenkia su jų veiksmų logika. Juk drąsus ir pilietiškas Dalios Budrevičienės poelgis metant iššūkį nešvariam Uspaskichų šeimos bizniui konservatorių buvo sutiktas netikėta kapų tyla. Gal tai kokio nors slapto jų "laumžirgio" plano dalis - iš principo neginti kovojančiųjų dėl teisingumo?

Žinodami, jog socialliberalų ministrai pagal koalicijos sutartį trauksis iš postų, jei A. Paulauskas nebus Seimo Pirmininku, konservatoriai vis dėlto žengė interpeliacijos žingsnį. Pernai, kilus KGB rezervistų skandalui, tie patys konservatoriai tvirtino, jog šiukštu nevalia klibinti Antano Valionio kėdės, nes tai turėsią neigiamos įtakos užsienio politikos krypčiai. Ar dabar jau užsienio politika – nesvarbu?

O juk nuoseklumas turėtų būti svarbi savybė „tradicine“ save vadinančiai partijai.