Tėvas Placidas Barius OFM. Stacijos (Kryžiaus kelio stotys). – Vilnius: Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolynas, 2006.

Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolynas Vilniuje išleido tėvo Placido Bariaus OFM Kryžiaus kelio apmąstymus. Tai mėginimas įprasminti ir apmąstyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kelią į mirtį ir prisikėlimą.

Nedažnas kunigas imasi kurti Kryžiaus kelio stočių (“stacijų”) apmąstymus. Ne dėl to, kad tai būtų sudėtingas žanras, kuriam reikia gilių teologijos žinių ar rašytojo talento. Ši pamaldumo rūšis yra periferinė katalikų liturgijoje. Sena ir garbinga, ne be pranciškonų pastangų atsiradusi ir jų šimtmečiais puoselėta, tačiau anaiptol ne duona kasdienė kaip, pavyzdžiui, rožančius tūlam katalikui ar litanijos. Nors kiekvienoje bažnyčioje ir šiandien pamatysi ant sienų sukabintus Kryžiaus kelio stočių paveikslus, jie suburia maldininkus dažniausiai tik gavėnios penktadieniais. Maldaknygėse gali susirasti po kelis šių pamaldų variantus, tad paprastai kunigai, vesdami žmones per Kryžiaus kelio stotis, nekvaršina sau galvos dėl papildomo originalumo.

Jei jau kas ryžtasi savaip pakomentuoti mūsų Viešpaties kančios kelią, turi tam atradęs kažkokį ypatingą motyvą. Kryžiaus kelio stotis ir ne gavėnios dienomis tradiciškai būna pamėgę seminarijų klierikai, matyt, trokšdami išsidūsauti ir pasiguosti kenčiančiam Kristui. Na ir šiaip tos stotys užkabina jautrias sielas. Ir jei dar randasi savų žodžių, palydinčių Kryžiaus kelio stabtelėjimus, žinok, jog jie ateina ir iš didelės meilės Išganytojo kančiai, ir iš savų sužeidimų.

Visai nemanau, kad šitaip jau būčiau “iššifravęs” tėvą Placidą Barių ir atspėjęs, kaip gimė jo stacijos. Galbūt čia kažkiek bus prisidėjęs ir jo priklausymas pranciškonams, ištikimiems kryžiaus slėpinio garbintojams. Galbūt tie mąstymėliai sudėlioti klierikaujant, taigi padidėjusio sielos šventumo ir imlumo metais. Gali būti, kad juos tėvas Placidas kaip prisiminimą paliko savo parapijiečiams Toronte. Teko ten matyti ne vieną kruopščiai saugomą jo klebonavimo relikviją.

Kad ir kaip būtų, kunigas, kalbinantis Viešpaties kryžių, yra gražios ir jautrios kunigystės pavyzdys. Brangi užuomina apie nenykstančią šio slėpinio trauką, apie tai, kad Bažnyčia per amžius išganingai žiūrės ir žiūrės į tą, kuris “buvo perdurtas”. Ir tegul tėvo Placido žodžiuose apie Kryžiaus kelią nėra stulbinamų įžvalgų ir atradimų, jie tikrai dera prie jo rudo abito, prie anų paprastų, neišsipusčiusių išeivijos bažnyčių ir bažnytėlių, kuriose šiam darbščiam ir rūpestingam kunigui yra tekę būti sielų ganytoju. Pagaliau ir didžioji kryžiaus retorika juk glūdi visai ne mūsų gražbylystėje.

Tėvo Placido Kryžiaus kelio pamokėlės kukliai liudija žmogui suteiktą malonę ne tik puoselėti seną pamaldumo formą, bet ir pačiam eiti paskui Gelbėtoją, priėmusį kviečio grūdo likimą kristi žemėn ir mirti. Pasak apaštalo, papildyti, ko dar trūksta Kristaus kentėjimams. Pamilusieji kryžių neišvengiamai atsiduria ten, kur Viešpats. Tėvui Placidui tai, ko gero, išsipildė anksčiau nei buvo surašyti šie apmąstymai. Jo primicijų paveikslėlyje “pirmosioms kunigystės dienoms prisiminti” – 1943 metų vasaros data ir Miuncheno miestas. Vienu žodžiu, kryžiaus kunigystė. Per ją ir ateina reikalingi žodžiai keturiolikai skausmo ir meilės stočių.

Br. Julius Sasnauskas OFM

Šią knygelę galima įsigyti Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino (Bernardinų) bažnyčioje Vilniuje.

Bernardinai.lt