Močiutė Salomėja apsirengia tamsaus batisto suknelę, nutaškytą mažom geltonom gėlytėm, prieš veidrodį ilgokai glosto baltą kaspinėlį, prisegtą prie apykaklės, šiek tiek pataiso savo retus plaukus. Paskui išsitraukia iš po lovos baltus batelius, pirma apauna savo luošą kojelę, paskui greitai įsliuogia sveikąja, netvirtai patrepsi ir akimis ieško mažytės rankinės. Tuojau eisim. Aš stypsau viduryje kambario, išsipūtusia žalia suknele, baltom kojinaitėm ir rožiniu nertinėliu, didelėm kaspinų rožėm plaukuos, ir nekantriai seku šį kasdienį Didžiosios savaitės ritualą. Šiandien ji įkalbino į bažnyčią eiti ir mane. Sakė – bus kažkas ypatinga. Aš pamatysianti, kaip prisikels „Dievo Sūnelis“.

Bažnyčios sienos net traška nuo žmonių. Tiršti kvapai ir gaivios pavasario spalvos. Močiutei Salomėjai kaimynė saugo vietą pirmoje „lomkų“ eilėje. Patikiu, kad tikrai įvyks kažkas nepaprasto, nes kurgi daugiau būčiau galėjusi matyti tiek žmonių. Gal tik per žirgų lenktynes, kai visas piliakalnis būna nutūptas vyrų, moterų ir vaikų. O dar - čia niekas nešūkauja, nešvilpia ir nesijuokia, ir vaikai nė nemano šėlioti. Kažkas tikrai bus.

Nebepamenu, kas vyko per Mišias, tik išliko jausmas, kad jos buvo labai ilgos – tokio ilgumo kaip diena, kai lauki grįžtančios iš kelionės mamos. Kai akys jau lipo taip pat kibiai, kaip cukrinukus saugantys piršteliai, močiutė Salomėja ėmė mane purtyti: „Žiūrėk, žiūrėk, tuoj pamatysi, kaip Jėzulis keliasi iš numirusiųjų!“ Šokau klausti, kurgi jis, o ji mano galvelę ėmė sukti ton navos pusėn, iš kurios pabiro daug gražių mergyčių baltom kaprono suknytėm. Kai kurias gerai pažinojau, todėl niekaip nesupratau, kodėl jas Salomėja vadino angelėliais – nieko sau angelėliai, jei naktimis eina plėšt kaimynų obuolių... Bet didžiausias nusivylimas mane ištiko tada, kai pamačiau „Jėzulį“. Du berniukai priešais presbiteriją nešė kartono gabale labai ne kaip nupieštą ir iškirptą juodame karste gulintį žmogų, kuris ir turėjo būti „Dievo Sūnelis...“

-  Šitas?! Ir jis prisikels? Kada? – paklausiau beveik proverksmiais.

-  Va, kai užneš už tų durų į zakristiją, tai ir prisikels.

-  Ir tada jis čia ateis?

-  Aišku ateis, kaip visada.

-  Kaip visada?

-  O ką, niekada nesi Jo mačiusi? Tai mokėk žiūrėt, ir pamatysi.

Niekada niekur jo nebuvau mačiusi – tokio, apie kokį pasakodavo močiutė Salomėja. Tai su purpurine skraiste, žvaigždėm aplipusia, kaip kokio karaliaus, tai su avinėliu mažu ant rankų, tai danguje visą mėlynai pasipuošusį... O ji matė visur - ir vakare lovoj bepoteriaudama, ir palėvenyje ant kranto sėdėdama ir mus saugodama, ir prie stalo valgantį, o aš - tik atvirukuose. Ant nublukusio popieriaus su nublukusiais dažais nupeckiotą.

Nemoku apsakyt, kokia apvilta tą akimirką pasijutau. Kažkoks baisuokliškas kartoninis karstas, kažkoks baugus žmogus, su nutepliotais kraujo lašais ant veido... Nejau ji rimtai norėjo, kad patikėčiau, jog ši popierinė teplionė prisikels?

O visi kad ėmė giedot, jį pamatę: „Ilgai laukėm džiaugsmo šito-o-o...“, bažnyčios varpai kad ėmė gaust... Džiaugsmo veiduos tai juk jokio, koks turi būti, stebuklą pamačius, vadinasi, nematė ir jie jo, nematė, meluoja vieni kitiems, susitarę...

-  Tai tik vaidinimas, dukryt, - grįžusią suramino mama. Kai užaugsi, viską suprasi – iškūlė neapgalvotu akmenėliu kažkur dar budėjusį paskutinį vilties langelį.

Taip ir reikėjo sakyt.

**

Kai visi pavalgė Velykas ir ėmė ridinėti margučius, nuėjau į kitą kambarį ir susiraičiau ant palangės. Lauke švietė saulė, visos pievos anapus keliuko buvo užtvinusios, ant kalvelių šen bei ten dar bolavo sniegas. Tik vienas žalias gauburėlis kyšojo iš vandenų, kaip kokia smaragdo spalvos kurmio nugarėlė. Nežinau, kas mane trūktelėjo, tik pasileidau su savo dailiais bateliais, baltom kojinaitėm ir rožiniu nertinėliu tiesiai tenai. Strypčiojau per patežusį kiemo molį, kirtau ploteliais džiūstantį keliuką, o paskui – nuo akmens ant akmens, kurių čia buvo gyva galybė – iki pat to šviežia žole dygliuoto išlinkio. Pavyko!

Atsistojusi žiūrėjau į šviežią ir nenusakomai gyvą žolės šepetėlį kaip į tikrų tikriausią stebuklą, iš kažkur kažkieno man grąžintą. Tas gyvumas, jutau, prasikalė pro mano baltus batelius, švelniai įsismeigė į kulnus ir šiltai virpėdamas pasiekė tą vietą, kurią vakarais mama visada užkloja savo delnu, sakydama: „Labanakt tavo širdelei“. Saulės, o gal koks kitoks spindulys per baltus kaspinėlius atsargiai gręžėsi į pakaušį, molio, šlapių sliekų ir agrastų pumpurų kvapas – pro virpančias šnerves, tas nenumaldomas žalumas – per akis, margučius ridenančiųjų juokas – per ausis, ir visa tai vienoj šiltoj bangoj susitiko kažkur ties kaklo duobute. Atsitūpiau ir labai atsargiai brūkštelėjau žolę delnu. Atsiliepė tuojau pat. Ėmė kutenti it anksti rytą pievoj nubudę maži ėriukėliai gaiviom nosytėm. Tada apėmė nenumaldomas noras paliesti šlapią, minkštą, liauną žolę skruosteliu. Pamiršusi visas savo puošmenas, keliukais ir alkūnėmis įsirėmiau į minkštas žolynų šaknis, o lūpomis labai atsargiai paliečiau tik pačias gyvybės stebuklo viršūnėles. Niekada nepamiršiu to šlapio, švelnaus ir vandens bei žemės kvapais persunkto gyvybės prisilietimo prie vaikiškų lūpų. Kvėpinau baltas žolės šaknis, kaip neaiškų pažadą, kaip ištikimybės įrodymą, kaip niekada nesiliausiančią sutartį, sandorą, švelnią buvimo ir pilnatvės jėgą, tikrąją ir nuolatinę tikrovę. Na ir kas, kad šių žodžių tada nė nežinojau – jie dar tik ruošėsi kaltis, tik plyšo sveikos jų sėklos. Bet jų saugoma tikrovė jau leidosi pažįstama – vėrėsi kaip nauji, platūs ir šviesūs langai.

Ko taip verkiau? Ir su kuo verkdama tąsyk kalbėjau? Ir kodėl visai nebuvo gaila baltų kojinaičių ir rožinio savo megztuko, kai grįžau su keturiom šlapiom žaliom dėmėm, nelyginant antspaudais ant kelių ir alkūnių, patvirtinančiais visus išsipildžiusius, išpildytus pažadus? Lengvut lengvutėlė kaip pirmoji apsvaigusi pavasario bitė skridau pas mamą. Nieko, kad bars. Keturi antspaudai – ne tokia jau aukšta šitokio džiaugsmo kaina. Penktąjį nešiau jai ant lūpų. Kai prie jo prisilies savosiomis, viską supras. Juk ji jau suaugusi, kaip ir aš.    

Bernardinai.lt