Siūlome pranciškono Juliaus Sasnausko tekstą, kurį jis parašė 2006 metų šv. Velykų išvakarėse. Geri tekstai ne sensta, bet bręsta..

Grynoji Velykų žinia visada bus baisi ir nepakeliama. Tai pranešimas, kad gėdinga vergo mirtimi nubaustas žmogus trečią dieną buvo sutiktas gyvas. Galvok, ką nori. Jau prieš du tūkstančius metų dalis jo priešininkų ramino save gandais, jog tai esanti gudri apgaulė. Jo mokiniai ir draugai blaškėsi tarp tikrumo ir abejonių. Netgi tie, kuriems jis pasirodė, negalėjo pateikti aplinkiniams nesugriaunamų to įvykio įrodymų, išskyrus savo pačių perkeistą būseną. Prisikėlęs žmogus nesileido atvedamas prieš minią, kad būtų apčiupinėtas, patikrintas, viešai pripažintas išėjusiu iš kapo.

Visa tai ir toliau kartosis. Velykos, kad ir lydimos kasmet iškilmingų renginių bažnyčiose, daugybės kalbų bei pamokslų, niekada nepereis iš tikėjimo srities į kurią nors kitą. Jei ši istorija, kad ir nedrąsiai, su atsargumu, priimama už gryną pinigą, paskui gali laukti ir tikėtis, jog anksčiau ir vėliau atsiras, bus dovanota tai, ką išdrįsi pavadinti jos tikrumo patvirtinimu. Kartais tai būna didingi ženklai, kvapą gniaužiančios patirtys, o kartais visai nereikšmingos smulkmenos, kurios kam kitam nepasako nieko. Dėl to Velykų žinia, nepaisant jos baisumo, ir laikosi, keliauja per istoriją, užkabina vis naujus likimus.

Daugsyk nertasi iš kailio, kad būtų apgintas ir išsaugotas tas jos grynumas. Kad nepersimestų ant kitų bėgių, kur ji šauniau ir lengviau riedėtų, tačiau netekusi iš Evangelijos paveldėto neįmanomybės ir absurdo prieskonio. Kartą esu kone išmeldęs, kad per Velykas snigtų ir jos nebūtų panašios į pavasarį, gamtos atgimimą, natūralią įvykių raidą. Tas pat ir su laisvės varpais, plazdančiom vėliavom, visokios rūšies pergalėm. Vis vaidendavosi čia tikrosios Velykų žinios kapituliacija.

Žinoma, ką darysi, kad esame tik žmonės. Net ir tada, kai tariamės gavę tikėjimo dovaną ir suvokią, kas yra Kristaus Prisikėlimas. Štai Evangelijoje sugniuždytiems ir nusivylusiems mokiniams susitikimas su prisikėlusiu mokytoju atneša pilną tinklą žuvų, jaukius pusryčius ant ežero kranto, labai paprastą džiaugsmą ir viltį. Velykų žinia eina išvien su šviesesnio, žmoniškesnio gyvenimo pažadu. Net juodžiausiais laikais ir juodžiausiose situacijose iš paskutiniųjų stengtasi tos šventos dienos proga nusimarginti nors vieną kiaušinėlį, sukalbėti maldą, bent nusiprausti ir apsivilkti švarius marškinius, kad neišnyktų užuomina apie tamsą ir mirtį nugalėjusį gyvenimą.

Šiuo atžvilgiu per Velykas pasidaro svarbu, kas dedasi aplinkui, ką matome ir apčiuopiame savyje ar šalia savęs, ką mylime ir branginame, ko laikomės ir kuo pasitikime. Čia nebūtinai rikiuojami tik gražūs bei malonūs dalykai kaip ano didžio slėpinio atspindys ir palaikymas. Prisikėlimo istorijos autorius yra laisvas bet kur įžiebti Gerąją naujieną. Tačiau esame ir mes, kurių pasirinkimų sąraše yra ir tai, kas tragiškai stumia žmogų ir bendruomenę tolyn nuo vilties ir džiaugsmo. Nuo gyvenimo pažado. Nuo Velykų tiesos.

Šiemet Kristaus Prisikėlimo šventė bus nemenkas išbandymas tiems, kurie joje nori išgirsti ne tik konstatavimą, jog neišvengiamai atūžė ilgai lauktas pavasaris. Lietuvoje šį pavasarį jau ir laisvės varpų prisiminimas, ir vėliavų šilkas – tik su atodūsiu ir nerimu. Lieka visokie maži pakraštėliai, tai, kas tarp eilučių, kas neparodyta ekranuose, ko turi ilgėtis ir ieškoti kaip aną pirmųjų Velykų rytmetį.

Lieka, žinoma, ir pati grynoji Velykų žinia. Dėl jos nebaisu. Ji visais laikais ir visose vietose turės ką švęsti. Padedama ir nepadedama mūsų. Tačiau kaip būti mums patiems, gavusiems naujo gyvenimo pažadą?

Gal vėl prašyti dangaus sniego šį sekmadienį?