Kanadietis Vincas Kolyčius – nepaprasto tyrumo ir nuolankumo Dievo vaikas, visą savo sąmoningą tikėjimo gyvenimą su atviru įkarščiu atiduodantis Dievui ir Jo Bažnyčiai, yra gerai žinomas Lietuvos katalikų bendruomenei. Kiekvienais metais jis aplanko savo mylimą tėvynę su tam tikra aukos ir maldos misija. Nežinau, ar jam patiktų pastarieji mano žodžiai – greičiausiai jis pasakytų, kad tėvynė ir jos žmonės jam esanti ir dovana, ir malonė, - tačiau tie, kam yra tekę su jo nepaprasto dosnumo širdimi susidurti, vargu ar ginčytųsi. Šis žmogus su ypatingu lengvumu ir džiaugsmu moka dalytis ir žemiška, ir dangiška duona, laužo save negailėdamas ir nematuodamas, ir tai sykiu ir pats trapiausias, ir pats patikimiausias Dievo meilės „užkratas“, nuo kurio „susirgus“ jau nebenorima pasveikti. Vincas sako, kad šios sėklos sėjimas ir yra pati brangiausia jo gyvenimo dovana.

Tik priminsiu, kad su šio žmogaus širdies virpėjimais jūs taip pat ne kartą esate susidūrę mūsų dienraščio „Evangelijos komentarų“ skiltyje, jo Dvasios įkvėpimu paženklinto žodžio pėdsakų kartkartėmis užklumpu ir skaitytojų komentaruose.

Kad ir kada šį žmogų kalbintumei, pokalbis visada bus Velykinis, pulsuojantis Prisikėlimo džiaugsmu. Ne išimtis ir šis. Kviečiu. 

Vincą Kolyčių  kalbino Elvyra Kučinskaitė.

Mielas Vincai, nuo pat Nepriklausomybės pradžios visi, kas bent kiek domėjosi Bažnyčios atgimimu, Lietuvoje žinojo jus esant kaip labai nuoširdų, globėjišką šių procesų palydovą. Atvažiuodavote bene kasmet, lankydavote ir tebelankote bendruomenes, susitikdavote su žmonėmis, pradėjote ir tebeglobojate finansiškai bei morališkai leidinio „Žodis tarp mūsų“ leidybą... Būtų labai miela žinoti, kokie įkvėpimai ir aplinkybės užaugino tokias nenuilstamas jūsų paskatas? Papasakokite apie savo gyvenimą Kanadoje – kasdienę ir tikėjimo kelionę...

Kiekviena diena man atneša vis ką nors naujo. Kai manęs draugai paklausia, „kas naujo?”, mano atsakymas visada būna: „Daug visko“. Aišku, jie nustemba, kodėl taip sakau, ir tada aš galiu apie daug ką kalbėti... Mano gyvenimo Kanadoje svarbiausias įvykis - tai mano antrasis gimimas- dvasinis gimimas, kuris įvyko 1970 m. vasarą. Nors aš visą amžių buvau katalikas, bet mano tikėjimas daugiausia rėmėsi tik religinių pareigų atlikimu. Kai Šventoji Dvasia palietė mano širdį, išgyvenau Jėzaus artumą, Tėvo meilę, pajutau norą dalytis su kitais naujo gyvenimo patirtimi. Mes savo namuose pradėjome pirmą maldos grupę Toronte. Kartą per savaitę susirinkdavo daug lietuvių ir kanadiečių, melsdavomės kartu. Kol pagaliau vieną vakarą suskaičiavau net 85 žmones - nebebuvo vietos net kojoms ištiesti. Ses. Ignė tuo metu buvo vienuolyno vyresnioji, ji pasiūlė vienam vakarui susirinkti jų prižiūrimo vaikų darželio patalpose. Ten išbuvome net pusantrų metų, bet po kiek laiko ir ten pasidarė per ankšta. Tada persikėlėme į universiteto rajone esančią bažnyčią. Matydamas, kad maldos grupėse daugiausia renkasi moterys, aš suorganizavau vyrų būrelį. Vieni vyrai rinkdavomės net 18 metų, ir gana neįprastu laiku - šeštadienio rytais, nuo 8 val. ryto.Taip pat esu koordinavęs ateitininkų veiklą Toronte. Visų - sendraugių, studentų ir moksleivių. Rengdavau moksleivių stovyklas, programas. Prisikėlimo parapijoje esu surengęs daug dvasinio atsinaujinimo ir Šventojo Rašto studijų seminarų, kurie vykdavo kartą per savaitę. Juos lankydavo apie 50–70 lietuvių. Nors nesu joks teologas, buvau kviečiamas vesti vienos dienos rekolekcijas įvairiuose Amerikos miestuose: Putname, Čikagoje, Klivlande, Detroite, Los Andžele.Šiuo metu stengiuosi padėti seneliams ir kitiems lietuviams, kuriems reikia kokios nors pagalbos. Kodėl kas metai vykstu į Lietuvą? Atsakymas paprastas: nes ją myliu. Mano didžiausias troškimas, kad žmones pamiltų Dievo žodį, turėtų artimą ryšį su Jėzumi, priimtų Jį kaip savo asmeninį Viešpatį ir Išganytoją, atsiduotų Šventosios Dvasios veikimui. Save įsivaizduoju kaip elgetą, kuris, sutikęs kitą elgetą, pasako, kur galima gauti duonos.

Jūs prabilote kaip Paulius, andai buvęs Sauliumi. Tarsi anos, ikikrikščioniškos patirties nė nebūtų buvę, tarsi jūsų gyvenimas būtų prasidėjęs nuo tos įsimintinos dienos. Gal galėtumėte pasidalyti, kuo skyrėsi Jūsų gyvenimas iki 1970-ųjų ir po jų? Ar ir tada turėjote, kaip kad sakote, elgetos, vaiko širdį? 

Kai iš laiko perspektyvos žiūriu į gyvenimą iki 1970 m. ir po to, matau daug skirtumų. Mano tėvai man įdiegė gražų tikėjimą. Dėkoju Dievui už juos. Aš visą laiką norėdavau kitiems padėti. Net darbovietėje, nuėjęs rytą į įstaigą, visus pasveikindavau, sakydamas: „Peace be with you” – ramybė  tau! Sakydavau: „Kokia saulėta diena šiandien“, nors būdavo apsiniaukę. Mano kolegos klausdavo, ką aš dar turėjau pusryčiams burnoje be apelsinų sulčių... Aišku, tai būdavo tik juokai. Tačiau, kai vėliau man iškėlė išleistuves, iš daugelio tikrai girdėjau, kad tie mano juokingi pasveikinimai labai daug reiškė, ypač tais atvejais, kai kolegos turėdavo asmeninių problemų, apie kurias aš, aišku, nieko nežinojau.Nors asmeniniame gyvenime aš į daugelį veiklų buvau įsitraukęs ir prieš savo vadinamąjį „antrą gimimą“, ir tai nebuvo blogai, bet dabar matau tikrus to „bėgiojimo“ motyvus. Aš ieškojau garbės, norėjau, kad mane visi pagirtų, pripažintų, gerbtų. Dabar, tik dabar pastebiu, kad iš tiesų aš norėjau išbėgti iš namų, palikti savo vaikus ir žmoną, kuri viskuo rūpinosi. To aš anksčiau nesuvokiau.Ir mano darbas su ateitininkais atimdavo daug laiko, nes nepasitikėjau kitais, maniau, kad tik aš galiu viską geriau padaryti. Nepriauginau ir neparengiau vadovų iš jaunesniųjų. Man pasitraukus iš vadovavimo, po kelerių metų ateitininkų veikla sustojo. Jaučiu kaltę ir prašau Dievo atleidimo.Po 1970 metų, kai stipriai pajutau Šventosios Dvasios veikimą, daug kas pasikeitė. Svarbiausia - Dievo žodis, Šventasis Raštas tapo man gyvas. Pradėjau skaityti ir pajutau, kad tie žodžiai man kalba, moko, veda, parodo kelius. Pamačiau savo nuodėmingumą ir pernelyg didelį visur bėgiojimą, paliekant savo šeimą. Kai pradėjome rinktis maldai, po kiek laiko Toronte atsirado ir daugiau maldos grupių. Aš buvau vienas iš branduolio narių. Mes nuėjome pas arkivyskupą, savo ganytoją, papasakoti, kas vyksta. Jis praleido su mumis visą valandą ir išeinant pasakė: „Man nesvarbu, kad jūsų galva debesyse, bet svarbu, kad abi kojos būtų ant žemės”. To niekada nepamiršiu, nes visada reikia išlaikyti balansą – pusiausvyrą.Iš tiesų tai tas dvasinis augimas dar vis tęsiasi, tai nėra vienos dienos įvykis, nors aš kiekvienais metais ir švenčiu savo antrąjį gimtadienį. Tai viso gyvenimo procesas. Mano žmona iškeliavo pas Viešpatį prieš dvejus su puse metų, ir po jos mirties mano tikėjimas dar labiau sustiprėjo. Atsirado dar didesnis noras kalbėti kitiems apie naują gyvenimą su Jėzumi ir prašyti, kad Šventoji Dvasia labiau liepsnotų visų širdyse. 

Ar jums dabar atrodo, kad ko nors Dievas būtų norėjęs kitaip? Ar jis patenkintas bet kokiu „moliu", kuris tik paklūsta jo rankoms? Ir apskritai - kaip skaitote, atpažįstate savo gyvenime tai, ką įprasta vadinti Dievo valia mums, ypač - svarbiausiuose įvykiuose? 

Ko Dievas norėjo, kad būtų kitaip? Tikriausiai Jis norėjo, kad daugiau laiko praleisčiau savo šeimoje. Su žmona ir su vaikais. Tačiau, nepaisant visko, Jis ypatingu būdu palaimino mano žmoną, dukteris ir sūnų. Koks nuostabus Jo atleidimas ir meilė!Mes giedame giesmę: „Tu esi puodžius, mes – molis Tavo rankose…” Žinoma, kad Jis yra patenkintas kiekvienu „moliu”, kuris yra minkštas, ne sukietėjęs. Kai molis sukietėja, reikia plaktuku daužyti, trupinti, pilti vandens, kad vėl pasidarytų minkštas. Kartais gyvenime taip būna, ir žmonės tada ima kaltinti Dievą...Dievo valia mums. Kaip atpažinti? Yra gana daug būdų: malda, Šventasis Raštas, gali būti ir kitų patarimų. Aš prisiminiau, atrodo, šv. Ignaco trumpą patarimą. Jis sako, kad jei reikia padaryti kokį sprendimą ir nori, kad jis atitiktų Dievo valią, tai pirmiausia prašyk indiferencijos, tam tikro abejingumo, laisvės nuo priklausomybių dvasios. Atsisakyti savo padarytų sprendimų, planų ir sakyti Dievui: man vis tiek, aš tik noriu vykdyti Tavo valią. Po kiek laiko maldoje patikėti Dievui vieną sprendimą ir klausytis Jo balso. Jeigu pajuntame baimę, abejonę ar nerimą, galime suprasti, kad tai nėra Dievo valia mums. Tada pristatome Dievui maldoje kitą sprendimą. Ir jei pajuntame gilią ramybę širdyje, suprantame, kad tai yra Dievo valia. Apie tai galėtų daugiau pasakyti tėvai jėzuitai. Aš asmeniškai kiekvieną dieną pradedu trumpa ryto malda. Kalbu angliškai, bet lietuviškas vertimas būtų toks: „O, Viešpatie, padėk man šią dieną gyventi Tavo ramybe ir visa patikėti Tavo šventajai valiai. Tepasireiškia Tavo šventoji valia kiekvieną dienos valandą. Palaimink mane ir žmones, su kuriais šiandien bendrausiu. Mokyk mane su dvasios ramybe ir tvirtu įsitikinimu, kad Tu viską valdai, priimti visus įvykius. Būk visų mano darbų ir žodžių, minčių ir jausmų Viešpats. Padėk neužmiršti, kad Tu siunti visus įvykius. Mokyk mane veikti tvirtai ir išmintingai, neapsunkinant ir nevaržant kitų. Suteik stiprybės pakelti dienos darbų naštą. Kreipk mano valią, mokyk mane melstis ir pats melskis manyje“.

Esate gausiai apdovanotas. Kaip išmokote atpažinti savo dovanas? Kartais tai mums pavyksta sunkiau, nei pastebėti ydas... Ir kuri iš visų Jo dovanų Jums yra pati brangiausia?

Mes visi ir visos esame Dievo apdovanoti. Žinoma, skirtingomis dovanomis. Pats gyvenimas - Dievo dovana. Kaip svarbu yra dėkoti Dievui už viską... Didžiausia Tėvo dovana yra Jo Sūnus Jėzus Kristus. Aš džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, jeigu galiu kam nors padėti, ir, žiūrėdamas į kito akis, pastebiu bent kiek laimės ir vilties. Kad ir mažą švyturį. Kalbėdamas mėgstu pasakoti įvairias gyvenimiškas pasakas, kurias galima prisitaikyti sau. Panašiai kaip Bruno Ferrero knygutėse. Mėgstu melstis su žmonėmis. Toronte yra viena nedenominacinė Bažnyčia, vadinama „Toronto Blessing” - Palaiminimų Bažnyčia. Ten nuostabiai veikia Šventoji Dvasia. Aš ten dažnai nueinu ir dalyvauju užtarimo maldos grupėje. Po šlovinimo ir pamokslo žmonės, kurie nori maldų, sustoja į eilę ir laukia, kol kas nors ateis su jais pasimelsti. Aš su jais meldžiuosi. Prieinu prie jauno vyro su odiniu švarku, nusagstytu kalnais metalo, tatuiruotomis rankomis, ir pirma mintis, kuri mane aplanko – „Ko tu čia atėjai?” Bet, padedant Dievui, tos minties nusikratai ir pradedi melstis, žiūrėdamas jam į akis, nors jis būna užsimerkęs. Pirmas mano troškimas - kad aš tą asmenį galėčiau mylėti taip, kaip Jėzus. Žinau, kad taip nepajėgsiu, ir po trumpos maldos palieku jį Jėzaus rankose. Koks džiaugsmas, kai pastebiu, kad Dievas jį palietė.Kai atvykstu į Lietuvą, tenka daug melstis įvairiose maldos grupėse ar šiaip susirinkimuose. Matau daug skausmo, ypač jaunų žmonių širdyse, kurie nepatyrė savo žemiškų tėvų meilės, buvo jų atstumti ir dažnai negali jiems už tai atleisti. Nors nesu teologas, esu silpnas ir nuodėmingas, bet dėkoju Dievui, kad mane panaudoja kaip savo įrankį.

Minėjote savo žmonos išėjimą, gražiai mums rašėte, liudijote. Kalbate apie tai labai šviesiai ir su tam tikru dėkingumu. Ar tai kančios ir Prisikėlimo slėpinio paslaptis?

Nemanau, kad Dievas nori, kad mes kentėtume, tačiau vienokia ar kitokia kančia yra neišvengiama. Visas pasaulis ir mes esame paliesti nuodėmės, gyvename nuodėmingame pasaulyje. Tačiau tikėdami į Jėzaus kančią ir mirtį dėl mūsų, galime turėti vidinę ramybę. Tikėdami į Jo Prisikėlimą, žinodami, kad Jis yra gyvas, niekada nebūsime jokios kančios sužlugdyti. Jis prisikėlė, ir mes kartu su Juo esame prisikėlę!Kai mano žmona, turėdama kaulų vėžį, labai kentėjo ir buvo visiškai rami, jos gydytoja, atėjusi į namus, stebėjosi ir paklausė: „Kas tave palaiko?” Liusė nesakė nieko, tik pakėlusi ranką pirštu parodė į viršų. Vėliau ta pati gydytoja verkė, kai atėjo išduoti mirties pažymėjimo. Tai yra Prisikėlimo galybė! Kančios ir Prisikėlimo paslaptis.

Ačiū, Vincai. Lauksime Jūsų Lietuvoje. Dabar turite gražią progą išsakyti savo mylimiems žmonėms Velykų linkėjimus.

 Ką aš galėčiau palinkėti savo mylimiems žmonėms šių Velykų proga? Pirmiausia nepamirškime, kad Jėzus yra gyvas. Angelas atėjusioms prie Jėzaus kapo moterims prabyla: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?” Šį klausimą reikėtų nuolat užduoti. Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Ir tikėkime Prisikėlimu. Šv. Augustinas yra pasakęs: „Krikščionių tikėjimo esmė – Jėzaus prisikėlimas”. Atraskime Jėzaus Prisikėlimo galybę. Apaštalas Paulius rašo: „Trokštu pažinti Jį, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą Jo kentėjimuose” (Fil 3, 8-10). Mūsų broliai ortodoksai turi ypatingą būdą Jėzaus Prisikėlimo galybei pavaizduoti - ikoną. Ikonoje Jėzus ne kyla aukštyn, bet leidžiasi žemyn. Kur? Į pragarus, kur Adomas ir Ieva laukia Jo. Vienoje pusėje regime Adomą, kitoje - Ievą, tiesiančius Jėzui rankas. Jėzus ima juos už rankų ir kelia į šviesą. Už jų stovi visi Senojo Testamento teisieji žmonės. Kur mūsų vieta? Jei esi vyras, - Adomo pusėje, jei moteris - Ievos. Ištiesk Jėzui ranką, kad Jis galėtų iškelti tave į šviesą.Ką mes turime daryti, išgirdę Jėzaus Prisikėlimo žinią? Turime pasidalyti. Pasakokime visiems, kad Jėzus numirė už visus.Tegul ši Prisikėlimo šventė suteikia gyvenimo pilnatvės pajautimą. Tegul atgaivina, atnaujina ir prikelia mūsų kūną ir sielą.

Bernardinai.lt