Roko grupė „Gyvai” yra ryški Lietuvos christian stiliaus lyderė. Neseniai grupė įrašė savo antrą albumą, o prieš pat įrašus juos pasiekė žinia, kad jie „Tautos balso“ nominacijoje buvo išrinkti geriausia alternatyvios muzikos grupe. „Bernardinų“ skaitytojams siūlome pokalbį su grupės nariais Milda, Julija, Justu ir Džošu. Kalbėjosi Tomas Viluckas.

Kas paskatino susiburti grupę „Gyvai”? Kodėl pasirinkote šį pavadinimą, kaip jis atspindi jūsų grupės veidą?

Milda: Apie grupės susikūrimą esame ne kartą kalbėję, todėl atrodo, kad viskas jau pasakyta (šypsosi). Jei trumpai – susiburti paskatino noras groti, dainuoti, troškimas turėti grupę, su kuria svajonė kurti ir atlikti dainas taptų tikrove. Taip pat visi jautėme didelį krikščioniškos muzikos Lietuvoje poreikį, stygių… Norėjome nors kiek jį užpildyti.

Pavadinimas turi daug reikšmių, ir mes siekiame jas „išpildyti”: grojame tik gyvai, grojame gyviems žmonėms ir gyvajam Dievui, kurį tikim.

Julija: Pagrindinė priežastis, manau, kiekvienam iš mūsų buvo ir yra meilė muzikai bei noras daryti kai ką prasmingo.

Nors susikūrėte tik prieš puspenktų metų, esate vieni iš nacionalinės krikščioniškos muzikos lyderių. Beveik kiekvienose „Sielose“ nuskinate kokį nors apdovanojimą. Kaip jums atrodo, kas lemia tokią jūsų sėkmę?

Julija: Na, bent jau aš asmeniškai to nelaikau sėkme (šypsosi). Be abejo, žiūrovų įvertinimas yra labai svarbus mums, jis parodo, kad žmonėms ne vis vien, ką mes darome, kad jie mūsų klausosi. Bet taip pat tai, ką mes pasiekėme, yra nemenko darbo rezultatas.

Labai gaila, kad mes negalime 100 proc. savęs investuoti į šią veiklą (nes dirbame, mokomės), bet kiekvienas atiduodame tiek, kiek galime, o iš šios veiklos gauname neapsakomai daug malonumo.

Justas: Na, lemia greičiausiai tai, kad grojame gerą muziką (šypsosi). Iš tikrųjų turime nemažai gerbėjų, kurie lankosi mūsų koncertuose, balsuoja, palaiko mus. Esame nuoširdūs savo muzika, tekstais. Kalbame apie tai, kuo gyvename. Matyt, žmonės tai pastebi. ir jiems patinka.

Milda: Na, šiaip tai, manau, puspenktų metų jau yra gana daug, turiu omeny, pakankamai laiko ko nors pasiekti (šypsosi).

Tikim tuo, ką darom, darom tai nuoširdžiai, iš idėjos. Dirbam, repetuojam. Visada prašom Viešpaties palaiminimo ir vedimo. Laikomės Jo. Jei mūsų nevienytų Kristus, nežinau, ar dar būtų GYVAI.

Džošas: Sutinku su Justu, manau, kad mūsų fanai nerealūs (šypsosi)! Tai tikrai mus skatina ir padeda. Tikiuosi, mes galim jiems atiduoti tiek pat per mūsų muziką, kaip jie yra davę mums.

Jau įrašėte savo antrąjį albumą. Kokia šio albumo koncepcija, pagrindinė žinia?

Milda: Pagal dainų tematiką, albume išreiškiame tai, kuo gyvenam, kuo tikim, ką svajojam. Aš pagrindinę albumo žinią apibūdinčiau kaip liudijimą, kad visi turime viltį. Viltį būti laisvi, laimingi ir mylimi Amžinybėje.

Albumas vadinsis „91“ - pagal psalmės, kurią atliekame, pavadinimą. Kaip psalmės yra parašytos žmogaus, bet įkvėptos Dievo, veda ir rodo į Jį, taip ir mes norim, kad mūsų muzika kreiptų žvilgsnius į Jį.

Justas: Po pirmojo albumo praėjo nemažai laiko, turėjome daug dainų, kurias labai norėjome įrašyti. Šiuo albumu, kaip ir visa savo muzika, norime žmonėms pasakyti apie kitokį gyvenimą, gyvenimą su Dievu, su viltim.

Džošas: Manau, kad dainų tekstuose galima surast daug vidinių konfliktų, akimirkų iš mūsų gyvenimų. Taip pat viltį, kaip iš šių tamsių konfliktų rasti išeitį. Taip pat tikiu, kad mūsų muzikoje yra daug jausmų, ir šiame albume stengėmės išgauti kuo natūralesnius garsus, kad jie perteiktų tuos jausmus, kuriuos jaučiam grodami repeticijose ir koncertuose. Tikiuosi mums pavyko, tačiau bus matyti, kaip išėjo (šypsosi).

Kodėl šį albumą nusprendėte įrašinėti Sankt Peterburge?

Justas: Susipažinome su vienu prodiuseriu Josephu Ruggiero iš JAV, kuris yra prodiusavęs tokias grupes kaip Aerosmith, Whitecross, Newsboys. Jau keletą metų jis gyvena Sankt Peterburge ir yra atidaręs savo studiją pavadinimu Solid Rock. Taip pat mus tenkino kaina, be to, nuostabus miestas.

Džošas: Didžiausias dalykas - profesionalumas. Ten dirba tikri „profai“, ir tai tikrai mums padėjo augti muzikos prasme. Pragyvenimas ten buvo tikrai pigesnis nei Rygoje (prieš tai galvojom įrašinėti būtent Rygoje, tačiau studijos ir gyvenimo kainos buvo mums per didelės).

Milda: Ieškojome kokybės. Lietuvoje sunku su tokio stiliaus muzika, kokią kuriame mes. Kontaktai, užsimezgę su studija Peterburge, buvo kaip į dešimtuką: studijoje dirba krikščionys, savininkas (kaip Justas jau sakė) –  Amerikoje garsus prodiuseris, garso operatorius – puikiai išmano savo darbą, šiaip puikus žmogus ir pats roko gerbėjas (juokiasi). Labai džiaugiamės šiais įrašais ir gautu rezultatu.

Neseniai tapote geriausia Lietuvos alternatyvios muzikos grupe. Kaip vertinate šį apdovanojimą? Ar jis neparodo, kad krikščioniška muzika gali būti paklausi ir palankiai priimama?

Justas: Mes ja tapome? Rimtai (juokiasi)? Jei kalbame apie laimėtą „Tautos balso” nominaciją Lietuvos alternatyvios muzikos apdovanojimuose, tai ši pergalė mums buvo netikėta, labai džiaugiamės galėdami būti įvertinti klausytojų. Manau tai parodo, kad mūsų muzika nėra siauram žmonių ratui, ji nėra bažnytinė, jos klausosi nemažai žmonių.   

Milda: Kai tapome alternatyvios muzikos apdovanojimų „Tautos balso” nominacijos laimėtojais buvau žiauriai laiminga! Skamba gal banaliai, bet tai buvo viena tų nerealių akimirkų, kai jautiesi įvertintas… Įvertintas žmonių, klausytojų – tai yra kur kas svarbesnės auditorijos nei kokia nors komisija. Taip džiaugiausi dar ir dėl to, kad nesitikėjau apdovanojimo. Kaip pastebėjau, to nesitikėjo ir organizatoriai (šypsosi).

Taip, tai ir įrodymas, kad Lietuvai nepakanka to, kas dabar yra popscenose, kad netgi dainų tekstais alternatyvi muzika yra paklausi ir reikalinga.

Populiari nuomonė, kad žmonės patys sprendžia, ką klausyti, ir ką jie klauso, tą perka. Todėl manau, tai, kas šiuo metu yra radijo stotyse ir muzikos parduotuvėse, neatitinka žmonių poreikių.

Džošas: Vėlgi - mes gavom „Tautos balsą" dėl mūsų „jėgiškų“ fanų, kurie balsavo internetu ir SMS žinutėmis. Mes tikrai dėkingi Dievui už juos ir kad mūsų muzika jiems rūpi!

Julija: Šis laimėjimas buvo nemenkas akibrokštas visam „undergroundui“ (šypsosi). Man tai parodė mūsų gerbėjų bei draugų solidarumą (šypsosi). Bet jei jau tai buvo „Tautos balso“ nominacija ir didžiausia tautos dalis balsavo už mus, vadinasi, esame kone klausomiausia „undergroundo“ grupė. Jėga (juokiasi)!

Kadangi laimėjote alternatyvios muzikos apdovanojimą, norisi paklausti, kaip apibūdintumėte alternatyvią muziką? Ar po „Gyvai” alternatyvumu slypi jos krikščioniškumas, ar atliekamos muzikos stilius?

Justas: Na, mūsų grupei yra primetama daugybė stilių, todėl mes paliekam teisę spręsti klausytojui, mes alternatyvaus roko grupė ar ne alternatyvaus (juokiasi). O mes grojam, ką grojam. Lietuvoje krikščioniškų grupių yra labai mažai, todėl „Gyvai“ krikščioniškumą galima taip pat laikyti alternatyva.

Džošas: Sutinku su Justu. Mes grojam, ką grojam, stengiamės tai daryt geriausiai, kaip galim, ir tiek.

Julija: Jau pats žodis „alternatyva“ viską pasako. Jei lietuvišką popsą imtume kaip norminę muziką, tuomet taip, mes esame visiška alternatyva. Bet jei imtume platesnį kontekstą, mus tikriausiai tiesiog įvardytų kaip melodingą roką atliekančią grupę (šypsosi). Mes patys sau neatrodome labai jau alternatyvūs, grojame lengvesnę muziką, nei daugelis iš mūsų klauso. Dėl tekstų vėl tas pat. Mes dainuojame tai, kas mūsų širdyse ir mintyse. Gal tokių kaip mes nedaug, bet žinome, kad tai, ką darome, yra nuoširdu ir daugeliui žmonių tai liudijimas, jog Dievas realus ir kad Jis realiai veikia mūsų gyvenimuose. Mes norime dalytis tuo džiaugsmu, ramybe, viltimi ir meile, kurią patys gauname iš Viešpaties.

Jūsų pavyzdys parodo, jog įmanoma „išsikrapštyti iš pogrindžio“. Ko reikia atlikėjui, grupei, kad nepasiliktų jame?

Milda: Tikrai taip manote? Džiugu girdėti. Aš tik tiek galiu pasakyti – reikia visų pirma noro, kad muzika būtų, - galima sakyti, daugiau nei kita veikla, pramogos ar pan. Na, tai tiesiog turi būti „įrašyta” širdyje... Ir – be abejo, atkaklumo, darbo. To ir sau linkiu. Na, vadybininkas nepakenktų (juokiasi).

Justas: Sutinku, reikia daug nuoširdžiai dirbti, atkakliai siekti užsibrėžto tikslo.

Julija: Visų pirma reikia tikėti tuo, ką darai. Nekalbu apie darbą ir užsispyrimą, to reikia kiekvienoje veikloje. Antra, nebijoti iššūkių ir įvairių pasiūlymų. Mes su grupe esame žengę nemažai svarbių, bet gana sunkių žingsnių. Daug kur prireikė drąsos bei sveiko azarto. Labai svarbus veiksnys yra grupė. Mes visada daug dėmesio kreipiame į vienybę ir gerus santykius grupėje. Labai svarbu, kad atsakingais momentais kažkas yra stiprus ir gali padėti kitiems nebijoti bei nesvyruoti. Galiausiai, - grupės vizija. Ar sugebėsime eiti pirmyn net ir po pralaimėjimų, nesėkmių, ginčų, nuoskaudų ir pan.? Ar išlaikysime išbandymus? Labai svarbu, kad visa grupė turėtų bendrą viziją, kad būtų pasirengusi aukoti savo asmeninius interesus dėl didesnių tikslų.

Džošas: Tiesą sakant, man patinka tas pogrindis. Jis yra intymus ir objektyvus. Todėl nenorėčiau, kad mes visiškai iš ten išeitume. Tačiau yra kitų galimybių augančiai grupei, ir jei grupė nori, ji turi ieškoti, kur daugiau groti, niekada nestovėti vietoje, ar tai būtų pogrindis, popscena, ar kt. Visada reikia augti, judėti, bet kartu nepamiršti, kodėl ir nuo ko pradėjai, likti sąžiningam prieš save.

Grupė „Gyvai“ pasirodo įvairiuose renginiuose, akcijose, koncertuose, kurie turi socialinį atspalvį. Kas skatina jus neapsiriboti tik muzika?

Milda: Būti krikščioniu – tai ne vien groti krikščionišką muziką ar eiti į bažnyčią. Krikščionybė – tai kasdienybė, gyvenimas. Tai, ką skelbiam žodžiais, turi lydėti veiksmai, kitaip tie žodžiai bus tušti.

Džošas: Asmeniškai aš nenorėčiau, kad „Gyvai“ įlįstų į politiką, nes ten slidūs dalykai... Kita vertus, muzika yra tarptautinė kalba, ir mes norim kalbėti per muziką apie tai, kas vyksta mūsų gyvenimuose.

Justas: Esame krikščionys, turime savo vertybes, kurias stengiamės perteikti savo muzika. Jei renginys skirtas iškelti tam tikroms vertybėms, kurios mums artimos, mielai sutinkame jame dalyvauti.

Krikščioniškas rokas yra palyginti naujas reiškinys Lietuvos pramoginės muzikos padangėje, tačiau jis nėra itin populiarus. Ko trūksta šio žanro puoselėtojams, kad jų atliekama muzika pasiektų kuo daugiau klausytojų?

Julija: Kadangi tai yra naujas reiškinys, neįprastas dalykas, žmonėms kol kas sunku jį priimti. Mūsų muzika nėra itin skirta pramogoms, o daugiau klausymui.

O šio žanro puoselėtojams palinkėčiau nenuleisti rankų ir tęsti pradėtą darbą. Dažnai tai sunku, juk darome pionierišką darbą, bet juk tik tada jautiesi gyvenąs, kai darai tai, ko trokšti! O norint, kad tokią muziką išgirstų plačiau, reikia ne tik pačių muzikantų pastangų, bet ir tokios muzikos klausytojų bei palaikytojų pastangų. Kartu mes galime nuveikti daugiau (šypsosi).

Milda: Kol kas daug ko trūksta: ir profesionalumo, ir krikščioniškos radijo stoties, garso įrašų studijos, ir leidybos firmų, platintojų, klausytojų, žurnalistų, rašančių šia tema. Tačiau viskas eina į gera, nes yra pradžia: vyksta festivaliai, koncertai, atsiranda vadybininkų, vis daugiau grupių, talentingų muzikantų.

Muzika čia

Bernardinai.lt