Ką lietuviškosios diplomatijos tarnybos bei visuomeninės organizacijos Vakaruose nuveikė pokario ir sovietinės okupacijos metais?

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Sovietinės okupacijos laikotarpiu lietuviškajai diplomatijos tarnybai vadovavo aukščiausias Lietuvos valstybės de jure legalus pareigūnas Stasys Lozoraitis vyresnysis. 1942–1945 m. jį laikinai pavadavo J. Šaulys.

Svarbiausias diplomatinės tarnybos uždavinys okupacijos laikotarpiu buvo rūpintis, kad Vakarų pasaulis nepripažintų prievartinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą ir, žinoma, Lietuvos laisvės byla.

Dabar galime teigti, kad iš dalies šį tikslą pasiekti pavyko, tiesa, mums šiuo atveju labai padėjo 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretoriaus pareiškimas, kad Amerika nepripažins Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS sudėtį. Be to, Amerika savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatijos atstovams bei atsisakė sovietams perduoti Lietuvos aukso atsargas, kurios vėliau buvo užšaldytos. Ir toliau iš Vašingtono dažnai skambėjo pareiškimai dėl Lietuvos aneksijos bei okupacijos nepripažinimo.

Tačiau šiais laikais akivaizdu, jog Vakarų pasaulis su JAV priešakyje vykdė dvejopą politiką. Viena vertus, Baltijos šalis okupacijos nepripažino, kita vertus, karo metais mūsų šalis atidavė sovietų įtakos zonai ir nieko nepadarė prieš įtraukimą į SSRS sudėtį. Suprantama, karo metais Vakarai nenorėjo prarasti tokio stipraus sąjungininko kaip Sovietų Sąjunga. Tačiau juk buvo ir vėlesnių reveransų šaltojo karo laikotarpiu, kurie jau sunkiau paaiškinami. Štai 1955 m. prof. Juozas Brazaitis, gilindamasis į JAV ir SSRS santykių raidą, iškėlė JAV politikos dvilypumo klausimą: „...žodžiais likti ištikimiems principams, o veiksmais principų sąskaiton siekti su sovietais kompromisų“.

Kitas pavyzdys – 1975 m. liepos mėn. JAV prezidentas Geraldas Fordas pasirašė Helsinkio aktą. Šis parašas faktiškai leido sovietams teigti, jog pripažindamos pokario sienų Europoje teisėtumą JAV tuo pačiu metu legitimizuoja ir Baltijos valstybių inkorporaciją į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tačiau jau po kelių mėnesių, t. y. 1975 m. lapkričio 13-ąją, JAV Atstovų rūmai priėmė rezoliuciją, konstatuojančią, kad Helsinkio aktais legitimizuojamos sienos Europoje neliečia Baltijos valstybių, t. y. kad JAV ir toliau nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos.

Vėliau devintajame dešimtmetyje JAV diplomatai, remdamiesi SSRS Helsinkio aktais prisiimtais įsipareigojimais, ne kartą reikalavo, kad sovietai pasitrauktų iš okupuotų Baltijos valstybių. Ypač reikšmingos paramos Lietuva sulaukė iš JAV prezidento Ronaldo Reigano. Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS sudėtį nepripažinimo politikos, nors ir ne visuomet nuosekliai, laikėsi ir dauguma Vakarų Europos valstybių.

Tačiau galima paminėti ir keletą JAV diplomatijos žingsnių, tarsi paneigiančių Amerikos nuolat deklaruotą Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politiką.

Pavyzdžiui, 1966 m. JAV vyriausybė atsisakė vykdyti Kongreso priimtą 416-ąją rezoliuciją dėl Baltijos kraštų. 1972 m. JAV generalinis konsulas tuometiniame Leningrade oficialiai atvyko į Vilnių, kur susitiko su Lietuvos SSR marionetine valdžia. Tuo tarsi patvirtinamas faktas, kad Lietuvos SSR priklauso JAV konsulato Leningrade jurisdikcijai. 1971–1972 m. Vasario 16-osios proga JAV valstybės departamentas paskelbė oficialius pareiškimus, kuriuose pabrėžiamas lietuvių tautai vadinamasis „teisės apsispręsti“ principas, o ne sovietų okupacijos nepripažinimo principas ir t. t.

Tačiau mus šiuo atveju labiau domina lietuviškosios diplomatijos misija. Kiek toje „nepripažinimo“ politikoje buvo svarus mūsų diplomatinės tarnybos užsienyje žodis ar veikla? O gal tiesiog tokie buvo Amerikos geopolitiniai interesai, todėl veikė tie diplomatai, ar nieko neveikė, įtakos sprendimams tai nedarė.

Iki 1990 m. Lietuvos diplomatinei tarnybai bent jau pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Žinoma, laisvės bylai tai tikrai nepakenkė, nors Vakarų geopolitiniai interesai ir visa jų to meto užsienio politika buvo nukreipta prieš sovietinę sistemą. Taigi mūsų diplomatija buvo savotiškas, nors gal ir nedidelis, koziris šiame žaidime.

Žinoma, kad po S. Lozoraičio vyresniojo mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone dr. Stasys Bačkis. Šiame poste jis dirbo dar iki Lietuvos nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo 1991 m. rugsėjo 6 d. Tiesa, nuo 1987 m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone Stasiui Lozoraičiui jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Tačiau kalbant apie lietuviškąją diplomatiją egzilyje dažnai net neaišku, kas konkrečiai yra už ką atsakingas. Juk tų lietuviškųjų organizacijų išeivijoje visada būdavo daugybė, ir visos jos, kaip teigiama, visada rūpinosi Lietuvos laisvės byla. Kokios tai organizacijos?

1940 m. spalio 15 d. buvo įkurta Amerikos Lietuvių taryba (ALT), kurią rėmė visų Lietuvos laisvės siekiančių srovių atstovai. ALT veiklai organizuoti buvo renkamas vykdomasis komitetas ir taryba. Vykdomojo komiteto pirmininku išrinktas Liudas Šimutis.

Dar vienos organizacijos istorija siekia nacių okupacijos metus, kai lietuviai oficialiai įsitraukė į antibolševikinį tautų bloką, įsteigtą 1942 m. Europoje kovai su bolševizmu. Per šią organizaciją buvo palaikomi santykiai su kitų tautų išeivijos bendruomenėmis tiek Europoje, tiek JAV. Buvo bendradarbiaujama su latviais, lenkais, čekais ir t. t. Tačiau nereikia pamiršti, kad Didžioji Britanija ir JAV per Antrąjį pasaulinį karą buvo sudariusios koaliciją su SSRS, todėl šių šalių lietuvių bendruomenės turėjo veikti labai atsargiai.

1943 m. Vokietijoje buvo įkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), t. y. Lietuvos politinių bei rezistencijos organizacijų bendras blokas, skirtas vadovauti kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės.

1944 m. balandžio 1 d. įsteigtas Bendras Amerikos lietuvių fondas (BALF), savo veikla taip pat prisidėjęs prie laisvės bylos.

1949 m. gegužės 22 d. įkurta Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, sujungusi tris organizacijas, veikusias 1942–1944 m., t. y. Amerikos lietuvių tautininkų sąjungą, Lietuvai vaduoti sąjungą ir Amerikos lietuvių misiją. Šios naujos organizacijos vadovu buvo išrinktas advokatas Antanas Olis. Sąjungos rūpesčiu taip pat buvo įkurta Informacijos komisija, kuriai vadovavo Vincas Rastenis. Komisija privalėjo derinti įvairių organizacijų veiklą kovoje dėl Lietuvos laisvės.

Kaip minėta, per visą šį laikotarpį Lietuvai netekus nepriklausomybės veikė ir Lietuvos pasiuntinybė JAV, taip pat konsulatai kitose šalyse. Didžiojoje Britanijoje veikė nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Bronius Balutis, patarėjas – Vincas Balickas, Italijoje – Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis. Nepaprastasis pasiuntinys prie Šventojo Sosto – Stasys Girdvainis, Šveicarijoje – konsulas Stepas Garbačiauskas, Prancūzijoje – dr. Stasys Bačkis. Kanadoje konsulo pareigas ėjo Vytautas Gylys. Urugvajuje – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Pietų Amerikai Kazys Graužinis ir t. t.

Per šiuos asmenis buvo palaikomi ryšiai su įtakingais politikais, buvo galima gauti išsamesnės informacijos, reikalingos lietuviškųjų organizacijų veiklai organizuoti. Per juos buvo rengiami susitikimai su aukštais valstybių pareigūnais, daromi oficialūs pranešimai.

1950 m. buvo įsteigta Lietuvių rezistencijos santarvė. Ši visuomeninė organizacija buvo sudaryta nepartiniu principu ir taip pat buvo skirta sujungti visų lietuviškųjų organizacijų veiklą kovoje dėl Lietuvos laisvės.

1951 m. vasario 16 d. įsteigtas „Amerikos balso“ lietuviškas padalinys. Tų pačių metų liepos 20 d. Amerikoje įkurtas „Laisvosios Europos“ universitetas tremtyje.

Kaip žinoma, po Antrojo pasaulinio karo daugelis į Vakarus pasitraukusių lietuvių pateko į DP stovyklas. Pagal 1948 m. JAV priimtą Tremtinių įstatymą per 3 metus į Ameriką atvyko daugiau kaip 30 tūkst. lietuvių. Patekę į JAV, jie, žinoma, pagyvino vietos lietuvių bendruomenės gyvenimą ir nemažai tautiečių įsitraukė į jau minėtas organizacijas.

Tačiau tos įvairios išeivijos organizacijos, kovojančios tarsi dėl bendro reikalo, dažnokai tarpusavyje nesutardavo. Štai diplomatas Laurynas Jonušauskas aprašo Lietuvos diplomatijos tarnybos ir VLIK‘o nesutarimus: „Diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio (bei kitų pasiuntinių) ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (toliau – VLIK’o) santykių epopėja turėjo išskirtinę vietą lietuvių išeivijos politinėje sąmonėje. Tai – dvi lygiagrečiai, ta pačia linkme ėjusios, tačiau iš principo tarpusavyje nesutarusios politikos linijos. Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis ir VLIK’as bei jų tarpusavio santykiai buvo ašis, apie kurią sukosi beveik visa penktajame–šeštajame dešimtmečiais Europoje gyvenusi lietuvių politinė išeivija. Nors ir turėdami skirtingus statusus, tiek S. Lozoraitis su kitais pasiuntiniais, tiek VLIK’as buvo vieno likimo susaistyti ir išgyveno tą patį valstybės netekties jausmą, tačiau tarpusavio bendradarbiavimas trukdavo tik tol, kol nesusikryžiuodavo jų politiniai interesai. VLIK’as nepripažino S. Lozoraičio kaip Lietuvos diplomatijos šefo ir „Kybartų aktų“ tituliaro. Antra vertus, Lietuvos pasiuntinius piktino tai, kad VLIK’as, planuodamas pasiskelbti Lietuvos egziline vyriausybe išeivijoje, taip pat siekė Lietuvos pasiuntinių subordinacijos“. Kas gi yra tie „Kybartų aktai“?

1940 m. rudenį Prezidentas Antanas Smetona, būdamas Šveicarijoje, pareiškė, kad neketina likti Europoje. Tada tarp pasiuntinių kilo diskusijos dėl valdžios tęstinumo išsaugojimo. Manyta, jog galbūt Vokietija, kilus karui su Sovietų Sąjunga, padėtų išsaugoti Lietuvos valstybės tęstinumą, todėl galėtų būti tikslinga Europoje turėti A. Smetonos įpėdinį. Todėl A. Smetona 1940 m. lapkričio 23 d. pasirašė valstybinius aktus, vėliau pavadintus „Kybartų aktais“. Šie aktai buvo pasirašyti atgaline data – 1940 m. birželio 15 d. A. Smetona, remdamasis Lietuvos Konstitucijos 97 ir 71 straipsniais, pirmuoju aktu iš pareigų atleido Antaną Merkį bei jo sudarytą Ministrų Tarybą ir ministru pirmininku paskyrė S. Lozoraitį; antruoju aktu pavedė S. Lozoraičiui pavaduoti Respublikos Prezidentą. Buvusio Lietuvos atstovo prie Tautų Sąjungos ir vieno iš „Kybartų aktų“ liudininkų Edvardo Turausko žodžiais tariant, aktai buvo sudaryti „vieninteliam ir išimtinam atvejui bei eventualumui: kada vokiečiai, susikibę su sovietais ir norėdami pasaulio akyse pademonstruoti visiškai priešingą politiką Sovietų Sąjungos praktikuotajai Pabaltijy, ims ieškoti Lietuvos nepriklausomos valstybės tęstinumo nešėjų [...]. Apie jokią bendresnę, platesnę, visuotinesnę tų „aktų“ reikšmę nebuvo kalbos – nei prieš juos pasirašant, nei po jų sudarymo“. Po A. Smetonos žūties (1944 m. sausio 9 d.) S. Lozoraičiui kilo idėja pasiremti „Kybartų aktais“.

Tačiau, kaip teigia L. Jonušauskas, tarptautinėje aplinkoje S. Lozoraitis „Kybartų aktais“ pasirėmė tik vieną kartą, kai 1945 m. rugsėjo 19–20 d. nusiuntė laiškus Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV valstybių vadovams. Tikėtina, jog šitaip S. Lozoraitis siekė įteisinti Prezidento A. Smetonos pasirašytus aktus didžiausią politinį vaidmenį vaidinusiose valstybėse ir kartu sustiprinti savo išskirtinumą prieš VLIK’ą.

O štai kaip „Kybartų aktų“ problematiką vertina diplomatas Vytautas Antanas Dambrava: „Lietuvos Respublikos Prezidento pasirašyti vadinamieji „Kybartų aktai“ suteikė juridinį pagrindą susidaryti egzilinei vyriausybei. Mano įsitikinimu, tai nebuvo fiktyvūs dokumentai, kaip kai kas galėjo juos tokiais vadinti, o legalūs juridiniai instrumentai, įgalinantys diplomatijos šefą imtis tokios akcijos. Primetamas faktas, kad Prezidentas norėjo pasirašyti dokumentus atgaline okupacijos pradžios data, dokumentų nedaro fiktyviais. Prezidentas tai darė sąmoningai, niekieno neverčiamas ir jo nusistatymas atsikratyti biurokratinių procedūrų turėjo būti gerbiamas“.

Kitaip sakant, V. A. Dambrava, recenzuodamas L. Jonušausko studiją, taip pat mėgino atsakyti į klausimą: kodėl Lietuvos egzilinė vyriausybė taip ir nebuvo sudaryta? Jis taip pat cituoja 1940 m. Lietuvos pasiuntinio Londone Broniaus Balučio laišką A. Smetonai, kuriame rašoma, kad be tokios vyriausybės Lietuvos laisvės byla yra faktiškai pasmerkta: „Be egzilinės vyriausybės karui užsibaigus būtų neįmanomai apsunkintas ir Nepriklausomybės atgavimas“.

Kas gi iš tikrųjų trukdė tą egzilinę vyriausybę sudaryti? Juk net oficialūs įgaliojimai buvo parengti.

V. A. Dambrava čia įžvelgia mūsų to meto diplomatijos silpnybę: „Per mūsų tolydžio silpnėjančios diplomatijos gretas buvo bandoma ieškoti, deja, nesėkmingai, tų Europos valstybių, kurių bent viena, sudarius Lietuvos egzilinę vyriausybę, būtų ryžusis ją pripažinti. Peršasi pilka mintis, jog atsakingiausi asmenys ateities vizijos neturėjo, todėl nebuvo rimčiau svarstytas ir egzilinės vyriausybės sudarymas. Užsienio politikoje tokio agresyvumo, kad ir aksominio, nebuvo. Nebuvo konkretus plano ieškoti būdų diplomatinės tarnybos gretoms plėsti, galvoti, kas bus po 50 ar 100 metų. Pasyvi fizinio išlikimo taktika ateities perspektyvų neskaidrino“.

Kalbant apie Lietuvos diplomatijos tarnybos bei VLIK‘o santykius, matyt, negalima pamiršti ir krašto rezistencijos įgaliotinių. Pirmiausia Juozo Lukšos-Daumanto kelionės į Vakarus. Kaip kovojantis kraštas žiūrėjo į „Kybartų aktus“ bei egzilinės vyriausybės sudarymo perspektyvas?

Lietuvos pasipriešinimo judėjimo vadovybė vis dėlto buvo linkusi pirmenybę teikti VLIK‘ui. Kaip teigia L. Jonušauskas, tokį rezistencijos pasirinkimą lėmė ir tai, „kad Lietuvos diplomatai, reziduojantys Lietuvos okupacijos nepripažįstančiose valstybėse, turėjo ribotas galimybes laisvai veikti, todėl jų veiklos pobūdis labiau atitiko reprezentuojantį, simbolinį vaidmenį, besiremiantį tik nustatytomis diplomatinėmis normomis. Kita vertus, J. Lukšos suartėjimą su VLIK’u galėjo lemti dvi priežastys: pirma, sutapo jo paties ir VLIK’e vyraujančio krikščionių demokratų bloko politinės pažiūros, antra, S. Lozoraičio rėmimąsi ,,Kybartų aktais“ krašto pasipriešinimo judėjimo vadovybė įvertino neigiamai – siejo tai su Lietuvoje visiškai nepopuliariu buvusiu A. Smetonos tautininkų režimu”.

Kita vertus, kaip teigia minėtas diplomatas, „šiandien sunku pasakyti, kaip ši lietuvių išeivijos politinė drama būtų pakrypusi, jei Vakaruose nebūtų atsiradę nauji, turintys įgaliojimus Lietuvos pasipriešinimo judėjimo atstovai, kurie VLIK’ą pripažino vyriausiąja pasipriešinimo organizacija užsienyje. Tuo remdamasis VLIK’as iš karto pradėjo kelti egzilinės vyriausybės sudarymo išeivijoje klausimą. Diplomatijos šefas taip pat buvo kviečiamas tai apsvarstyti. Tačiau S. Lozoraitis ir diplomatai, nesitikėdami, kad kitos valstybės pripažins egzilinę vyriausybę ir baimindamiesi galimos žalos, nesutiko su VLIK’o pageidavimu. VLIK’as, nepripažintas kitų valstybių, nedrįso vienašališkai pasiskelbti vyriausybe, nes be turinčių teisinį statusą diplomatų paramos būtų patyręs nesėkmę.

Esant tokiems nepastoviems S. Lozoraičio ir VLIK’o (taip pat – VT) santykiams, esminiai principai, įsitikinimai, savo padėties aktualinimas, pareigų suvokimo interpretavimas sunkino bendradarbiavimą politinėje išeivijos terpėje. Vis dėlto S. Lozoraitis ir VLIK’as niekada neabejojo, kad būtina atkurti Lietuvos valstybę. Lietuvos pasiuntinys Vašingtone P. Žadeikis tarpusavio santykius su VLIK’u apibūdino taip: „Nors mes, pasiuntiniai, kartais su VLIK’u susikertame dėl taktikos bei principų interpretavimo ir dažnai vieni laikomės už vienos pavardės, kiti už kitos, bet visa tai nekliudo bendrajai talkai, nes visi važiuojame viena linkme į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą“.

Kiek tas tarpusavio rietenas skatino KGB veikla?

Kol okupuotame krašte dar veikė ginkluotos laisvės kovotojų pajėgos, KGB stengėsi kompromituoti rezistenciją pirmiausia per 1949 m. užverbuotą Joną Deksnį, naudodama jį radijo žaidimuose su Vakarų žvalgybomis. Vėliau pagrindinis sovietų saugumiečių dėmesys buvo nukreiptas į VLIK‘ą. Visi aktyvūs VLIK‘o nariai buvo sekami ne vienus metus. 1979 m. kovo mėn. VLIK‘o valdybos pirmininku išrinkus buvusį Amerikos lietuvių tarybos pirmininką Kazį Bobelį, jam jau buvo sudaryta sekimo byla „Povstanec“ („Sukilėlis“). Kitiems aktyviems VLIK‘o veikėjams taip pat buvo sudarytos atskiros bylos.

Nors KGB guodėsi tuo, kad VLIK‘o narių skaičius objektyviai mažėja dėl jų amžiaus ir krinta VLIK‘o prestižas tarp eilinių emigrantų, tai jiems užduoties nepalengvino.

Štai ką šiuo klausimu rašė istorikas Arvydas Anušauskas: „Dėl VLIK’o vadovų nuostatos nebendradarbiauti ir nepalaikyti jokių kontaktų su sovietinės Lietuvos atstovais ir didelio VLIK’o narių amžiaus vidurkio įsiskverbti į šią organizaciją KGB negalėjo. Vis dėlto KGB 1-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio darbuotojai, sekę lietuviškas organizacijas, numatė du VLIK’o „apdorojimo“ (KGB dokumentuose tai vadinama „razrabotka“) būdus. Pirmasis – griauti VLIK’ą kaip „vadovaujančią nacionalistinę organizaciją“ ir kompromituoti jo vadovus bei aktyvesnius veikėjus. Antrasis būdas – skverbtis į VLIK’ą ir jo centrinius organus (Tarybą, valdybą, Tautos fondą, informacinę tarnybą ir įvairias komisijas), siekiant laiku gauti duomenų apie jų antisovietinės veiklos pagrindines kryptis, išaiškinti „ardomąsias ideologines akcijas“, taip pat „panaudoti jį kaip tarpinį objektą siekiant per aktyvius veikėjus ir dalyvius įsiskverbti į priešo specialiąsias tarnybas, JAV valstybines įstaigas ir kitus organus, kurie gali dominti sovietinę žvalgybą“.

Taigi istorikas teigia, kad įsiskverbti į VLIK’ą buvo beveik neįmanoma. Tai pripažino ir pats KGB. Todėl vykdydamas savo užduotis saugumas daugiausia kaupė informaciją apie VLIK’ą per oficialius šaltinius, pirmiausia iš lietuviškos spaudos. Aiškinantis aktyvius VLIK’o dalyvius tikėtasi pasitelkti „Tėviškės“ draugijos kvietimais atvykstančius „pažangiuosius lietuvius“, užsienyje esančius agentus, Jungtinėse Valstijose apsilankiusius agentus ir patikimus asmenis, taip pat atrinktus apklausai kai kuriuos ten apsilankiusius sovietinius piliečius. Išanalizavus visą gautą informaciją, tikėtasi nustatyti tiesioginį ar netiesioginį sąlytį su VLIK’u turinčius jaunus ir perspektyvius lietuvių išeivijos atstovus, kuriuos numatyta verbuoti. Pačioje Lietuvoje iš naujo peržiūrėtos KGB kartotekos – ieškota veikiančių ir archyvinių agentų bei užverbuoti tinkamų kandidatų, kurie būtų naujos VLIK’o valdybos giminaičiai ar kitais saitais susiję asmenys.

A. Anušauskas teigia, kad „tai buvo tik planai, kurie dažnai ir likdavo neįvykdyti. Bet jie rodo, kaip kryptingai ir nuosekliai buvo siekiama skverbtis į VLIK’ą, jei ne tiesiai į Lietuvos laisvinimo akcijose dalyvaujančias organizacijas, tai į jų aplinką. Jei ir tai nepavykdavo, tuomet VLIK’ui ir jo aktyviems veikėjams kompromituoti buvo panaudojama sovietinės Lietuvos spauda, „Tėviškės“ draugija, radijo programa užsieniui ir kitos informacinės galimybės. Pagaliau turimomis priemonėmis sustiprinus ir padidinus VLIK’o ir kitų lietuvių organizacijų prieštaravimus bei nesutarimus, turėjo būti pasiektas galutinis KGB tikslas – informaciniu purvu išteplioti Lietuvos laisvinimo dalyvius ir suskaldyti įtakingą lietuvių organizaciją“.

Tačiau galiausiai, kaip žinome, Lietuvos laisvės byla baigėsi sėkmingai.