Siūlome dviejų Lietuvos politologų tekstą, paskelbtą „Kultūros baruose“.

I

Patriotizmo klausimas Lietuvoje pradėtas kelti ir plačiau svarstyti tik praėjus pusantro dešimtmečio po nepriklausomybės atkūrimo. Visą šį laiką pati tema buvo beveik tabu. Geriausiu atveju ji būdavo nutylima, blogiausiu – atvirai stumiama į visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo paraštes nesidrovint pareikšti, kad tai esąs nebent atsilikėlių ir tamsuolių rūpestis. Šios neva „pažangios tiesos” neretai ir šiandien išsakomos – įžūliai ir veik neslepiant neapykantos patriotizmo idėjai bei jos gynėjams.

Sunku patikėti, kad toks priešiškumas šiai idėjai yra atsitiktinis nesusipratimas arba vaikiška mėginančios atsitiesti po sunkios okupacijos tautos liga, nuo kurios pasveikstama veik savaime. Todėl prieš mėginant rimčiau gvildenti, koks yra ir koks turėtų būti mūsų visuomenės patriotizmas, matyt, nepakenktų trumpai aptarti dažno priešiškumo jam priežastis.

Pirmiausia būtina tiksliau apibrėžti, apie ką bus kalbama. Mat, įdėmiau pažvelgus į patriotizmo tematikos būklę, pradeda aiškėti, jog esama nemažai kliūčių, trukdančių tiksliai suformuluoti keltinus ir svarstytinus su šia tematika susijusius klausimus. Vienas didžiausių trukdžių – įprotis kalbėti apie patriotizmą net nemėginant tiksliau apibrėžti jo sąvokos. Šitaip atsiranda keistas ir dažnai pastebimas paradoksas: viena vertus, apgailestaujama dėl patriotizmo stokos, kita vertus, šnekos apie ją neretai laikomos niekuo nepagrįstu dejavimu, o net ir nedrąsūs mėginimai prabilti apie patriotiškus ir nepatriotiškus šalies piliečius vertinami kaip šventvagiškas tautos skaldymas.

Argumentuojama tuo, kad tokie skundai esą laužti iš piršto: juk absoliuti dauguma valstybė gyventojų yra „mylintys Lietuvą” žmonės. Greičiausiai tai tiesa. Tačiau kad ir kaip būtume gundomi tapatinti patriotizmą su gražiu „meilės Lietuvai” jausmu, pasiduoti šiai pagundai nederėtų. Iš tikrųjų čia tyko pavojingi spąstai, nes toks tapatinimas yra didžiulės teorinės ir praktinės painiavos bei maišaties šaltinis.

Tuo nesunku įsitikinti: yla lenda iš maišo vos susimąsčius, kas yra toji visų tautiečių taip karštai mylima „Lietuva”. Juk nėra abejonių, kad kažkokią „Lietuvą” tam tikru atžvilgiu mylėjo ir Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečislovas Gedvilas, kiti valstybės išdavikai bei naikintojai. Mylėjo kaip teritoriją – „respubliką” ar „tėviškę”, buvo neabejingi jos gamtos grožiui ir gal net „tautiškoms” užstalės dainoms. Tačiau tokia „meilė” netrukdė jiems tapti Lietuvos valstybės duobkasiais ir tautos budeliais.

Šie seniai žinomi ir banalūs istorijos faktai naudingi kaip gyvas pavyzdys ir įrodymas, kiek daug dalykų galima paslėpti sutapatinus patriotizmą su neapibrėžtu „meilės tėvynei” jausmu. Maža to, šį jausmą nesunku paversti nešvarių politinių spekuliacijų ir net manipuliavimo tautos istorija priemone. Ko vertos jau vien daugiau kaip dešimtmetį sekamos pasakos, neva ištisą pusamžį veik visa pavergta tauta – nuo KGB budelio iki pokario partizano – tik ir „rezistavo”, „dirbo Lietuvai” bei svajojo susigrąžinti prarastą nepriklausomybę. Kad šis mitas gyvas ir puikiai veikia darydamas apčiuopiamą įtaką šių dienų tikrovės sampratoms, liudija ištisas srautas, deja, gana paklausaus „memuarinio” skaitalo, kurio autoriai – okupuotos Lietuvos veikėjai – nesidrovėdami liaupsina savo „nuopelnus” tautai ir valstybei. Apmąstant šią karčią patirtį peršasi pirmoji metodinė įžvalga – joks „meilės jausmas” nėra ir iš principo negali būti kriterijus, leidžiantis atskirti patriotiškas nuostatas nuo su jomis nieko bendro neturinčių ar stačiai joms priešingų veiklos paskatų.

II

Žodis „patriotizmas“ yra daugiareikšmis, nes gali būti įvairus, pagal skirtingus kriterijus atpažįstamas – etninis, regioninis, civilizacinis, provincinis, tautinis, kalbinis, bendruomeninis ir t.t. - patriotizmas. Straipsnyje toliau bus kalbama tik apie vieną jo rūšį – pilietinį patriotizmą. Nesigilinant į jo apibrėžimo subtilybes čia pakaks apibūdinti jį tiesiog kaip individo santykį su nacionaline valstybe. Šis santykis savitas, jis skiriasi nuo kitų „patriotizmo” rūšių ir, svarbiausia, lemia ne tik daugelį pamatinių bet kurios visuomenės ir valstybės gyvenimo, bet ir žmonių mąstysenos bei elgesio bruožų.

Norint toliau plėtoti čia nagrinėjamą patriotizmo temą, reikia pasitelkti vieną kitą dar nuo antikos laikų žinomą teorinę įžvalgą. Bene svarbiausia iš jų būtų vadinamoji „antropologinė taisyklė”: konkrečios žmonių bendrijos politinė santvarka yra tokia, koks yra joje vyraujantis žmogaus sielos tipas. Tad asmenį ir valstybę sieja abipusės priklausomybės ryšys: valstybės tikslas – išugdyti kuo tobulesnį pilietį, o gerų piliečių gausa yra pačios valstybės teisingo tvarkymo, galios ir šlovės pagrindas. Apskritai ši „antropologinė taisyklė” įsakmiai primena, kad nei pilietis, nei valstybė nėra užbaigtos duotybės, statiški ir nekintantys dydžiai.

Vargu ar įmanoma pervertinti šios pamatinės įžvalgos euristinę galią ir jos reikšmę politinės filosofijos sklaidai. Vienas svarbiausių „antropologinės taisyklės” padarinių buvo tai, kad ji leido teoriškai susieti „žmogaus” ir „piliečio” sampratas. Ypač įspūdingai jų ryšys pagrįstas Aristotelio politinėje filosofijoje. Joje išsamiai gvildenamos vadinamosios tradicinės politinės teorijos problemos, pirmiausia – politinių santvarkų teisingumo ir valdymo klausimai. Tačiau pagrindinė politinės filosofijos problema, neatsiejama nuo politinių santvarkų normatyvinio aptarimo, tai – žmogaus ir gyvūno skirtumo klausimas.

Nagrinėdamas natūralias žmonių bendrijas, Aristotelis neperdeda, kaip būdinga šiandieniams bendruomeniškumo idėjos apologetams, šeimos ir namų ūkio reikšmės: jo teorijoje jie laikomi nevisavertėmis, arba ikižmogiškomis, gyvenimo formomis. Kad ir kaip keistai tokia išvada skambėtų jautriai šiuolaikinio „pažangaus” žmogaus ausiai, reikia aiškiai suvokti ir deramai įvertinti ją grindžiančią mąstymo logiką. Šeimos paskirtis – pratęsti rūšį. Ūkinė veikla – būdas tenkinti gyvybinius poreikius. Tačiau daugintis turi ir pelės, o voverės taip pat kaupia maisto atsargas. Vadinamasis „sveikas protas” gali piktintis tokiais palyginimais ir apeliuoti į žmogaus kultūros „specifiką” bei „subtilumus”, tačiau šaltos teorinės logikos požiūriu Aristotelio išvada nesugriaunama: biologinių poreikių tenkinimo plotmėje jokio kokybinio skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno įžvelgti neįmanoma.

Skirtumas pradeda ryškėti tada, kai įžengiama į viešojo, arba politinio, gyvenimo erdvę, kurioje susitinkantys ir bendraujantys žmonės tampa pilietine ir politine bendrija – poliu. Tačiau kalbant dar griežčiau ir tiksliau, tik polyje jie iš ikižmonių tampa tikrais, visaverčiais, žmonėmis. Mat tik šioje erdvėje įmanoma atlikti žmonėmis juos darantį veiksmą – laisvos diskusijos metu apsibrėžti, kas yra geras gyvenimas, kitaip sakant, apsispręsti, ką apskritai reiškia būti žmogumi. Tad principinė žmogiškumo-pilietiškumo-patriotiškumo sąsaja šioje sampratoje akivaizdi: piliečio dorybė kaip laisvas ir besąlygiškas angažuotumas poliui yra jo patriotizmo išraiška ir kartu būtina tapsmo brandžiu ir visaverčiu žmogumi sąlyga. Ši aplinkybė bent iš dalies paaiškina, kodėl graikai taip vertino piliečio teises: žinoma, jos atveria galimybę dalyvauti sprendžiant viešuosius reikalus, bet dar svarbesnės yra kaip savotiškas bilietas į tikrų žmonių bendruomenę, kurios durys užtrenktos nepiliečiams, ir ypač vergams.

Ilgainiui požiūris į politinės veiklos vaidmenį žmogaus gyvenime keitėsi. Patriotizmo samprata taip pat neišvengė permainų. Straipsnyje neįmanoma išsamiai apžvelgti šios raidos peripetijų. Vis dėlto galima pasakyti, kad graikų įžvalga, jog politinis gyvenimas, politinės dorybės ir patriotizmo diegimas yra svarbi žmogaus ugdymo ir formavimo sąlyga, tradiciškai buvo - įvairiai formuluojama ir nevienodai pabrėžiama – savaime suprantamas politinės filosofijos sandas. Paprasčiau sakant, visada buvo geriau ar blogiau suvokiama ir pripažįstama, kad tik būdamas valstybės pilietis asmuo gali išsiugdyti tam tikras specifines savybes, kurių įgyti kito tipo bendrijose beveik neįmanoma. Tiesa, šiuolaikinės nacionalinės valstybės vaidmuo socializuojant pilietinį yra gerokai sumenkęs, bet būtų neatsargu teigti, kad jis negrįžtamai išnykęs.

III

Čia trumpai išskleistos klasikinės politinės filosofijos įžvalgos galėtų praversti mėginant konceptualiau pažvelgti į lietuviškojo politinio gyvenimo ypatumus ir į akis krintančias jo keistenybes. Skundai, kad Lietuvoje sumenkusi pilietinė visuomenė, kad apskritai silpni demokratijos pamatai daug kartų girdėti ir stačiai nuvalkioti. Tad šios įžvalgos gali būti naudingos kaip savotiški vertinimo atskaitos taškai ir leidžia į kai kuriuos dalykus žvilgtelėti kiek netikėtu aspektu. Užuot abstrakčiai samprotavus apie pilietinės visuomenės silpnumą, remiantis šiomis įžvalgomis galima klausti konkrečiau: ką prarado mūsų tauta ir visuomenė dėl to, kad beveik du šimtmečius (išskyrus trumpą tarpukario nepriklausomybės tarpsnį) neturėjo savo valstybės, taigi ir negalėjo puoselėti savo narių pilietinių ir patriotinių dorybių? Principinis atsakymas, klasikiniu požiūriu, akivaizdus: netekus valstybės, milžinišku ir šiandien net nemėginamu rimčiau apmąstyti bei įvertinti mastu buvo prarasta galimybė ugdyti visaverčius žmones.

Šį atsakymą būtina išskleisti plačiau – patikslinti, kokios yra tik ką minėtos specifinės žmogaus savybės, kurių bent jau siekti ragina normatyvinė politinė teorija ir kurios praktiškai ugdomos pasitelkiant politinio gyvenimo formas. Reikėtų priminti, kad klasikinės politinės filosofijos ašis buvo teisingumo klausimas, nes būtent teisingumas buvo laikomas tinkamos politinės santvarkos pagrindu ir pamatine joje gyvenančio bei jai sąmoningai paklūstančio gero, arba brandaus, žmogaus dorybe. Ši dorybė laiduoja tik politinėje bendrijoje galimą gerą gyvenimą ir harmoningus politinės bendruomenės narių santykius.

Prisiminus šias paprastas tiesas aiškėja ir „egzistencinė” normatyvinės politinės teorijos reikalavimų bei paties pilietinio ir politinio gyvenimo prasmė. Verčiantis žmogų siekti teisingumo pasitelkiant išsiugdytas piliečio dorybes politinis gyvenimas veikia kaip lemiamai svarbi asmenį formuojanti galia. Jis reikalauja bei moko lyg ir paprasto, bet kartu itin sunkaus dalyko – aukotis dėl bendrojo gėrio ir šitaip nors truputėlį pakilti virš grynai individualaus bei egoistiško iš esmės gyvūniškų reikmių tenkinimo. Valstybė yra individą socializuojantis veiksnys todėl, kad šis „truputėlį” reiškia, bent jau klasikinės politinės teorijos požiūriu, kokybinį šuolį iš faktiškai ikižmogiškų, beveik gyvūniškų santykių lauko į tapsmo visaverčiu žmogumi bei autentiško žmogiško bendrabūvio plotmę.

Maža pasakyti, kad, rimtai apmąsčius ir deramai įvertinus šias tarsi „atgyvenusias” klasikines žmogaus ir politinio gyvenimo sampratas, akimirksniu it dūmas turėtų išnykti daugybė iliuzijų apie šiuolaikinės visuomenės pažangą. O kalbant apie Lietuvos tautos ir visuomenės, viešojo ir politinio gyvenimo būklę greičiausiai tektų atsisakyti daugelio įprastinių esamas problemas neva aiškinančių, bet jų tikrąjį pobūdį ir mastą veikiau slepiančių interpretacinių klišių. Ilgalaikio savos valstybės neturėjimo padariniai mūsų visuomenei ir valstybei nėra vien paprastas pilietiškumo dvasios sunykimas ar prarastos krašto demokratinės raidos galimybės. Ko gero, tikrasis ir kur kas rimtesnis valstybės nebuvimo rezultatas yra savotiška antropologinė katastrofa, reiškianti, jog tauta neįtikėtinai dideliu mastu buvo priversta sliuogti prie Aristotelio ir kitų klasikinių teoretikų anaiptol nešlovintų ikižmogiško gyvenimo formų.

Plėtojant šią nelinksmą išvadą tenka pridurti, kad šios formos atitinkamai ugdė ištisų mūsų tautiečių kartų mąstyseną ir elgesio įpročius. Karšta „meilė Lietuvai”, arba „jausmas”, tapo šiuolaikinio lietuviškojo pseudopatriotizmo pagrindu bei vyraujančia jo raiškos forma kaip tik todėl, kad jis leidžia nuslėpti tikrąją patriotizmo esmę ir išvengti jo uždedamų prievolių.

Iš tiesų patriotizmas nėra tik sunkiai patikrinama ir išmatuojama meilė „savo tautai ir žemei”. Jo pagrindas -- santykis su valstybe, arba politine bendrija, keliantis racionalius teisingumo reikalavimus. Trumpai tariant, būti patriotu – tai gebėti protu pažaboti savąjį egoistinį interesą išmokstant jį derinti su bendrojo visuomenės, tautos ar valstybės gėrio siekiu. Tad suprantama, kodėl „jausmo patriotizmas” Lietuvoje kur kas labiau paplitęs už protu grindžiama patriotizmą: sentimentali „Tėvynės meilė” išvaduoja nuo pareigos ko nors išsižadėti ir pačiam „mylėtojui” nieko nekainuoja.

(Bus daugiau)

„Kultūros barai“