Siūlome dviejų Lietuvos politologų tekstą, paskelbtą „Kultūros baruose“.

IV

Nesunku numatyti, kad išvada apie politinės elgsenos bei mąstysenos nuosmukį ikižmogiško gyvenimo pavidalų link, paslėptą už iš pažiūros normalios mūsų kasdienės tikrovės, gali atrodyti šokiruojanti. Tuo stebėtis neverta, nes veikia gana subtilus ir galingas mechanizmas, padedantis nuslėpti šią nemalonią tiesą. Politinio gyvenimo, pilietiškumo ir patriotizmo degradaciją gaubia bei racionalizuoja net savotiška apgaulingo kilnumo aura. Nepajėgianti gyventi pilietiškai ir valstybiškai, tauta ir visuomenė keičia savo herojus. Tokios nuvalstybintos ir nupilietintos tautos beveik nebedomina politikas. Jos vedlio ir gyvenimo idealo vietą užima iš esmės apolitiški tipai – ūkininko ir kultūrininko.

Jau svarstėme, ką reiškia ūkininko triumfas ir tapimas pagrindiniu politinio gyvenimo veikėju bei orientyru žvelgiant į tai Aristotelio nagrinėtų žmonių bendrijų ir gyvenimo formų požiūriu. Tad belieka atkreipti dėmesį, kas įvyksta, kai viešojo gyvenimo kelrodžiu tampa kultūrininkas. Kadangi jis darbuojasi „aukštų materijų” srityje, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kilnus ir dvasingas kultūros kūrimo darbas yra tikra vulgarios ir materialios ūkinės veiklos priešingybė. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, šis apgaulingas įspūdis išsisklaido. Mokytas, neretai iš tiesų „dvasingas” tarnas ar vergas buvo būtinas ir tam tikru atžvilgiu vertinamas visų nors kiek labiau apsišvietusių vergovinių visuomenių elementas. Kultūros barus (tikrai atsitiktinis žodžių žaismas!) uoliai ariantis, „dvasingumui“ tarnaujantis, bet politiniams reikalams abejingas ir neįtikėtinai kantriai visus pažeminimus bei patyčias kenčiantis nuolankus stipresniojo ir ypač valdžios tarnas taip pat yra mūsų viešajame gyvenime neabejotinai vyraujantis „kultūros darbininko” tipas.

Šiam tipui būdinga hipertrofuota pagarba „dvasingumui” ir pabrėžtina panieka politikai, regis, paaiškinama paprastai: tai viso labo dažnai neįsisąmonintos pastangos slėpti savo apgailėtiną politinį-socialinį statusą bei racionalizuoti ir kompensuoti žmogiškos savigarbos ir pilietinio orumo stoką. Taigi tariamos priešybės galiausiai sutampa. Ūkininką ir kultūrininką neatsitiktinai sieja demonstratyvi panieka politikai, mat šiuos paniekos ištakos ir galutiniai padariniai yra tie patys. Kai ūkinė veikla ir kultūrinė kūryba „išlaisvinamos” nuo pilietinio bei politinio matmens ir pradedamos aukštinti kaip vertybės savaime, jos neišvengiamai nusmunka iki klasikinės politinės filosofijos skeptiškai vertintų ir net niekintų ikižmogiško gyvenimo raiškos formų, nes paklūsta tai pačiai egoistiškai gyvūniško vartotojiškumo logikai.

Žinoma, čia aptartų viešosios erdvės herojų iškilimas liudija ir pačios politikos nuosmukį. Politinis gyvenimas, užuot toliau buvęs svarbiu žmogaus socializacijos ir ugdymo veiksniu, taip pat virsta savo priešybe. Jo prasmę ir vertę garantavę normatyviai idealai išsitrina ir išblunka, o pati politika tampa vis labiau „gyvūnėjančio” žmogaus nežabotų troškimų projekcija į viešąją erdvę.

Tokia išvada dėl politikos kokybės pokyčių taip pat nėra guodžianti. Tačiau ji leidžia suvokti, kad panieka pilietiškumui ir patriotizmui, daugybė iš pažiūros neįtikėtinų mūsų politinio gyvenimo absurdų nėra atsitiktiniai ir trumpalaikiai reiškiniai. Daugelis požymių verčia įtarti, kad būsime patekę į užburtą ratą: praradusi pilietines ir patriotines gaires, tik „pragmatiškus” poreikius tenkinanti iš esmės zooidinė politika nebepajėgia atlikti savo tradicinio vaidmens formuojant visavertį žmogų; kita vertus, visuomenėje sparčiai mažėja žmonių, gebančių kelti žmogaus orumo reikalavimus atitinkančius politinio gyvenimo tikslus bei kriterijus.

Ištrūkti iš šio užburto rato neįmanoma vien sudėjus viltis į visuomenės ligas neva gydančią laiko galią arba teigiamą augančios medžiaginės gerovės įtaką politiniam mąstymui ir patriotinei elgsenai. Šiedu optimistinės minties klystkeliai šiandien daug kam atrodo patrauklūs – jie tarsi leidžia neprisiimti atsakomybės už esamą politikos būklę bei nesėkmingą išeičių paiešką, o pribrendusių permainų naštą suversti neegzistuojantiems „visuomenės raidos dėsniams“ arba anaiptol negarantuotai bei pilietinės brandos savaime nelaiduojančiai ekonominei pažangai.

Tai savotiškas daugelio Lietuvos politikų credo, tarsi depersonalizuojantis ir depolitizuojantis jų asmeninę bei partinę atsakomybę. Kartu tai yra politikos mokslo ir, tariant Walterio Lipmanno terminais, „viešosios filosofijos“ krizės valstybėje požymis. Mat čia svarstoma primityvaus politinio mąstymo klišė nebūtų tokia gyvybinga, jeigu iš politikos mokslo ir viešosios erdvės nebūtų sėkmingai šalinami bei kone aklinai nuo jų atribojami politinės filosofijos, arba normatyvinės teorijos, principai ir kriterijai.

Pastarųjų akademinę ir politinę užmarštį liudija tiek vyraujančių politikos suvokimo prielaidų, tiek siūlomų politinės pažangos receptų bei esamos padėties vertinimų menkystė. Antai marksizmo-leninizmo idėja apie neva „objektyvius“ ir neišvengiamus visuomenės raidos dėsnius šiandien yra užvaldžiusi net kai kuriuos antikomunizmu pasižyminčius Lietuvos politikos lyderius. Už neva konservatyvios ir liberalios jų retorikos dažnai glūdi su liberalios laisvės principu ir klasikine-konservatyvia prigimtinės teisės koncepcija nesuderinamas marksizmas bei jį padaręs galimą istorizmas. Jų politikos esmės suvokimą vis dar lemia sovietinė mokykla. Liberalų ir konservatorių - kovotojų už laisvę ir antlaikišką gėrį - bendravardžiai Lietuvoje kai kuriomis savo kalbomis įrodo esą viso labo gūdaus istorinio-socialinio determinizmo – dėsnių vergovės – apologetai. Neatsitiktinai tarp jų populiarūs sociologiniai politikos aiškinimai, kaip Samuelio Huntingtono, kurio demokratizacijos „dėsnių“ teorija tarsi pateisina chroniškus Lietuvos demokratijos negalavimus.

Šiuo požiūriu tai, kas vyksta, esą dėsninga, o tai, kas dėsninga, yra neva normalu. Norma išvedama ne iš bendrojo gėrio idėjos, o iš tariamiems dėsniams esą paklūstančių dabarties procesų. Taip ji netenka įpareigojančios galios ir tampa politinių aplinkybių tarnaite.

V

Normatyvinio mąstymo nuosmukis iš dalies pasireiškia, kai teisė turėti politinę nuomonę verčia pamiršti apie pilietinę pareigą siekti intelektinio bei moralinio tobulėjimo, kitaip tariant, plėsti politikos reikalams suvokti būtiną akiratį bei ugdyti visaverčio žmogaus – protingos ir politinės būtybės par excellence – dorybes. Ši intelektinė pastanga, kad ir kas būtų sakoma apie tariamą jos reikalaujančiųjų „elitizmą“, yra kertinė liberaliosios demokratijos sąlyga, kurios ignoravimas neišvengiamai baigiasi šios politinės santvarkos pagrindų erozija.

Klasikiniai mąstytojai neigiamai vertino demokratiją, nes didžioji dalis visuomenės buvo nepasirengusi dalyvauti politiniame gyvenime dėl tamsumo, kurio įveikti neleido laisvalaikio, prieinamo tik pasiturinčiai mažumai, neturėjimas. Jie suvokė, jog be deramo piliečių išprusimo neįmanoma visavertė politika, kurios kelrodžiai būtų bendrojo gėrio tikslai, o ne egoistiniai medžiaginių poreikių nuolat spaudžiamo ir todėl virš kasdienių ūkinių rūpesčių nepakylančio žmogaus interesai. Tuo tarpu XX amžiaus valstybėje, sukūrusioje visiems prieinamo švietimo sistemą, klasikiniams autoriams aktuali aristokratijos ir demokratijos priešprieša veik išnyko.

Demokratinio ir aristokratinio principų sąveika modernioje vakarietiškoje valstybėje padarė įmanomą „pilietine visuomene“ vadinamą šiuolaikinės politikos reiškinį. Tai demokratinę santvarką ginantis bei aristokratinę jos kokybę palaikantis bastionas. Jis yra taip pat patriotizmu, kitomis politinėmis dorybėmis ir, svarbiausia, išmintimi, ne tik interesais grįstų ir susitarimais derinamų politinių nuomonių bei veiksmų šaltinis. Pilietinė visuomenė pripažįsta autoriteto reikšmę, nes joje neužglaistomas principinis skirtumas tarp nuomonės ir išmanymo, arba tarp susitarimo, kylančio iš interesų bei nuomonių įvairovės, ir išminties, pasiekiamos per dorybę. Jai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp išminties ir susitarimo, tarp aristokratinio ir demokratinio principų, idant valstybė nenusiristų prie autoritarizmo arba minios diktato. Darni išminties ir susitarimo sąveika yra klasikinė respublikoniška geros politinės santvarkos siekiamybė.

Vis dėlto svarstant politinius klausimus demokratinėje visuomenėje teisė manyti griežtai nesaistoma su pareiga išmanyti: aristokratinis pareigos principas kone besąlygiškai paklūsta demokratiniam teisės turėti nuomonę principui. Šiuo atžvilgiu nepripažįstamas pilietinio visuomenės branduolio pranašumas prieš tuos, kurie reiškia nuomonę nesiekdami ir nevertindami išmanymo: visi požiūriai formaliai sulyginami. Pirmoji problema šiomis aplinkybėmis yra ta, kad teisinga nuomonė pasiekiama tik kryptingomis proto pastangomis įsipareigojant tiesai arba, kitaip tariant, pripažįstant intelektinės dorybės autoritetą, tačiau daugumai šis įsipareigojimas dažnai tampa pernelyg varginantis. Kai taip nutinka, kyla pagunda pažeisti susitarimo ir išminties pusiausvyrą antrosios nenaudai – šis reiškinys veik nestabdomas plito posovietinėje Lietuvoje. Todėl šiandien taip dažnai girdime visur skelbiant reliatyvistinę klišę, esą kiekvienas gali būti „teisus savaip“, turėti „teisę į nuosavą tiesą“. Taip skirtumas tarp teisingos ir klaidingos nuomonės tolydžio išgarinamas, ir neretai klaidingas bei paviršutiniškas manymas ima diktuoti ir nurodinėti išmanymui.

Veiksmingas priešnuodis reliatyvizmo užkratui, ardančiam šiandienines viešosios filosofijos prielaidas, galėtų būti kuo aktyvesnis išprususių, akademinės patirties turinčių žmonių dalyvavimas viešojoje erdvėje, visuomeninėje veikloje. Politinė partinė veikla šiuo atžvilgiu duoda kur kas mažiau galimybių keisti viešąją filosofiją, kadangi partinio pasidalijimo principas tarsi savaime palaiko reliatyvistinių nuostatų dvasią. Deja, čia susiduriame su antra problema: mat praktiniame politiniame gyvenime įsivyravusi nevaržoma nuomonių bei „savų tiesų“ bakchanalija, net tironija, sėkmingai projektuojama į intelektinę bei teorinę erdvę. Filosofijos, socialinių bei humanitarinių mokslų atstovų įžvalgos, susijusios su viešojo gyvenimo reiškiniais, neretai sutinkamos taip, lyg tai būtų viso labo politikų siūlymai, kuriems galima „demokratiškai“ pritarti arba nepritarti. Šį reiškinį galime lyginti su absurdiška situacija, kuri susiklostytų, jei studentai per paskaitas imtų ginčyti dėstytojų mintis bei rašomus pažymius, remdamiesi ne akademiniais pažinimo kriterijais, o demokratijos užtikrinama teise į „nuosavą tiesą“.

VI

Emancipuota, bet politiškai neatsakinga ir intelektualiai nedisciplinuota nuomonė, kaip matome, dvejopai pamina išmintį ir išmanymą politinės praktikos ir viešosios filosofijos erdvėse: ji priešiška tiek pilietinės visuomenės, tiek akademinės bendruomenės pripažįstamiems autoriteto šaltiniams. Tačiau minėtas dvi problemas dar labiau gilina trečia, būdinga pačiai mūsų akademinei bendruomenei, ir ypač politinį gyvenimą kaip objektą tiriantiems jos atstovams. Patriotizmo ir politinės santvarkos temą baigsime nagrinėti priminę neseną pavaizdų atvejį, kai ši problema išryškėjo kai kuriems Lietuvos politologams ir istorikams gana netikėtu aspektu pasukus santykių su Rusija klausimą.

Per viešą paskaitą radijo klausytojų ir akademinei auditorijai buvo mėginama grįsti mintį, jog neverta priminti Rusijai apie okupacijos padarytos žalos atlyginimą. Buvo raginama santykius su šia valstybe statyti ant pragmatiškų realpolitik bėgių. Argumentais, keistai primenančiais Rusijos ir Baltarusijos informavimo priemonių skleidžiamą propagandą, siūlyta liautis vertinti šių valstybių vidaus politiką ir smerkti priešišką demokratijai Aleksandro Lukašenkos režimą. Esą ekonominiai interesai turį nusverti bei leisti pamiršti istorinio ir politinio teisingumo principus. Kartodami Kremliaus valdininkų mintis, Lietuvos politologai iškėlė vartotojiškos visuomenės interesą – „komfortą“, kaip sakė Vilniuje netrukus po kalbamos paskaitos viešėjęs Rusijos prezidento specialusis atstovas santykiams su Europos Sąjunga – aukščiau pilietinei visuomenei rūpimo teisingumo, valstybės garbės ir jos piliečių orumo. Studentai, atkreipę dėmesį, jog šitaip neigiamas vertybinis politikos pagrindas, išgirdo dėstytojo patarimą labiau gilintis į politikos mokslus, idant suvoktų, jog vertybių politikoje nepaisoma.

Šis atvejis liudija ne ką kita, kaip apgailėtiną nuo normatyvinės teorijos atitrūkusio politikos mokslo būklę Lietuvoje. Apie santykius su Rusija prabilę politologai lyg ir mėgino pateikti vertinimų, kuo bloga ar gera šio meto valstybės politika, bei siūlyti normatyvinių sprendinių, kokia ji turėtų būti. Kartu jie sugebėjo neatsižvelgti į tai, jog teigiami ir neigiami politikos vertinimai, o juolab aiškinimai, kaip turi būti, remiasi tam tikromis vertybinėmis prielaidomis, arba normomis. Aptarti jas iš esmės ir šitaip išskleisti, koks yra jų siūlymų atskaitos taškas, politologai nesiteikė.

Iš to, kas jų buvo sakyta, klausytojams galėjo susidaryti tik įspūdis, jog politika turi remtis prisitaikymu ir mimikrija, stebint, kas vyksta aplinkui, bei tariant, jog aplinkybės, kad ir kokios jos būtų, įkūnija normą bei rodo teisingą kelią. Neva galios santykis, o ne teisingumas esąs svarbiausias politinių sprendimų motyvas. Tikrai nelengva suvokti, kaip, vadovaujantis tokia logika, reiktų vertinti Kovo 11-ąją, prieš tai įvykusį referendumą ir apskritai – 1988-1990 metų įvykius. Aplinkybės Lietuvai buvo dar nepalankesnės, o jėgos kur kas nelygesnės nei šiandien. Taip pat ir Molotovo-Ribbentropo paktas, galima sakyti, buvo susiklosčiusių aplinkybių padarinys, kuris, vadovaujantis minėtais Lietuvos politologų kriterijais, buvo reikalingas ir neišvengiamas. Apskritai jei politikos vertinimo standartu tampa vien išorės aplinkybės, „gyvybinių interesų“ logika ir galios žaismai, kitaip tariant, jei mąstoma vien geopolitikos kategorijomis, tai visai nesunku pateisinti stalinizmą ir hitlerizmą.

Normatyvinis ir metodologinis daltonizmas, sparčiai ryškėjantis Lietuvos politikos mokslų buveinėse, deja, nėra tik nekaltas teorinis nesusipratimas, esantis anapus politinio gyvenimo kasdienybės. Mat politinė teorija, arba filosofija, kaip buvo puikiai žinoma jos pradininkams senovės Atėnuose, dėl savo objekto pobūdžio visados turi praktinių implikacijų ir priklauso nuo ją maitinančios politinės tikrovės. Maža to, tam tikrais atvejais ji paklūsta polio gyvenimą konstituojantiems principams, arba vertybėms; intelektinė dorybė kartais privalo savanoriškai nusileisti politinei. Racionali žmogaus prigimtis negali nustelbti politinės: patriotizmas mąstytojui yra tokia pat įpareigojanti norma, kaip ir kiekvienam valstybės piliečiui. Pilietinis patriotizmas, aptartas šiame straipsnyje, neatsiejamas nuo įsipareigojimo politinei santvarkai, arba toms pamatinėms sąlygoms, kuriomis laisvų piliečių visuomenėje skleidžiasi žmogiška jos narių prigimtis.

Savo ruožtu minėtas politologų raginimas nevertinti demokratijai priešiškų režimų kaimyninėse valstybėse griauna iš pamatų patriotinį viešosios filosofijos Lietuvoje ramstį. Žmogus, abejingas demokratijai kaimynystėje, vargu ar gali būti savo šalies ir jos konstitucinės santvarkos patriotas, jei toji santvarka – demokratinė. Politikos mokslininkai, raginantys nereikšti solidarumo su demokratijos šalininkais Baltarusijoje, žudomais, sodinamais į kalėjimus ir bauginamais, moraliai bukina savo visuomenę iš vidaus ir taip atveria kelią jos politiniams tvirkintojams iš išorės. Politologas, aiškinantis studentui, jog politikos mokslo studijos išgydys jį nuo iliuzijos apie vertybes politikoje, panašus į vairavimo instruktorių, sakantį būsimiems vairuotojams, jog kelių eismo taisyklės tėra niekieno nepaisoma rašliava.

Politikos mokslininkas yra ne tik akademiškai, bet ir pilietiškai atsakingas už tai, ko jis moko jaunimą ir ką kalba viešai. Kai jis ignoruoja normatyvinę politinę teoriją ir aklai vadovaujasi pozityvistinės sociologijos nukaltomis „vertybių ir faktų skyrimo“ klišėmis, yra pagrindo abejoti pamatinėmis jo koncepcijos prielaidomis. Juk politikos mokslo pagrindus paklojo ne Maxas Weberis. Savo ruožtu okupacijos teisinių ir politinių aplinkybių revizija bei kitos Kremliaus nuostatas atitinkančios Lietuvos politologų idėjos, tokios kaip „praeitį palikime istorikams“, verčia daryti nelinksmas išvadas apie pilietinę šių mokslininkų poziciją. „Palikti praeitį istorikams“ – vadinasi, penkiasdešimčiai metų sužlugdytą valstybingumą ir okupacinio režimo aukas paversti viso labo muziejiniais eksponatais, mokant už didesnį Rusijos palankumą nacionalinės garbės ir politinio teisingumo kainą.

„Kultūros barai“


Vladimiras Laučius, Vytautas Radžvilas: Patriotizmas ir politinė santvarka (I)