2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Laisvės kryžkelės (XIII). Abvero desantininkai laisvės kovose

2006-04-24
Rubrikose: Visuomenė » Laisvės kryžkelės  Visuomenė » Atmintis 

Lietuvos laisvės armijos (LLA) iniciatyva Vokietijos karinės žvalgybos mokyklose karo pabaigoje buvo rengiami desantininkai, kovoję Raudonosios armijos užnugaryje. Kas jie – kovotojai už laisvę ar nacių kolaborantai?

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

1941 m. gruodžio mėn. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos laisvės armija. Jos steigėjas – Vilniaus universiteto teisės studentas 28 m. Kazys Veverskis, anksčiau mokęsis Lietuvos karo mokykloje. LLA buvo pogrindinė lietuvių tautinė, politinė ir karinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos Nepriklausomybę ne tik politinėmis-diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluota kova.

Pirmiausia LLA kūrė savo organizacinę struktūrą, kaupė ginklus, pogrindyje priešinosi nacių okupacijai, trukdė mobilizuoti Lietuvos vyrus į vokiečių kariuomenę, vežti žmones darbams Vokietijoje, platino pogrindžio spaudą.

 

 Kazys Veverskis-Senis

Nacių okupacijos pabaigoje LLA buvo masiškiausia pasipriešinimo jėga Lietuvoje. Tuo metu jos gretose buvo apie 10 tūkstančių narių. Žymiausi organizatoriai ir vadai: Kazys Veverskis-Senis, jo broliai Pranas ir Aleksandras Veverskiai, generolas Motiejus Pečiulionis-Miškinis, kapitonas Juozas Čeponis-Tauragis, Petras Bartkus-Žadgaila, ltn. Adolfas Eidimtas-Papunis, aviacijos kpt. Juozas Kasperavičius-Visvydas, kpt. Juozas Krištaponis, Vladas Montvydas-Žemaitis, Juozas Šibaila-Merainis ir kt. Ne vienas iš jų vėliau tapo partizanų vadais.

LLA priešinosi nacių okupacijai, tačiau kaip atsitiko, kad jau 1944 m. ji pradėjo bendradarbiauti su vokiečių okupacine valdžia ir siųsti į Abvero karinės žvalgybos stovyklas savo narius?

1944 m. vasarą Rytų frontas Lietuvą perkirto į dvi dalis. Būtent tuo metu Nepriklausomybės viltis Lietuvos visuomenėje buvo ypač gyva. Juk ir JAV, ir Didžioji Britanija Atlanto chartijoje buvo pažadėjusios visoms valstybėms atgauti savo nepriklausomybes, prarastas karo metais. LLA vadai taip pat tikėjo šiais pažadais, Vakarų ir Rytų karinio konflikto neišvengiamumu bei po karo turėsiančios įvykti Taikos konferencijos teisingumu.

1944 m. liepos 1 d. LLA buvo paskelbta karinė parengtis. Visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, privalėjo burtis į rinktines, dislokuojamas miškuose. Pati organizacija buvo padalyta į du sektorius – veikiantįjį, pavadintą „Vanagais“ ir organizacinį (OS). „Vanagai“ – tai ginkluoti partizanai, OS – tai legaliai gyvenantys kovotojai, aprūpinantys „Vanagus“ maistu, transportu, medikamentais, ryšiais, teikiantys informaciją apie priešo judėjimą ir pan.

Tuo tarpu vokiečiai beveik nereagavo į besiburiančius lietuvių partizanus, nes jiems labiau rūpėjo fronto reikalai, kurie tuo metu jau buvo prasti. Be to, Wermachto vadovybė pasitraukdama ketino palikti diversantų grupes ir skatino partizaninį karą.

1944 m. vasarą vokiečiai pradėjo ieškoti kontaktų su prieškarinės Lietuvos karininkais, nežinodami (o gal ir nepaisydami) apie jų priklausymą LLA ar kitoms pogrindžio organizacijoms. LLA rengėsi ginklu priešintis sovietams, tačiau tų ginklų trūko, taip pat trūko ir racijų bei parengtų radistų ryšiams tarp dalinių palaikyti. Todėl tuo reikalu ir pradėta tartis su vokiečių karininkais.

Vokiečiai įsipareigojo tiekti ginklus bei radijo aparatūrą partizanų būriams, parengti radistus bei žvalgų ir diversantų grupes. Lietuviai į Abvero karinės žvalgybos mokyklas pasiuntė apie 200 savanorių, kurie po apmokymų 1944 m. lapkričio ir 1945 m. kovo mėn. buvo lėktuvais permesti į okupuotą Lietuvos teritoriją pradėti partizaninio karo.

Žvalgybinė veikla LLA buvo paranki, tačiau diversinę veiklą vadovybė uždraudė. Buvo įsakyta nesprogdinti jokių objektų, nes jie bus reikalingi Nepriklausomai Lietuvos valstybei.

LLA vadų susitarimas su vokiečiais buvo tik laikinas ir trumpalaikis karinis sandėris. Būtina pabrėžti, kad LLA niekada nebuvo išsižadėjusi Lietuvos Nepriklausomybės idėjos, o gautus ginklus reikalui esant numatė karo pabaigoje atsukti ir prieš vokiečius.

Vokietijoje parengti desantininkai sovietinių istorikų buvo vadinami parsidavėliais, Tėvynės išdavikais, vokiečių šnipais, diversantais ir pan.

LLA „Vanagų“ Platelių stovykloje 1944 m. rugpjūčio 15-25 d. buvo surengti karinių dalykų ir partizanų taktikos mokymai. Po to visi „vanagai“ buvo gen. Motiejaus Pečiulionio-Miškinio prisaikdinti. Taip pat buvo perskaitytas LLA vadovybės įsakymas grįžti į gimtąsias vietas ir vykdyti pasipriešinimą.

Pasakoja vienas iš tų 200 buvusių desantininkų Algirdas Šertvytis-Šurkus-Stumbras, dabar gyvenantis Vokietijoje:

Nieko nuostabaus, kad apie mus sužinojo LLA vadovybė, kurios štabas tuo metu buvo Vilniuje.  Vadovavo šiai organizacijai Kazys Veverskis. Vieną gražią dieną per ryšininką Kubilių gavau pakvietimą susitikti su Veverskiu. Susitikimas įvyko 1943 m. balandį. LLA štabas buvo netoli Katedros, Gedimino gatvėje. Buvau įvestas į kambarį. Viename jo kampe stovėjo rašomasis stalas su staline lempa ir mūsų Trispalve. Už stalo sėdėjo labai energingas, kovingų bruožų vyras. Tai ir buvo Kazys Veverskis. Jis be užuominų pasiūlė,- klausykit, sako, vyrai, ką ten jūs dviratį išradinėjate – pas mus yra labai rimta organizacija, vadovaujama nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko, pati organizacija vadinasi Lietuvos Laisvės Armija, planai ir siekiai mūsų vienodi – daryti viską, kad pagelbėti Lietuvai šiuo sunkiu periodu, einant iš vienos okupacijos į kitą. Stokite į mūsų organizaciją…

Ir taip mes sukertame rankomis. Mes, buvę geležinkeliečiai pogrindininkai pereiname LLA žinion. Kazys Veverskis žinojo, kad aš dirbu Geležinkelių valdyboje, ir teikė tam ypatingą reikšmę. Nes aš turėjau dokumentus, duodančius man teisę naudotis visomis transporto priemonėmis. Todėl Kazys Veverskis paėmė mane į LLA štabą kaip ryšininką ypatingoms užduotims.

 

Algirdas Šertvytis-Šurkus

Taip atėjo 1944 metai. Pavasaris. Frontas staigiai ėmė judėti į Vakarus, o tai reiškė neišvengiamą sovietinės okupacijos sugrįžimą į Lietuvą. Buvo nutarta kaip galima geriau pasiruošti tos okupacijos sugrįžimui. Todėl 1944 m. rugpjūčio 8 d. aš su grupe LLA narių išvažiavome į žvalgybos mokyklą, į Rytprūsius. Kodėl mes ten išvažiavome ir kas tai buvo per mokykla?

Tuo metu, kai frontas visiškai priartėjo prie Lietuvos, LLA vadovybė suėjo į sąlytį su vokiečiais. Įvyko konkretūs susitarimai – jie duos mums viską, kas reikalinga pasiruošti partizaniniam karui, o mes jiems už tai atsilyginsime žiniomis. Nieko nuostabaus - tai buvo konkretūs mainai, nieko tame nebuvo nei labai gero, nei labai blogo. Tik visa tai buvo susiję su labai didele rizika. Kas konkrečiai tuos kontaktus nustatė su Wehrmachto vadovybe, negalėčiau tiksliai pasakyti. Žinau tik tiek, kad tie kontaktai ėjo iš paties štabo, paskui per LLA Šiaulių apygardos vadą Eidimtą. Eidimtas davė atitinkamus parėdymus Kretingos rajono vadui… Štai taip mes ir buvome sukviesti į Kretingą. Iš Vokietijos atvažiavo pora automobilių, lydimų buvusio Lietuvos karininko kapitono Vilkutavičiaus, kuris tiesiai šviesiai pasakė, kokia užduotis mūsų laukia. Tiesa, mes apie tai jau apytikriai buvome informuoti. Ir taip mes išvažiavome….”

Kas iš žymesnių būsimų Lietuvos partizanų vadų baigė vokiečių Abvero žvalgybos mokyklas?

Vienas žymiausių – tai Antanas Starkus-Montė-Blinda. 1941 m. rudenį jis išėjo savanoriu į Wermachtą. 1944 m. pavasarį jis pasitraukė iš vokiečių kariuomenės ir grįžo į gimtinę, kur suorganizavo Šimonių valsčiaus Tėvynės apsaugos būrį. Šis būrys atlaikė smarkų raudonųjų partizanų, veikusių Šimonių girioje, puolimą. Priartėjus bolševikams, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių apskr., Platelių miške, jis kartu su daugeliu čia pasitraukusių Lietuvos vyrų įstojo į LLA „Vanagų“ dalinius, o iš čia išvyko į Abvero žvalgybos mokyklą Nr. 203, dislokuotą netoli Šlesbergo miesto, Rytų Prūsijoje. Čia būsimasis Algimanto partizanų apygardos vadas mokėsi 4 mėnesius.

 

Antanas Starkus- Montė - viduryje

1945 m. sausio 21 d. jis parašiutu buvo nuleistas Vabalninko valsč., netoli Salamiesčio. Grįžęs į gimtinę, A. Starkus suorganizavo partizanų būrį, kuriam pats ir vadovavo iki 1946 m. pavasario. Būriui įsijungus į Šarūno rinktinę A. Starkus-Blinda paskirtas Algirdo kuopos vadu. Kuopai priklausė būriai, veikę Viešintų, Šimonių, Kupiškio ir Skapiškio valsčiuose. 1947 m. birželio 30 d. A. Starkus, pakeitęs slapyvardį į Montę, buvo paskirtas Algimanto apygardos vadu.

Tarp partizanų jis garsėjo kaip geras bebaimis karys, daugeliu atveju tik jo vadovavimo, geros orientacijos bei taiklaus šaudymo dėka partizanai prasiverždavo iš rusų apsupties. Antanas Starkus-Montė žuvo 1949 m. lapkričio 1 d., apsuptas bolševikų, Algimanto apygardos štabo bunkeryje Šimonių girioje, prie Priepado ežero. Ten jis, nenorėdamas pasiduoti gyvas, po atkaklių kautynių susisprogdino kartu su bendražygiais. Partizanų artimieji juos vėliau slapta atkasė ir palaidojo Adomynės kapinėse.

Taip pat gana gerai žinomi ir kiti vadai. Pavyzdžiui, 1944 m. lapkričio mėn. į Panevėžio apylinkes buvo nuleistos 3 vokiečių žvalgybos mokyklas baigusių desantininkų grupės. Jų vadai – leitenantai A. Šilas-Kovas, V. Jazokas-Petraitis ir S. Girdžiūnas-Gegužis. Vėliau šios grupės sudarė 3-iosios Šiaurės LLA apygardos pagrindą.

Tačiau grįžkime prie Abvero žvalgybos mokyklų.

1937 m. Vokietijos karinėje žvalgyboje Abvere buvo sudarytas diversijų, teroro ir psichologinio karo skyrius. Jo vadovu buvo paskirtas pulkininkas Ervinas fon Lahuzenas (Erwin von Lahussen). Vokietijos - Rusijos fronte šis skyrius vadovavo šešioms abverkomandoms su numeriais nuo 201 iki 206. Būtent šias mokyklas ir baigė lietuvių desantininkai. Komandos sudėtyje turėjo nuo 4 iki 12 abvergrupių.

Šiems padaliniams buvo iškelti tokie uždaviniai: trumpam patekti į Raudonosios Armijos užnugarį bei vykdyti ten diversijas ir teroristinius aktus, veiksmai fronto linijoje, sandėlių sprogdinimas, pozicijų žvalgyba, kontržvalgybiniai veiksmai artimajame savo kariuomenės užnugaryje ir t.t. Iki 1942 m. vasaros abverkomandos Rytų fronte turėjo apie 60 mokyklų, kurios ruošė užduočių vykdytojus. Ir vien per 1942 m. buvo paruošta apie 10 000 diversantų.

Šiose mokyklose apmokymo kursas trukdavo nuo 2,5 iki 3 mėnesių ir buvo sudarytas tik iš praktinių dalykų, kurie gali būti reikalingi konkrečiai užduočiai. Privalomų disciplinų buvo aštuonios: šuoliai su parašiutu, topografija ir orientavimasis, žvalgybos duomenų rinkimo ir stebėjimo metodai, sabotažo metodai ir darbas su sprogstamosiomis medžiagomis, šaudymas iš visų rūšių pėstininkų ginklų, maskavimasis, pabėgimas nuo persekiojimo ir, žinoma, kovinė savigyna. Kiti dalykai būdavo įvaldomi tik tuo atveju, jei to reikalavo konkreti diversijos pakraipa, pavyzdžiui, šifravimas, naudojimasis radijo aparatūra, automobilio vairavimas ir t.t. Mokyklose dėstė patyrę instruktoriai - vokiečių karininkai. Kiekvienas instruktorius turėjo padėjėją. Paprastai padėjėjais tapdavo geriausi mokiniai.

Kiek yra žinoma, lietuvių desantininkai mokėsi bent 4-iose tokiose mokyklose Rytų Prūsijoje ir Lenkijoje. Žinoma, kad abvergrupės tarpusavyje nebendravo, siekiant išvengti jų dešifravimo nesėkmės atveju. Ši organizacija buvo itin konspiruota.

Jau buvo minėta, kad visi, kurie turėjo bent kokių sąsajų su naciais ar Wermachtu, iki šiol vadinami arba Tėvynės išdavikais, arba nacių pakalikais. Tačiau Antrajame pasauliniame kare lietuviai, latviai ar estai stengėsi rinktis iš dviejų blogybių mažesnę, t.y. tam tikrą bendradarbiavimą su vokiečiais. Kaip rašė vienas iš partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje vadų: „Mes būtume bendradarbiavę su pačiu velniu, jei jis mums padėtų išsivaduoti iš bolševikų vergijos“.

Konkrečiai Abvero desantininkai jokių nacių vadovybės užduočių nevykdė, o radijo ryšį su Abvero instruktoriais palaikė grynai praktiniais sumetimais – dėl galimybės gauti ginklų, amunicijos ir t.t. Pagaliau prisiminkime, kad jau po karo į Vakarus prasiveržė legendinis lietuvių partizanas Juozas Lukša-Daumantas, kuris ten taip pat mokėsi Amerikos ir Prancūzijos žvalgybų mokyklose. Kartu mokėsi ir keli jo bendražygiai. Sovietų propagandistai iš to išpūtė didelį muilo burbulą, pavadindami Juozą ir jo draugus imperialistų žvalgybos agentais, nes fašistais vadinti, matyt, jau buvo nepatogu. Kita vertus, jei panašias kalbas apie bendradarbiavimą su naciais skleidžia patys vakariečiai, tai jiems dėl to turėtų būti tik gėda, nes jie nieko nepadarė, kad palaikytų ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Rytų ir Centrinėje Europoje, nors į savo žvalgybas patys samdėsi buvusius esesininkus bei gestapininkus. Tą patį darė ir rusai.

Toliau pasakoja buvęs Abvero desantininkas Algirdas Šertvytis-Šurkus:

Lapkričio 3 d. mus įsodino į “Junkers 88” bombonešį. Kartu pakrovė keturis metalinius konteinerius su visa mūsų įranga – radijo aparatūra ir ginkluote. Mes turėjome šokti pirmi, o paskui būtų išmetę tuos konteinerius ir mes turėjome nusileidę juos pasiimti. Tai buvo viena iš didžiausių nesąmonių, kokia tik galėjo būti – juk vėjas būtų tuos konteinerius išnešiojęs, ir pabandyk paskui juos susirinkti. O mums sėdant į lėktuvą mus lydėję vokiečių karininkai, jų buvo gal koks šešetas, į mus žiūrėjo kaip į mirtininkus. Aš neperdedu nė kiek. Vienas iš jų pasakė: „o vis tik jūs bepročiai – juk jūs šoksite ant durtuvų.“. Ir tai buvo tiesa – visa Lietuvos teritorija jau knibždėjo rusų divizijomis. Ne tik miestai ir kaimai, bet ir miškai…

Ir taip mes išskridome. Perskridome fronto liniją, kurią nustatėme iš artilerijos veiksmų. Pasiekėme vietą, kur turėjo mus išmesti. Tai buvo apie Lieplaukį. Ten buvo nedidelis ežerėlis, kuris turėjo būti lėktuvo šturmanui kaip orientyras. Bet, ko gero, mūsų laimei buvo toks didelis debesuotumas, kad lėktuvo vadas nedrįso mums duoti įsakymo desantuotis. Susisiekė su štabu, ir štabas davė įsakymą grįžti. Ko gero, dėl to mes ir likome gyvi. 

Kitas skrydis buvo po dviejų savaičių. Tai buvo 1944 m. lapkričio 17 d. Išskridome vėlų vakarą, jau gerokai sutemus iš to paties aerodromo. Bet skrydžiui jau buvo visai kitaip pasiruošta. Grįžę po pirmo skrydžio, mes išsakėme savo didžiausią pasipiktinimą, todėl dabar jau nebebuvo jokių geležinių konteinerių su įranga – visa tai buvo sudėta į kuprines, o kuprines mes užsidėjome ant krūtinių. Ant nugaros parašiutai. Šokome tokia tvarka – lėktuvo vadas prieina prie pirmojo iš mūsų penketo ir tapšteli plaštaka jam per petį. O prieš mus jau atidarytas liukas ir juoduoja kiaurymė į kurią mes turime šokti. Parašiutų karabinai prikabinti prie plono, bet stipraus plieninio troselio palubėje. Atsidūrus už borto, karabino trosas automatiškai išskleidžia pagrindinį parašiutą, o išsiskleidus pagrindiniam parašiutui, nuo aerodinaminio smūgio išsiskleidžia ir krovininis parašiutas. Nusileidi kartu su kroviniu – nieko nebereikia ieškoti. Taip vienas paskui kitą mes ir iššokome. Mane ir šiandien stebina tai, kad viskas vyko taip sklandžiai, lyg mes būtumėm metų metus treniravęsi. Tokioms operacijoms parašiutininkai rengiami labai ilgai – padaroma daug treniruočių šuolių įvairiu paros metu, įvairiomis oro sąlygomis. O mums tai buvo pats pirmas šuolis ! !. Bet viskas įvyko sklandžiai – mes iš tiesų nusileidome ties tuo ežerėliu netoli Lieplaukio. Nusileidus, pirmiausiai reikėjo likviduoti nusileidimo pėdsakus, susivynioti parašiutą ir dingti iš tos vietos kaip galima greičiau ir kaip galima toliau…

Tenka pripažinti, kad sovietų propaganda buvo gana veiksminga, jei net iki šiol bet koks bendradarbiavimas su vokiečiais karo metais net ir daugeliui vakariečių kelia neigiamas asociacijas.

Kita vertus, galima, teigti, jog tokia vakariečių pozicija susiformavo labiau dėl mūsų kraštų specifikos neišmanymo bei savo pačių istorijos nežinojimo. Kažkodėl iki šiol tiek Vakaruose, tiek Rusijoje nenorima prisiminti, kad Antrojo pasaulinio karo metais su bolševikais ir net su JAV bei britų kariuomenėmis kovojo beveik visa Europa. Legionieriai savanoriai kovėsi 39-iose Waffen SS divizijose. Daugybė kitataučių kovėsi ir Wermachto sudėtyje. Tai flamandai, valonai, estai, latviai, lietuviai, visi skandinavai, kroatai, ukrainiečiai, baltarusiai, net anglai su prancūzais, net ir rusai. Vengrai, slovakai, rumunai, bulgarai, italai, ispanai apskritai Rytų ir Vakarų frontuose laikė reguliariųjų savo kariuomenių dalinius. Visi šie kariai šiandien nepelnytai užmirštami vien dėl to, kad jie atsidūrė pralaimėtojų pusėje, nors daugelis jų nusipelno ne menkesnės pagarbos, nei, tarkime, amerikiečių generolas Smitas, kuris tiesiogine prasme pridėjo į kelnes vos išgirdęs vokiečių artilerijos kanonadą.

Istorijos nutylėjimas ar jos neišmanymas yra tas pats melas, kaip ir sąmoninga propaganda.

Bet grįžkime prie lietuvių Abvero desantininkų. Kokia buvo jų įtaka Lietuvos partizaniniame kare?

Jau paminėta trijų desantininkų grupių suformuota 3-ioji Šiaurės LLA partizanų apygarda. Ji gyvavo vos pusmetį – iki tol, kol žuvo šių grupių vadai. Likusieji desantininkai įsiliejo į kitas partizanų organizacine struktūras, kurių pagrindu vėliau susiformavo Vyčio ir Algimanto partizanų apygardos.

Apie šiokią tokią desantininkų įtaką dar galima šnekėti kalbant apie Žemaitiją, kur desantininkų Adolfo Kuiliaus bei jo bendražygių pastangomis buvo suformuota Žemaičių apygarda. Tačiau pats A.Kubilius buvo suimtas 1945 m. ir tolesnėje kovoje dalyvavę kiti desantininkai tiesiog pakluso kitai vadovybei.

Pietų Lietuvoje nusileidę desantininkai iškart įsiliejo į jau veikiančius partizanų dalinius. Iš literatūros yra žinoma tik viena 3 asmenų grynai provokiškos orientacijos Abvero desantininkų grupelė, veikusi Dzūkijoje ir vadovaujama leitenanto Astros. Tačiau ši grupelė greitai žuvo kautynėse su sovietų kariuomenės daliniais.

Negalima net šnekėti apie visų paminėtų desantininkų simpatijas naciams. Jie lygiai taip pat, kaip ir kiti ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, kovėsi už Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

 

„Laisvės kryžkelių“ archyvas


Bernardinai.lt logotipas mazas

 

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Sveikas, gyvenime knyga

Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus Andriaus Navicko ir kunigo Kęstučio Dvarecko knyga „Sveikas, gyvenime“ – tai dar 2012 m. išleistos knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ tęsinys.

Filmo „Stiprusis angelas“ kadras

Vilniuje vyko XIV Lenkų kino savaitė. Jos metu buvo rodomas ir režisieriaus Wojcecho Smarzowskio filmas „Stiprusis angelas“ pagal rašytojo Jerzy Pilcho romaną. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ publikuotas Barbaros Hollender pokalbis su režisieiumi. 

Tora

„Mūsų muziejus nėra dar viena įstaiga, skirta kalbėti apie Holokaustą. Esame daugiau nei aukos. Mūsų muziejus kalba apie gyvenimą“, – „The New York Times“ teigė koncentracijos stovyklą išgyvenęs Sigmundas A. Rolatas. 

vaikai

Pagal statistiką, 54 proc. vyresnių nei 16 metų europiečių paauglių savaitėmis lindi internete, o 94 proc. vaikų reguliariai žiūri televizorių. Neurobiologas Geraldas Chuteris tyrinėja, kaip elektroninės komunikacijos priemonės veikia vaikų smegenų raidą.

Kenija

Vilnius ir Nairobis – labai skirtingi miestai. Tačiau jie kai kuo ir panašūs. Vilnius turi Kirtimus, Nairobis – Kiberą.

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar