Kauno valstybinio dramos teatro pastato rekonstrukcija kūrybingam kolektyvui labai netrukdo – premjera veja premjerą, tik spėk susirasti naujus įėjimus į kasą bei sales ir žiūrėk, žiūrėk... Tad žingsniuojantieji Laisvės alėja pro statybininkų užtvertą centrinį teatro įėjimą nepagalvokite apie kokį nors teatralų atokvėpį ar snūdą.

Sriubos teatre – ketvirtoji premjera, režisierė Danutė Juronytė pakvietė žiūrovus į norvegų rašytojos Inger Hagerup vienos dalies komediją „Stiklinė arbatos su citrina“. I. Hagerup daugelį metų dirbo laikraščio „Friheten“ literatūros redaktore, vadovavo Norvegijos rašytojų sąjungai (1945-1962), išleido devyniolika eilėraščių, atsiminimų ir radijo pjesių knygų. Praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje matėme Arvydo Ilginio pastatytą televizijos spektaklį, tačiau vargu bau ilgam įsiminėme komedijos peripetijas. Kalta lengvai atpažįstama, klasikinė šeimyninės neištikimybės intriga? Vienas vyras, dvi moterys ir jokių homoseksualių peripetijų, grupinio sekso, kraują, regėjimą ir visą organizmą stingdančių siaubų. (Jeigu tokios temos meniškai realybę atspindinčiame teatre ką nors tebestebina...) Bet „Stiklinės arbatos su citrina“ situacijos vyksmas vis tiek sunkokai nuspėjamas, žaismingai pinklus.

Kavinės šeimininkas Haugas (aktorius Albinas Budnikas) nuteikia šviesiai, viltingai – mandagiai sodina svečius-žiūrovus prie staliukų, veik primygtinai meiliai įsitikina, ar patogu, jauku, gera. Skamba klausai ir širdžiai mielos kompozitoriaus Giedriaus Misiūno arba Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigento, karilionisto Juliaus Vilnonio grojamos melodijos, neskubriai dairomės po dailininkės Ingos Kažemėkienės sukurtą nepretenzingai senamadiškos salės-kavinės aplinką, smalsaujame, ar aplinkui esama pažįstamų veidų, nes suvienyti tylaus šaukštų skimbčiojimo į sriubos puodelius tampame spektaklio statistais.

Gražutė Lisbeta (aktorė Eugenija Bendoriūtė) iš pradžių ramiai, vėlėliau nervingai peša cigaretę, leidžia dūmų tumulus, kažko laukdama pašoka, dairosi vis neramiau, įtempčiau, galop iki nevalingų, nenuslepiamų šlaunies traukulių įsiūbuoja dailią blauzdą. (Kol Lisbeta ir G. Misiūnas „apšildė“ sceną, prisiminiau, kaip kartą vežamas į operacinę isteriškai paisčiau medikėms linksmus nutikimus, o paguldytas ant stalo pradėjau taip tirtėti, kad daktarai turėjo vargo, stengdamiesi numaldyti mano stambų kūną. Įtariu, pamaiviškai, o tikriausiai ir šiuolaikiškai madingai aprengtai – juodi batai, trumpas, vėjo sušiauštas žalias sijonėlis ir tamsi palaidinė su iškirpte – Lisbetai bus nelengva...)

Skubiu žingsniu į kavinę įžengia Elna (aktorė Vilija Grigaitytė). Klasikinis šviesus, raudonomis juostelėmis švarkelis, raudona kaklajuostė ir raudoni batai, rudas sijonas. Pusamžė moteris, kaip pasakytų rusai, „vėl uogelė“. Pasitikinti savimi, laisva, amerikietiškai plačiai besišypsanti, blykčiojanti baltais dantimis.

Pretenzinga jaunystė, naivus įtikėjimas savo galia ir išmintinga branda, turimos patirties pojūtis. Kai moterys pradės aptarinėti vėluojančio rašytojo Arvydo (aktorius Sigitas Račkys) oficialų perdavimo aktą (Lisbeta – meilužė, Elna – teisėta žmona), įsitikinsime, kad aprangų priešprieša sąmoningai, pabrėžtinai akcentuotai apgalvota. Elna – stulbinamai rami, nė kiek neišgyvenanti, kad netenka savo brangiausiojo, ponia.

„Stiklinė arbatos su citrina“ – delikačiai ironiška, garsų kvatojimą sukelti neketinanti komedija, tad ir režisierės D. Juronytės pasirinktas sprendimas inteligentiškai santūrus, išsaugomas „dvi dešiniosios rankos vienos cukrinės link“ principas: jau nugludintos arba tebešlifuojamos mizanscenos gyvenimiškai patikrintos, nesunkiai atpažįstamos ir todėl nepretenzingai jaukios, mielos. Spektaklį žiūrėjo, retsykiais juokėsi ir režisierius Arvydas Lebeliūnas, kurio pastatytą intriguojančią Jean Genet pjesę „Tarnaitės“ neseniai matėme Kauno menininkų namų scenoje. Įdomu, ar nuo jo pateiktos „arbatos“ žiūrovai kikentų, ar mėšlungis surakintų žandikaulius?

Lengvai įkaušęs ir nerūpestingai konjaką tebegurkšnojantis rašytojas Arvydas tarp dviejų savo patalo moterų labiau nustebęs, negu ryžtingai apsisprendęs vyras.

Kai Elna pasakoja istorijas apie varinį staliuką, lyg į žmogų, lyg į kūrėjo totemą panašų „negrą“, kryžiukais ir drakonais papuoštą krėslą, pudelius, žuvytes ir kitus gyvius, jos sutuoktinio plikė net rasoja iš nuostabos, o kartais, kai jis pavėluotai pūsteli į žmonos dūdą, žiūrovų įtarimai drauge su pusiausvyrą prarandančia Lisbeta sukrebžda vis garsiau.

Kas, santūriai iš tolo situaciją stebintis Haugas griebtų, čia vyksta? Režisierė ir aktoriai voratinklį pina lengvai pasiekiamoje mūsų panosėje, tačiau anaiptol ne iš karto susigaudome, kuris personažas yra auka. Po spektaklio gudriam būti lengviau: paaiškėja, kodėl būta Elnos ir Arvydo krustelėjimų vienas kito link ir kodėl Lisbeta kaip musė išspriegta iš sriubos... Vienas iš moralų: moterie, jeigu myli vyrą, besąlygiškai, be pataisymų priimk jo susitvertą mikroaplinką!

Aktorės V. Grigaitytės Elna – tiksliai sukurtas, iki šiurpuliukų mandagus personažas. Kovotoja už savo būvį ir gerovę. Tvirtai nepaleidžianti iš rankų net tokio abejotinos kokybės subjekto, koks yra Arvydas. Aktorės E. Bendoriūtės Lisbetai arbata bei martinis netrunka apkarsti, ji neįsivaizduoja jokių svetimdaikčių savo studijoje, tad ir Arvydas, kaip netrunka paaiškėti, nebūtinai, kaip sakoma, įsirašo į kontekstą. Jos nuostaba galėtų virsti nepasitikėjimu savimi, bet tai tikriausiai jau ne komedijos arimai. Lyg ir laisvas plevėsa Arvydas iš esmės tik dangstosi, vidujai jis neramus, sukaustytas ir dirgliai susirūpinęs laukia galutinio, neapskundžiamo sprendimo. Toks S. Račkio būvis galėtų būti ir įvairiau niuansuotas, ne taip prikišamai forsuojamas per laukimą, ką Elna dar iškrės. Beje, Arvydas pats nieko nedaro, graudžiai pašaipu – visas problemas turėtų išspręsti žmona.

„Stiklinė arbatos su citrina“ pralekia kaip smagus, nuotaikingas mirktelėjimas. Atsisveikindamas Arvydas ragina vyrus mylėti savo žmonas ir valiūkiškai pasitikslina: „Ar ne taip, mergaitės?“ O Elna? Elna kuo ramiausia ir nė neketina žiebti per dažytus lovelaso vyro plaukus.

Jeigu tai meilė, tai tikrai rūg(š)telėjusi.