Motinos dienos proga prisiminsime Lietuvos moteris, dalyvavusias partizaniniame kare.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

 

 

Lietuvos partizaniniame kare moterys užėmė labai svarbią vietą. Tačiau vargu ar įmanoma jų indėlį pasverti statistiškai. Ar galima vertinti tik tas, kurios buvo partizanų būriuose su ginklu rankose? Ar priskaičiuoti visas ryšininkes, įvairiausias rėmėjas, medicinos seseles, kurios neretai rizikuodamos gyvybe gydė ir slaugė sužeistuosius? Pagaliau kuo prastesnės partizanų motinos, neretai palaidojusios ne vieną sūnų ir vėliau pačios atsidūrusios Sibire ir ten mirusios? Kas gali visa tai suskaičiuoti ir apibendrinti?

Jokia pragmatiška statistika negali objektyviai atspindėti nei partizaninio karo mastų, nei ir moterų indėlio į pasipriešinimą. Todėl logiškiau kalbėti apie žinomus atvejus ar nuostatas. Kodėl partizanų vadovybė ne itin noriai priimdavo moteris į partizanų būrius?

Nėra kategoriškų įsakymų ar nuostatų šiuo klausimu. Partizanų vadovybė siekė, kad moterys gyventų kiek įmanoma legaliai, aprūpindavo jas įvairiais dokumentais ir t. t. Turbūt galima teigti, jog tas siekis pagrįstas grynai žmogiškais sumetimais – gyvenimas požeminiuose miškų bunkeriuose nėra pats lengviausias ar patogiausias. Moterys visose apygardose buvo pagrindinės ryšininkės tarp būrių, rinktinių ar kitų dalinių. Ir dažniausiai tik nesant kitos išeities jos pasitraukdavo į mišką, nors, žinoma, buvo ir nemažai išimčių, kai jos išeidavo ten net jei ir tuo metu negrėsė suėmimas. Bet kuriuo atveju jokiuose partizanų dokumentuose nėra kategoriškų draudimų priimti į būrius moteris.

Gyvenimas drėgnuose bunkeriuose po žeme beveik nematant dienos šviesos, nuolat rizikuojant gyvybe ne visai moteriškas užsiėmimas. Ką jau kalbėti apie kautynes ar kitus pavojus. Tačiau paminėkime keletą pavyzdžių.

Tai ir savo vyrais bunkeriuose žuvusios Diana Glemžaitė ar Joana Railaitė, tai ir Irena Petkutė, apsupta nusišovusi slėptuvėje, tai ir sužeista Jono Žemaičio-Vytauto bunkeryje paimta gyva medicinos seselė Marijona Žiliūtė ir daugelis kitų. Štai ką apie partizanų poetę Dianą Glemžaitę, 1949 m. lapkričio 14 d. su savo vyru žuvusią Rokiškio rajone Plunksnuočių miško bunkeryje, pasakoja Algimanto apygardos Alizavos apylinkių partizanų gydytoja, buvusios medicinos instituto studentė Akvilija Balzienė-Sesutė:

Su Diana kartu mokėmės, ėjome į vieną klasę, sėdėjome viename suole. Vėliau ji išvažiavo studijuoti. Studijavo lietuvių literatūrą, be to buvo menininkė, labai gražiai piešė. Bet studijų tęsti negalėjo – pasijuto sekama. Todėl sugrįžo į gimtąsias Alizavos apylinkes. Čia pritapo prie Alizavos apylinkių partizanų būrio. Nors iš pradžių į patį būrį, į mišką ji dar nėjo – gyvendavo tai pas vienus, tai pas kitus žmones, turėjo padirbtus dokumentus, nebijodavo ir laisvai po apylinkę vaikščioti. Buvo netgi du kartus suimta.

Diana Glemžaitė

Abu kartus, kiek laiko pabuvusi Kupreliškio areštinėje, buvo paleista. Daug rašydavo. Ypač daug parašė eilėraščių. Vėliau ištekėjo už partizano Juozo Bulovo-Ikso. Kai atėjo laikas gimdyti, išvažiavo į Kauną. Kauno gimdymo namuose visiškai atsitiktinai pamatė tardytoją, kuris ją jau kelis kartus buvo tardęs. Labai išsigando, staiga prasidėjo gimdymas, ir gimė negyva dukrelė. Kūdikį palaidojo jos giminės Kaune, o pati Diana vėl grįžo į Alizavos apylinkes. Su vyro Juozo Bulovo-Ikso būriu nutarė eiti žiemoti į gerai Rokiškio apylinkėse Plunksnočių miške įrengtą bunkerį. Atsisveikindama prašiau, kad apsigalvotų, pasiliktų pusiau legalioje padėtyje dar bent tą žiemą. Bet Diana norėjo būti kartu su savo vyru. O į būrį dar priėmė vieną jauną partizaną, ką tik grįžusį iš tarnybos armijoje… Buvo jie ne kartą perspėti, kad nepasitikėtų juo… Vėliau, matyt, jis tą pasitikėjimą įgavo, kažkur išėjo, o grįžo jau su kareiviais, kurie apsupo bunkerį… O jie visi, kad nepasiduotų, tame bunkeryje susisprogdino. Ir šiandien nežinome, kur ilsisi jų palaikai.

Ne ką lengvesnis buvo partizanų ryšininkių darbas. Jos dažnai dešimtis ar šimtus kilometrų keliaudavo po partizanų būrius beginklės, gabendamos kokį įsakymą ar pogrindžio spaudą ir nuolat rizikuodamos, kad bus suimtos. Belieka tik spėti, kas joms grėsdavo, patekus į sovietų saugumo rankas… Juk būnant miške, dar yra galimybė gintis su ginklu, o ryšininkės tokios galimybės faktiškai neturėjo.

Kartais tenka girdėti ar skaityti, kad patekusios gyvos moterys buvo sunkiau palaužiamos išduoti nei vyrai. Vargu ar galima objektyviai tai pagrįsti. Iš tiesų yra žinomas ne vienas atvejis, kai moterys, kad ir baisiausiai kankinamos, nieko neišduodavo. Tačiau čekistų tardymo metodai bei technologija buvo pakankamai gerai ištobulinta, nekalbant jau įvairias provokacijas.

Režisierius Edmundas Zubavičius, sukūręs ne vieną dokumentinį filmą apie partizanus, tarp jų ir apie moteris partizaniniame kare, yra pasakęs: „Partizanės moterys taip suėjo į mano sielą, kad niekada nepaliks manęs, nes aš išgyvenau jų gyvenimus. Vien Marijona Žiliūtė-Eglutė iš „Vienatvės pilnaties“ ko verta!.. Jos žvilgsnyje – partizanų šešėliai, tikėjimas ateitimi ir vienatvė, vienatvė“. Apie moteris partizaniniame kare turime šio režisieriaus sukurtą filmą. Tačiau keista, kad apie tai faktiškai nėra jokios grožinės literatūros, nors įvairių dramatiškų siužetų kone visuose prisiminimuose į valias. Kodėl vis dėlto tos literatūros beveik nėra?

Kažkada šia tema vyko diskusija Genocido aukų muziejuje. Kiek pamenu, ten nuskambėjo viena išties verta dėmesio mintis – kad tarp rašytojų paprasčiausiai nėra tokio masto asmenybių, kokie buvo patys partizanai. Kita vertus, ši tema nėra itin madinga – gal bijoma prieš kolegas parodyti tam tikrų sentimentų, o gal tiesiog rašytojų tai nedomina, jie nemato tokio romano perspektyvos. Sunku pasakyti. Vienaip ar kitaip neteko skaityti kokio nors įdomesnio romano šia tema. Čia neverta kalbėti apie vadinamuosius moderniuosius rašytojus, kurie dažniausiai apsiriboja banaliomis blevyzgomis. O tų siužetų, faktiškai jau parengtų, tarsi specialiai pritaikytų tokiam romanui tikrai netrūksta.

Ar įmanoma pateikti tipišką partizanų motinos portretą?

Ko gero, labiausiai tam tiktų Ona Lukšienė. Ji buvo Tauro apygardos partizanų Antano, Juozo, Stasio ir Jurgio Lukšų motina. Jai teko palaidoti visus savo sūnus. Pati mirė 1966 m. Žuvus sūnums Jurgiui ir Stasiui, Juodbūdžio kaime savo namuose miršta partizanų tėvas Simonas Lukša. Netekusį savo sūnų, išprotėjusį Simoną slaugė Ona, nors ji taip pat buvo priversta slapstytis. 1947-ųjų rudenį jį slapčiomis palaidoja Veiverių kapinėse. Kartu su juo Ona į kapą deda ir sūnaus Jurgio krauju aplaistytą drobulę. Jurgiui žuvus, kai stribai jo lavoną išvežė niekinti į turgaus aikštę, motina sūnaus kraują išvalė balta drobe ir pakasė darže. Pas įvairius žmones Ona Lukšienė išsislapstė nuo čekistų ir stribų. Tokių pavyzdžių galima rasti kone kiekviename Lietuvos kaime.

Kai kalbėjome apie kūrybą partizanine tematika nepaminėjome meninių filmų. Kalbant apie moteris partizaniniame kare galime prisiminti Jono Vaitkaus meninę juostą „Vienui vieni“, be kita ko, pasakojančią ir apie romantišką Juozo Lukšos bei Nijolės Bražėnaitės meilės istoriją. Kiek joje teisybės?

Ta istorija visiškai reali. Prasiveržęs pro geležinę uždangą Juozas Lukša nuvyko į Paryžių, ten mokėsi žvalgybos mokykloje, susipažino su Nijole ir vėliau susituokė, tačiau pasirinko ne ramų gyvenimą Vakaruose, o kovotojo kelią. Grįžo į Lietuvą ir po metų čia žuvo.

Grįžkime prie gyvų to meto liudytojų. Pasakoja Vyčio apygardos vado Danieliaus Vaitelio-Briedžio žmona Aleksandra Vaitelienė:

Danielius buvo labai didelis patriotas, be jokių išskaičiavimų. Puikiai žinojo, kur ir kokiam likimui palieka savo šeimą – mažus vaikus ir mane. Aš labai vargau, labai, bet niekada jam nepriekaištavau. Tiek, kiek jis ketverius metus vargo miške, tiek aš vargau ne miške, tik ant mano pečių dar buvo vaikai ir mama. Vaikai – pas vienus gimines, mama – pas kitus, o aš ant kojų – iš vienų giminių pas kitas. Kai mane suėmė, čekistai pasakė, kad dabar galėsiu ramiai pamiegoti.

Sibire buvome visai prie bado. Per dieną gaudavau 200 g duonos, bet gaudavau tik aš, o mūsų buvo keturi. Tą duoną palikdavau vaikams ir mamai, o pati eidavau į mišką nevalgiusi. O miške buvo sunku ne tik tremtiniams, bet ir vietiniams, bet visi dalydavomės paskutiniu kąsniu.

Vieną dieną darbe labai susirgau. Iš darbo, iš miško kirtimo, reikėjo pareiti šešis kilometrus pėsčiomis. O sniego buvo daug. Buvo stebuklingai šviesi naktis, visi kartu dirbusieji nuskubėjo į priekį, o aš jau nebegalėjau paeiti, o dar reikėjo parsinešti sauso kuro, kad parėjus pas vaikus ir mamą, turėtume kuo pasikurti.  Aš ir griuvau, ir šliaužiau, ir ėjau, vos ne vos nusiritau nuo to kalno, atsisėdau ant kelmo ir pirmą kartą gyvenime pasakiau – „Danieliau, kad tu visą laiką pragare kęstum tokias kančias, kaip aš“. Kiek pasėdėjusi, vėl ėmiau eiti ir sutikau keliuku beeinančią manęs pasitikti mamą. Kada aš jai pasakiau savo paskutiniąsias mintis, ji man atsakė: „Tu padarei didelę nuodėmę. Ne tu viena vargsti, ne tave vieną vežė. Tai buvo istorinė pamoka. Tu matai, kiek žmonių kenčia ir vargsta. Daugiau gyvenime šitaip nesakyk, o ypač, jei dar aš girdėsiu“. 

Tai štai – vieną vienintelį kartą gyvenime taip pasakiau jam, bet tai jau buvo ne mano jėgoms…

Pradžioje paminėjome kelių žymesnių partizanių tragiškus likimus. Tarp jų – ir Ireną Petkutę-Neringą, žinomą partizanų poetę, pogrindžio spaudos redaktorę. Šiek tiek apie ją.

1952 m. baigusi vidurinę mokyklą, Irena Petkutė tapo Plungės r. Medingėnų septynmetės mokyklos mokytoja. Ten dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, bendradarbiavo partizaniniame laikraštyje „Laisvės kovų aidai“. Tų pačių metų rudenį MGB sužinojo apie jos ryšius su pogrindžio spauda, tad ji buvo tardoma, verbuojama. 1952 m. gruodį Irena paliko mokyklą ir pasitraukė į Žemaičių apygardą, vadovaujamą Vlado Montvydo-Žemaičio. Čia ji redagavo partizaninius leidinius „Malda girioje“, „Laisvės kovų aidai“, „Laisvės balsas“. Čia buvo spausdinami ir jos eilėraščiai bei prozos tekstai. 1953 m. rugpjūčio 27 d. per užverbuotus agentus buvo susektas Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio bunkeris Varnių rajone Putvinskių kaime Gečo sodyboje. Pats vadas buvo žuvęs prieš kelias dienas. Čekistai apsupę bunkerį ten buvusiems partizanams vokiečiui Gerhardui Nicponui ir Irenai Petkutei įsakė pasiduoti. Vokietis, iškėlęs rankas, išlipo iš slėptuvės… Neringa nepasirodė, ir pasigirdo šūvis. Čekistai į slėptuvę įmetė dujinę granatą. Ten rado sunkiai sužeistą į galvą Neringą. Nuvežta į ligoninę Irena Petkutė 1953 m. rugpjūčio 28 d. mirė. Tuo metu jai buvo 21-eri metai. Palaidojimo vieta nežinoma.

Kita žymi partizanė Joana Railaitė-Neringa. 1947 m. ištekėjo už Algimanto apygardos vado Jono Slučkos-Šarūno ir pasirinkusi slapyvardį Neringa kartu su vyru apsigyveno bunkeryje. Jos seserys Genovaitė Railaitė-Milda ir Zuzana Railaitė-Lakštingala tapo ryšininkėmis. 1948 m. rugpjūčio 2 d. Joana ir Zuzana išėjo iš slėptuvės susitikti su savo mama Kotryna. Pateko į stribų pasalą. Joana buvo sužeista, o Zuzana žuvo. Jos kūnas buvo išniekintas Viešintų stribyno kieme. Zuzana-Lakštingala buvo Sedeikių pradinės mokyklos mokytoja. 1949 m. spalio 24 d. MGB agentas Vytautas Kūčys Ližų kaime sutiko Karaliaus Mindaugo srities partizanų štabo ryšių skyriaus viršininką Albiną Kubilių-Rūgštymą ir Vytenio būrio partizaną Alfonsą Vildžiūną-Vijoklį. Juos pavaišino degtine, į kurią buvo įdėta migdomųjų „Neptūn-20“. Kai partizanai išvargę ir išgėrę įmigo, V. Kūčys davė signalą jau laukiantiems Kauno MGB daliniams. 

Joana Railaitė-Neringa ir jos vyras Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas (kairėje)

Kauno saugume tardomas Vijoklis neištvėrė kankinimų ir išdavė štabo vadavietę. 1949 m. spalio 27-osios rytą, apie 11 val., MGB papulkininkio Poginovo ir Dušanskio vadovaujamas dalinys keliais žiedais apsupo Jovaišų sodybą Butkiškių vienkiemyje netoli Andrioniškio. Bunkeryje buvęs Balys Žukauskas-Princas iškėlęs rankas išėjo iš bunkerio ir pasidavė. Jis pasakė, kad bunkeryje dar liko Šarūnas ir jo žmona. Enkavėdistai į bunkerį įstūmė šeimininkų dvidešimtmetę dukrą Bronę Jovaišaitę ir liepė partizanams pasakyti, kad jiems bus dovanota gyvybė, jeigu jie pasiduos. Bronė bunkeryje užtruko apie 20 minučių, tada čekistai į bunkerį įvarė Jovaišų sūnų Juozą. Partizanai tuo metu jau degino dokumentus. J. Slučkienė-Neringa, nusiavusi batus, juos padovanojo Bronei ir paprašė perduoti jos šešerių metų sūneliui Stasiui linkėjimus. Vos tik Bronė pasitraukė, pasigirdo sprogimas. Žuvo A. Slučka-Šarūnas, jo žmona J. Railaitė-Slučkienė ir J. Jovaiša-Lokys.

Prisiminkime dar vieną moterų-ryšininkių pasiaukojimo istoriją. Pasakoja buvusi Tauro apygardos Vytauto rinktinės ryšininkė Antanina Akelaitytė-Liepa:

Jei vyrai dienavoja, tai mes sargybą einame: vienąsyk – viena, kitąsyk – kita – kad išsaugotume vyrus, kad niekas neužpultų. Na ir dabar Vaidilutei buvo pamaina eiti sargybą. O ji nuėjo padėti pamelžti karves. Staiga išgirdau garsus, lyg kažkas bėgtų, bet pamaniau, kad dėdžiukas arklius veda.  

Antanina Akelaitytė-Liepa 1997 m. vasarą interviu metu

Dirstelėjau per langą ir pamačiau rusus, atvažiavusius dviem mašinomis ir supančius viską aplinkui. Greitai pašokau, pasiėmiau savo ginklą… Nubėgau dar perspėti šeimininkus, kad rusai jau viską apsupę. Dar pasakiau, kad nematau jokios išeities ir, kad nepasiduosiu rusams gyvai, nusišausiu. Bekeliant ginklą, šeimininkas man čiupo už rankos, atėmė ginklą. Sumaištyje nieko nebesusigaudžiau, bet kita mintis buvo, kad reikia kažkokiu būdu perspėti vyrus. Nusprendžiau bėgti, kad mane pamatytų rusai, šautų į mane, o šūvis pažadintų įmigusius vyrus – tokiu būdu negalėtų jų paimti gyvų.

O Vaidilutė tuo metu melžė karves ir taip pat išgirdo triukšmą. Kai pamatė rusus, į galvą jai atėjo lygiai ta pati mintis, kad vyrai pavojuje ir reikia juos kažkaip perspėti. Ji trenkė kibirus ir puolė bėgti, o rusai į ją šovė. Ir vyrai tada pabudo.

Aš atidariau duris į kambarį, o ten jau pilna rusų – leitenantas mane taip ir pasveikino: „Sveika, Liepa“. Partizanas Tigras buvo visus išdavęs. Laimei, šeimininkas buvo iš manęs atėmęs ginklą ir kažkur paslėpęs, ir šiandien nesuprantu, į kokią slėptuvę jis tą ginklą padėjo.

Dar viena žymi partizanė Anelė Senkutė-Pušelė išgarsėjo per savo fiktyvias sužadėtuves, kai buvo iššaudyti garsūs Marijampolės čekistai.

Ši akcija Tauro apygardos Vytauto rinktinėje iš esmės buvo sugalvota dėl NKVD tardytojo Arono Greiso. Tai žinomas sadistas, kurį ir buvo nutarta pašalinti. Pavyzdžiui, suimtas merginas jis ne tik išprievartaudavo, bet pjaustydavo joms krūtis, lytinius organus; kai kankinamosios mirdavo, liepdavo stribams jas užkasti naktį po saugumo langais.

A.Senkutė-Pušelė tada dirbo Marijampolės socialinio aprūpinimo skyriaus buhaltere ir sutiko prisidėti prie A. Greiso sunaikinimo. Buvo organizuotos fiktyvios jos sužieduotuvės 1947 m. vasario 18 d. per Užgavėnes. Į jas buvo pakviesti saugumo papulkininkis T. Kliučenokas, jo pavaduotojas A. Greisas, apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas B. Rutkauskas, Marijampolės komunistų partijos sekretorius ir Aukščiausiosios Tarybos deputatas S. Bakevičius, pasų stalo viršininkas B. Gurevič, MVD aktyvistas Juozas Taraila, komjaunuolė Karvelytė, taip pat Anelės draugė ryšininkė Janina Markevičiūtė-Saulutė. „Sužadėtiniu“ tapo legendinis partizanas Kazimieras Pyplys-Audronis. Tačiau T. Kliučenokas, A. Greisas ir B. Rutkauskas neatvyko. Vaišinantis Audronis dviem pistoletais likvidavo visus aktyvistus, tačiau Pušelė ir Saulutė taip pat buvo sužeistos. Apie įvykį čekistams pranešė sužeistas į gerklę MVD aktyvistas J. Taraila.

Marijampolės apskrityje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, buvo skubiai užblokuoti visi keliai, o mieste prasidėjo kratos ir buvo paskelbta gedulo diena. Uždaryti kino teatrai ir kitos pramogų vietos. Enkavėdistai, keršydami už žuvusius aktyvistus, tuoj po laidotuvių pradėjo suiminėti įtartinus asmenis. Operacijai, žinoma, vadovavo A. Greisas. Į įtartinųjų sąrašą pakliuvo ir gimnazistas septintokas Šarūnas. Kai A. Greisas atėjo jo suimti, Šarūnas išsitraukė pistoletą ir šį sadistą nušovė. Pušelę ir Saulutę išgydė medicinos seselė Angelė Senkutė-Aušrelė, tačiau legaliai jau jos negalėjo gyventi ir 1947 m. vasario 19 d. įstojo į Vytauto rinktinę. Pušelė dirbo štabe raštininke – tvarkė dokumentaciją, rūpinosi persekiojamųjų ir ištremtųjų materialine parama. 1947 m. balandžio 27 d. štabo ryšininkui išdavus čekistai apsupo Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabą Liudvinavo valsčiuje, Gulbiniškių kaime. Bunkeryje susisprogdino, spėję sudeginti dokumentus, štabo viršininkas Vytautas Vabalas-Kunigaikštis, globos poskyrio viršininkas Antanas Pečiulis-Baritonas ir Anelė Senkutė-Pušelė. Visi jie buvo užkasti prie Šešupės žvyrduobėse. 

Žuvusi partizanų poetė Diana Glemžaitė 1949 m. parašytą eilėraštį „Mes mokėsim numirt“ tarsi dedikavo visiems savo bendražygiams ir bendražygėms:

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką

Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!

Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,

Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.