Pastarųjų dienų įvykiai dar labiau atskleidė, kaip kruopščiai buvo parengta Artūro Paulausko nuvertimu pradėta valdančiojo klano „susidvejinimo” ir Darbo partijos „klonavimo” operacija. Taip pat sparčiai ryškėja jos tikrasis mastas ir užmojai. Regis, kol kas viskas vyksta, kaip numatyta ir sėkmingai. Laikas šokti iš skęstančio koalicijos laivo taip pat pasirinktas tinkamai. Ilgiau būdami savo ankstesnėse vietose, senasis ir naujasis Seimo pirmininkai vis tiek nebūtų išgelbėję smunkančių koalicijos reitingų ar sustabdę jos griūties, o dabar iki kitų rinkimų bus spėta persitvarkyti ir perrikiuoti gretas naujiems mūšiams.

Jau įmanoma suvesti išankstinį, bet gana tikslų atliktų manevrų politinį balansą. Kaip ir buvo galima nesunkiai numatyti, Darbo partijoje pradėjo augti Viktoro Uspaskicho diktatūra besipiktinančių „praregėjusių” ir „atsivertusių” partiečių gretos. Tačiau panašu, kad „praregėti” skubama, nes prireikė vos kelių dienų, kad vienišą „auką” Viktorą Muntianą paremtų jau ištisas būrelis naujų „maištininkų”, o pats jų vadas jau spėjo prabilti apie būtinybę kurti V. Uspaskicho sutryptą ir paniekintą „darbiečių” vėliavą turinčią vėl iškelti ir toliau nešti naują partiją. Įsidėmėtina, kad svarbi šio taktinio manevro dalis yra milžiniška ir puikiai organizuota propagandos kampanija, kuria siekiama kuo labiau išskaistinti Seimo pirmininko kaip „kankinio” aureolę ir piliečiams įkalti į galvas mitą, neva Darbo partija suskilusi ir tuoj, tuoj nusibaigs. Iš tikrųjų vyksta apgalvotas ir gerai kontroliuojamas „skilimas”. Tik ką iš paksininkų ir uspaskichininkų iškepta „pilietinės demokratijos” frakcija, atrodo, nė neketina pereiti į opoziciją. Ji remia valdančiąją daugumą, gal net sudarys su ja (vadinasi, ir su Darbo partija!) koalicinę sutartį. Ar begali būti akivaizdesnis įrodymas, kad turime puikią skilimo imitaciją?

Apskritai net tarpiniai „operacijos” rezultatai įspūdingi. Du įtakingi ir bene profesionaliausi valdančiosios koalicijos politikai laiku „atsiplovė” nuo grimzdančių į dugną partnerių ir turi visas galimybes tapti naujos alternatyvios „opozicijos” jau esamoms dešiniųjų ir liberaldemokratų „opozicijoms” vadais. Faktiškai sukurta dar vienos (žinoma, ir vėl „opozicinės”!) partijos užuomazga ar branduolys, kuris prireikus gali stoti tiek į A. Paulausko partijos gretas, tiek  papildyti rinkėjams siūlomą meniu, išsirutuliodamas į atskirą politinį darinį.

Svajingos šnekos apie greitą šios valdančiosios koalicijos žlugimą taip pat per ankstyvos. Vertinant jos padėtį primityvios politinės aritmetikos masteliu, koalicija, žinoma, atrodo įskilusi ir nusilpusi. Tačiau politikoje egzistuoja ir aukštoji matematika bei subtilesni skaičiavimai. Juos pasitelkus matyti, kad aritmetinis įspūdis smarkiai apgaulingas. Iš tikrųjų koalicija šiais manevrais buvo stabilizuota, taigi šiek tiek net sustiprėjo. Tariama V. Uspaskicho pergalė prieš partijos „maištininkus”, įdėmiau pamąsčius, veikiau atrodo pralaimėjimas. Juk viena svarbiausių iki šiol vykusios trinties tarp koalicijos partnerių ir pačioje Darbo partijoje priežasčių buvo neaiškus galios santykis tarp visų partnerių ir iš to kylančios pretenzijos bei konfliktai. Pasitraukus V. Muntianui ir „maištininkams”, neaiškumams ir spekuliacijoms ateina galas, nes būtent dabar bus gautas atsakymas į ne tik politologus dominantį klausimą, kiek vis dėlto rinkėjų balsų iš tikrųjų valdo „darbiečių” vedlys. Tai žinoti valdantiesiems gyvybiškai būtina, nes disponuojant tokia informacija galima efektyviau skirstyti vykstančio žaidimo vaidmenis ir tiksliau planuoti tolesnius ėjimus. Tačiau jau dabar dėl įvykusio partijos „skilimo” tampa įmanoma vaidmenis pasiskirstyti griežčiau: V. Uspakicho funkcija bus išlaikyti tamsiausios, jo elgesiu ir veiklos metodais anaiptol nesibjaurinčios rinkėjų dalies balsus. Tuo tarpu „praregėję” ir „atsivertę” jo oponentai – „maištininkai” ir „valstybininkai” – rengiasi susigrąžinti aukštesnių moralės ir politikos standartų pageidaujančių piliečių balsus. Jiems tai padaryti būtų lengviau, jeigu šalies politinėje arenoje išliktų kiek apsilpusi, bet kartu ganėtinai stipri Darbo partija, kuri kartu su Rolando Pakso „ereliais” būtų puikios baidyklės arba savotiški „varovai”, skatinantys jų grėsmės įbaugintus rinkėjus kuo uoliau mesti savo balsus už tik ką iškeptų „valstybininkų” sambūrius. Na, o galutinai įtaka ir vaidmenys būtų dalijami po rinkimų, visiems susinešus sumedžiotų balsų grobį.

Atskilus keliems „darbiečiams”, valdančioji koalicija tapo šiek tiek stabilesnė ir kitu požiūriu, nes joje sustiprėjo brazauskininkų įtaka. „Maištininkai” kol kas pernelyg silpni, kad galėtų išsišokti prieš AMB, nes akimirksniu atsidurtų politikos užribyje. Jų atskilimas - nemenka parama premjerui, nes padeda tramdyti V. Uspaskichą, kuris nebeturi net teorinių galimybių savarankiškai kurti kitokią valdančiąją daugumą. Kita vertus, po Seime įvykusio „perversmo” ir permainų Darbo partijoje jėgų santykis valdančioje koalicijoje ir apskritai Lietuvos politiniame gyvenime iš esmės pasikeitė.

A. Paulauskas ir V. Muntianas bei juos remiančios politinės grupuotės atsidūrė strategiškai itin palankioje padėtyje: buvę koalicijos partneriai „socialdemokratai” ir „liaudininkai” murkdosi Darbo partijos taškomame purve, o sustiprėjus Seimo pirmininko grupuotei ši koalicija taps visiškai priklausoma nuo socialliberalų ir „pilietinių demokratų” malonės. Atrodo, tai gerai supranta AMB ir Kazimira Prunskienė, kurie, vos pasigirdus darbiečių grasinimams Seimo pirmininkui, suskubo pareikšti jam paramą.

Belieka pridurti, kad šių politinių žaidimų kontekste opozicija atrodo bejėgiškai ir apgailėtinai net keliais atžvilgiais. Tikras ar apsimestinis žvalumas ir net džiūgavimas atliekant nesąmoningo daugumos įrankio vaidmenį pirmiausia yra intelektualinio silpnumo požymis. Kalbant šachmatininkų terminais, Seimo „perversmas” ne pirmą kartą atskleidė, kad opozicionieriai tiesiog nepajėgia „skaityti” priešininkų ėjimų, tad valdančiųjų santykis su jais darosi panašus į katės žaidimą su pele.

Nėra abejonės, kad valdančiajai koalicijai atėjo sunkios dienos, o jos pradėtas politinis žaidimas susijęs su nemenka rizika. Ir vis dėlto jos veiklumas, ryžtas gelbėtis ir rizikuoti mėginant žūtbūt ištrūkti iš dabartinės aklavietės daugeliui pašalinių stebėtojų gali atrodyti ryškus kontrastas tik asmeniniais interesais besirūpinančių dešiniosios „opozicijos” vadų sąstingiui ir neveiklumui. Bet kuria kaina prisiplakti prie neokomunistinės nomenklatūros ir tapti išsvajotos „vaivorykštės” koalicijos dalimi – toks yra vienintelis „strateginis” jų tikslas.

Siekiant šio tikslo, atrodo, išsižadėta paskutinių padorumo ir sąžinės likučių. Žūtbūt stengdamosi išsiplauti mundurą ir palaikyti rožines rėmėjų iliuzijas dėl tokios merdinčios „opozicijos” perspektyvų, nomenklatūrinės konservatorių partijos viršūnės savo gelbėjimosi šiaudu mėgina padaryti būtent vaivorykštės koaliciją. Nueita taip toli, kad sugebėta viešai paskelbti „valstybininkais” net ilgamečius ir aršius R. Pakso ir V. Uspaskicho bendražygius. Tai matyti tik paviršutiniškai peržvelgus įsteigtos „pilietinės demokratijos” frakcijos sąrašą: tampa akivaizdu, kad tai atviras tyčiojimasis iš sveiko proto ir visų – ne tik dešiniųjų pažiūrų – šalies piliečių. Žmonėms, kurie daugiau kaip dešimtmetį buvo raginami nepasiduoti neokumunistinės nomenklatūros kėslams ir vilionėms, šiandien šaltakraujiškai ir ciniškai aiškinama, kad jie kovoję su vėjo malūnais. Mat nomenklatūrininkas ir valstybininkas – reliatyvios sąvokos. Tad jeigu Lietuvoje rasis politikierius, cinizmu pranokstantis tą patį V. Uspaskichą, visai tikėtina, kad ateis diena, kai mūsų „opozicijai” ir šis taps „valstybininku”.

Tokiai „opozijai” regis, smukti nebėra kur. Nors kas žino... Gal dar išvysime ir kuriamą VAIVORYKŠTĖS partiją?

Bernardinai.lt