Lietuvos politinė dešinė nuo 2004 metų demonstruoja gebėjimą būti veikiau šešėline negu tikra opozicija.

 

Parlamentinės opozicijos priedermės ir atsakomybė jos atstovų mieliau suvokiamos ne politinių principų, bet Seimo rūmų intrigų lygmeniu.

 

Parlamentinės kanceliarijos reikalais susirūpinusių konservatorių inicijuota Seimo pirmininko atstatydinimo istorija – tipiškas pavyzdys, kaip reikšmingas veidais atliekami niekingi veiksmai.

 

Susireikšminimo ir nesolidaus veikimo derinys – apskritai gana būdingas šiandienės opozicijos bruožas.

 

Jos nesugebėjimas ar nenoras pakilti nuo kasdienių formalių rietenų iki principų – reiškinys, kurį vis dažniau pabrėžia be išankstinių partinių simpatijų politiką nagrinėjantys žmonės.

 

Kaip sako Darius Kuolys, pastaruoju metu matyti stebinamas visų politikų vienbalsiškumas.

 

„Opozicija, kuri galėtų atstovauti piliečiams, gindama jų teises gyventi savo valstybėje konstituciniais principais, Lietuvoje pasuko kitu keliu.

 

Ji susiliejo su sistema ir, pasiteisindama Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, tapo lojalioji“, – pažymėjo D. Kuolys. Tačiau, jo žodžiais, opozicijos noras „santūriai kritikuoti ir neiškristi iš sistemos“ netinka Lietuvai, nes dabartinė valdžios sistema šalyje yra nomenklatūrinė ir nesuderinama su Konstitucijos principais.

 

Šiomis aplinkybėmis visiškai nestebina padažnėjusi dešiniųjų partijų kritika ne tik „iš kairės“, bet ir iš nepartinės dešinės.

 

Stebina nebent liguistai jautri, keistų politinių fantazijų gaubiama kai kurių Tėvynės sąjungos politikų bei jiems paslaugiai prijaučiančių politikos apžvalgininkų reakcija į šią kritiką.

 

Kai opozicijos atstovai vis pabrėžia, esą valstybėje viskas palyginti neblogai, politinė sistema veikianti normaliai, kai žodis „normalu“ jiems tampa kertine sąvoka vertinant politinę padėtį, susidaro įspūdis, jog vienintelė Lietuvos problema yra ta, kad valdžioje – ne Andrius Kubilius ir ne Artūras Zuokas.

 

Kad vertinti padėtį kaip normalią galima tik gerai suvokus ir apsibrėžus, kas yra norma, bei nustačius, kad ji sutampa su esamybe – „normalumo“ mėgėjams nė motais.

 

Jie linkę laikyti vertinimo matu nebent tai, kaip gyvena kaimynai. Jų akimis, politinio gyvenimo nuosmukis yra normalus dalykas, jei kas nors panašaus vyksta Latvijoje ar Lenkijoje.

 

Kol kas nematyti esminių mąstysenos pokyčių „normalumo“, „šviesios ateities“ ir „vakarietiškų pasiekimų“ klišėmis apsikarsčiusioje dešiniųjų stovykloje.

 

Tų pokyčių juolab sunku tikėtis turint omenyje, kaip priešiškai daug kas šioje stovykloje žiūri į partijai arba jos vadams aklai nesiangažuojantį intelektą.

 

„Man visada labai keista, kad dauguma inteligentijos – dešiniųjų pažiūrų, o konservatoriai neturi šios paramos ir jos net nesiekia“, – stebisi D. Kuolys.

 

Ko gera, kalbamą inteligentijos ir partijos santykį galima lyginti su santykiu tarp katalikų ir kurios nors karingos sektos narių, šventai tikinčių, kad eina vieninteliu teisingu keliu.

 

Šis nepartinį intelektą niekinantis pasitikėjimas savimi gal ir neatrodytų toks drastiškas bei sektantiškas, jei opozicija turėtų ryškią ir pakankamai gausią perspektyvių politikų komandą, iš kurios galėtų formuoti stiprią šešėlinę vyriausybę.

 

Tačiau tokios komandos nematyti. Vietoje šešėlinės vyriausybės turime silpną – šešėlinę – opoziciją.

 

Savaitraštis "Panorama"