Jei darysime prielaidą, kad žmogus, parašęs vieną romaną ir jį išleidęs, jau tampa rašytoju, tai šešiolikmetė Teklė Kavtaradzė tokia jau tapo. Netrukus knygynuose pasirodys leidyklos „Tyto alba” išleista jos knyga „Nespalvota”. Tai pasakojimas apie paauglę mergaitę Severiją, išgyvenančią atsiskyrimą su sergančia motina ir per tai pažįstančią save, kitus, pasaulį ir gyvybės bei meilės paslaptį. Nieko sau užmojis jaunam žmogui, dar gerai neįšilusiam nei nuo gyvenimo, nei nuo literatūros peripetijų…

Sakykite, ką norite, bet jaunoji autorė su šiuo uždaviniu kuo puikiausiai susidoroja. Šiame rašto ir rašančiųjų, rašinių bei rašinėlių amžiuje primindama, jog yra dalykų, kurie nesileidžia išmokstami - tas ypatingas žodžio kvepėjimas ir virpėjimas, per jį atpažįstama tik tau skirta tikrovė yra dovana, galinti tapti… ir pasmerkimu, ir palaiminimu.  

Aukšto skrydžio ir atidžios, nuolankios literatūrinės klausos linkime Teklei, su kuria šnekučiuojamės knygos „Nespalvota” išleidimo išvakarėse.     

Miela Tekle, labai daug jaunų mergaičių slapta rašo eilėraščius ir romanus. Regis, tau pasisekė labiau nei daugeliui?

Jeigu tai galima pavadinti sėkme, tada tikrai taip.

Kada ir kodėl tau gimė mintis rašyti knygą, ir kodėl - būtent romaną?

Kadangi rašau jau seniai, sunku pasakyti, kada būtent gimė ši mintis. O kodėl romaną? Gal todėl, kad man labiausiai patinka skaityti romanus. Labai norėjau papasakoti įdomią istoriją.

Ar tai buvo pirmasis tavo bandymas?

Ne, iki tol buvo nemažai nesėkmingų bandymų. Nors gal negerai juos vadinti nesėkmingais, nes tai buvo svarbios pratybos. Pradėdavau rašyti, ir man vis atrodydavo, kad štai pagaliau jau pavyks parašyti iki galo, bet nepavykdavo. Praeidavo šiek tiek laiko ir suprasdavau, kad mintis, kuri iš pradžių atrodė puiki, nėra jau tokia gera.

Kaip supratai, kad apskritai gali rašyti, ar tave kas nors skatino?

Į šitą klausimą man tikrai labai sunku atsakyti, nes man pačiai sunku suvokti, kaip aš ėmiau, prisėdau prie kompiuterio ir pradėjau rašinėti visokius dalykus. Galbūt tam tikra nepaaiškinama trauka. Ir toji trauka niekada nenyko. Nes rašau jau nuo kokių vienuolikos, dvylikos metų. Tiesą sakant, tai, kuo užsiiminėjau tada, dabar juokinga prisiminti, bet vis tiek tai buvo pradžia.

Ar ilgai tai laikei paslaptyje?

Ne, iš tikrųjų, tai niekada nebuvo mano paslaptis, nes esu gana atvira, man nepavyktų to nuslėpti, be to, aš niekada to nenorėjau.  

Ar daug skaitai? Kokie rašytojai tau labiausiai patinka? Gal tie, kuriuos mini savo knygoje?

Skaitymas man yra vienas didžiausių malonumų, taigi skaitau tikrai nemažai. Turiu keletą mėgstamų autorių, bet vis dėlto man labiau patinka sakyti, kad turiu mėgstamų knygų. Romane minimas knygas aš mėgstu. O autorius - vidutiniškai. Kaip patinkančius rašytojus galėčiau įvardyti H. Belis, patiko dvi jauno vokiečio B. Leberto skaitytos knygos, P. Coelho.

Nedrįstu sakyti, kad patinka rašytojas, jei skaičiau tik vieną knygą, tad, matyt, tiek.

Ar galėtumei apibūdinti, kodėl jų žodžiai, sakinio konstrukcijos, kūrinio visuma tau yra ypatingi?

Ir į šį klausimą man sunku atsakyti, nes paprastai, kai skaitydama „kaifuoju“, net nesuprantu, kodėl, tik gerai pagalvojusi galėčiau pasakyti.

Tarkim, H. Belis mane žavi paprastumu, kuris labai traukia, B. Lebertas – įdomiais siužetais, o P. Coelho savitu stiliumi.

Sakei, kad esi atvira. Taigi turi daug bičiulių? Ar jie skaitė tavo kūrinį? Kaip jį sutiko?

Manau, galiu sakyti, jog turiu nemažai bičiulių. Knygą skaitė kol kas tik nedaugelis. Kiti laukia pasirodant knygynuose, tikiuosi. Bet pačią žinią sutiko labai džiugiai. Mane palaikė ir palaiko. Už tai esu labai dėkinga.

Kaip manai – ar tau pavyks susidoroti su ankstyva šlove? Neketini išpuikti?

O, aš labai stengsiuosi ir tikiuosi, kad nė kiek neišpuiksiu, „nepasikelsiu“. Suprantu, jog mano situacijoje tai atsitikti gali labai lengvai - esu jauna, o tiek patiriu... Bet aš tikrai stengsiuos.

Kodėl pasirinkai būtent tokią skaudžią mamos ir dukros atsiskyrimo istoriją? Dabar visi ims tave guosti ar net šaipytis, jog tavo mama serga psichine liga... Turbūt žinai, kad tikrai ne visi supranta, jog kai žmogus rašo pirmuoju asmeniu, dar nereiškia, kad jis kalba asmeninius dalykus ar patirtis... Nebijai šito?

Kadangi esu optimistė, tai nebijau. Nors ir suprantu, kad taip gali būti. Jeigu guos, tai paaiškinsiu, jog taip nėra. Tikiuosi, kad žmonės supras, jog tai - ne autobiografinis romanas.

O istorijos aš nepasirinkau. Ji gimė. Ne iš karto, o po truputį. Pradėdama rašyti žinojau tik labai nedaug. Norėjau, kad knyga būtų jaudinama ir rimta. Nors, žinoma, nenorėjau, kad būtų depresiška, todėl, manau, jog ji yra ir gana linksma. Ar, tiksliau sakant, nuotaikinga.

O kodėl nenorėjai depresiškos? Tai juk, regis, madinga tarp jaunų žmonių? Ką apskritai galvoji apie madą?

Nenorėjau, kad ji būtų depresiška, nes aš pati nenorėčiau skaityti tik negerai nuteikiančios knygos. Iš tikrųjų depresiškumas yra madingas. Tačiau manau, kad galgi tai jau po truputį išeina iš mados. Aš tikrai nemanau, jog „gyvenimas yra baisi juoda skylė” ar panašiai. Mano nuomone, jis yra labai gražus ir įdomus, taigi būtų gana kvaila knygoje kalbėti priešingai, nei manau. Nors iš esmės knygos herojei atrodo, jog gyvenimas yra neteisingas. Gal jos atveju tai yra pateisinama ir suprantama.

Apie madą? Man neatrodo įdomu mėgdžioti ką nors ar elgtis, rengtis ir pan. kaip nors tik dėl to, jog tai madinga.

Kas tau leidžia sakyti, kad gyvenimas yra gražus ir įdomus, Tekle? Juk greičiausiai jis leido tau bent šiek tiek pačiupinėti ir savo ragučius – turbūt esi partyrusi kartėlio, nusivylimų, nuoskaudų ir pan.? Kaip su tuo susidoroji?

Žinoma, aš žinau, ką reiškia jaustis blogai, liūdnai, nesuprastai ar pan. Ir su tokiais dalykais susidoroti nelengva. Reikia laiko, tikėjimo, palaikymo. Gyvenimas yra sunkus, bet tokie dalykai praeina. Ir vis dėlto manau, kad yra daug daugiau gražių dalykų nei baisių. Aš esu laiminga.

Sakai, kad herojės požiūrį pateisini. Jei tave ištiktų dideli sunkumai, tada irgi sakytum, kad jis – „baisi juoda skylė”?

Ne. Kad ir kaip sunku gyvenime būtų, kad ir kaip viskas atrodytų nesuprantama, jis vis tiek nėra baisi juoda skylė. Man atrodo kvaila keikti visus ir visada, kai kas nors nesiseka, užuot pasistengus kažką pakeisti.

Tokio amžiaus jaunuoliai paprastai mamomis linkę skųstis, o tu tą ryšį aprašai kaip labai tvirtą ir gražų, būtiną jauno žmogaus pilnatvei. Kodėl? Ir ką matai, žiūrėdama į savo bendraamžių santykius su tėvais?

Šiaip ar taip, aš nesu iš tų paauglių, kurie nesutaria su mama. Priešingai, mes dar ir kaip sutariame! Todėl man atrodė svarbu pavaizduoti šį ryšį kaip gilų, pilnatvišką, paremtą meile.

Man iš tikrųjų labai gaila tų paauglių, kurie nesutaria su tėvais, nes tokių yra labai daug, o pyktis namuose, šilumos neradimas sunkina visą jaunų žmonių gyvenimą, nes jie nemato ir negauna tiek meilės, kiek turėtų.

Tavo knygos herojė sutinka gerų draugų, per juos - ir Dievą. Ir vėl nelabai „madinga” patirtis… Ką pati manai apie tikėjimą - ar tikrai jis jaunam žmogui gali būti tvirta atrama?

Manau, kad tikėjimas tikrai gali būti labai svarbus ir tvirtas žemės lopinėlis gyvenimo jūroje, visada padedantis pasiekti krantą. Jei jau šiuo klausimu vaikyčiausi madų, būtų visai kvaila. Beje, manau, jog po truputį jaunų žmonių požiūris į tikėjimą keičiasi teigiama linkme. 

Kaip tu jiems pasiūlytumei tai pažinti, patirti?

Man atrodo, kad netikintys žmonės tikėjimą įsivaizduoja tik kaip nuobodų sėdėjimą bažnyčioje. O aš manau, kad tikėdamas tik laimi, nes visų pirma įsigyji naują draugą – Dievą, kuris visada gali išklausyti ir suprasti. Man tikėjimas yra atrama ir malonumas, taip pat ir sekmadieniai bažnyčioje. Nes einu į tokias Mišias, kurios pritraukia įvairiausio jaunimo, padeda atsipalaiduoti. Kad visa tai pajustum ir patirtum, reikia tik noro.

Na, ir pabaigai išduok paslaptį, kaip tavo knyga pateko į leidyklą? Beje, kada jos laukti knygynuose?

Mano knyga „Nespalvota” knygynuose turėtų pasirodyti birželio pradžioje arba gegužės pabaigoje.

Romanas tiesiog pateko į rankas tam, kam turėjo patekti, taip jau atsitiko, kad jis atsidūrė „Tyto albos“ leidykloje. Dėl to aš ir jaučiausi, ir jaučiuosi nepaprastai. Nes įvyko, įvyks tai, apie ką aš jau taip seniai svajojau. Ir jei nebūtų taip atsitikę, tai svajočiau dar labai ilgai. Jaučiuosi įvertinta. Nors neslėpsiu, kad truputį baisu ir keista dėl visko. Bet dabar mano gyvenimas dar įdomesnis.

Kalbino Elvyra Kučinskaitė

Bernardinai.lt