Minint partizanų dieną prisiminsime didžiausius laisvės kovotojų mūšius su sovietiniais okupantais.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

 

Partizanų diena tradiciškai minima trečiąjį gegužės sekmadienį. Be to, netrukus bus paminėta ir dar viena sukaktis – lygiai prieš 61 metus, t.y. 1945-ųjų gegužės 16 d. įvyko garsusis Kalniškių mūšis, kuriame sovietų kariuomenė patyrė itin didelių nuostolių. Šiandien prisiminsime ir kitus didesnius partizaninio karo mūšius. Kurias kautynes dar mes šia proga galėtume prisiminti?

Didžiausios kautynės vyko partizaninio karo pradžioje 1944-1945-1946 metais, kai miškuose veikė gausūs partizanų būriai, o okupacinės kariuomenės daliniai, vykdydami Maskvos direktyvas, didelėmis pajėgomis puldavo susektas partizanų stovyklas. Tokie buvo Kalniškių, Varčios, Palių, Panaros mūšiai Pietų Lietuvoje, Kiauneliškio, Labanoro ar Eimuliškių-Ažagų girios kautynės Aukštaitijoje, Virtukų mūšis Žemaitijoje ir daugelis kitų. Tuo pat metu ir kiek vėliau partizanai dar naudojo aktyvią kovos taktiką – visoje Lietuvoje patys puldavo bolševikų įgulas, užimdavo miestelius ir kaimus. Jei pažvelgtume į partizaninių kovų žemėlapį, Lietuvoje praktiškai nerastume tokios apskrities, kur tokie mūšiai nevykdavo. Gal tik išimtimi galima laikyti Vilniaus bei Klaipėdos rajonus, kur partizanų buvo mažai dėl šių kraštų specifikos.

Kai kalbama apie karinius veiksmus, ko gero, viena iš sudėtingiausių temų yra abiejų kovojančių pusių nuostoliai. Ar įmanoma šiandien objektyviai tuos nuostolius nustatyti?

Būtent tai yra didžiausia spraga, ypač kalbant apie pirmuosius pasipriešinimo metus. Juk istorikai pirmiausia remiasi dokumentais. Partizaninių dokumentų iš to laikotarpio beveik nėra, o KGB archyvuose nerasime patikimos informacijos apie tas kautynes. Pirmiausia čekistai savo nuostolius buvo linkę gerokai sumažinti, nes reikėjo siųsti ataskaitas į Maskvą. Matyt, galima teigti, kad Maskvos čekistų valdžia nebūtų labai patenkinta, pamačiusi realų tų kovų vaizdą.

Maskvos direktyvose, siunčiamose į Lietuvą, buvo labai aiškiai pasakyta, kad reikia nuslopinti partizaninį judėjimą per pusmetį, vėliau – per metus ir t.t. Kita vertus, partizaninio karo pradžioje vargu ar patys rusai kruopščiai skaičiavo savo nuostolius – tiesiog surinkdavo lavonus ir kur nors palaidodavo. Rusijoje juk niekada nebuvo vertinamos žmonių gyvybės. Lygiai taip pat atsargiai derėtų vertinti ir partizanų nuostolius. Juk tuo laikotarpiu dažnai būdavo, kad NKVD‘istai eidami per kaimus prišaudydavo beginklių žmonių ir juos priskirdavo pasipriešinimo dalyviams. Tokių istorijų žinome daugybę.

Todėl, kalbant apie pirmuosius pasipriešinimo metus, vargu ar įmanoma nustatyti realius tų mūšių nuostolius. Tiesa, vėlesnėse KGB ataskaitose, istorikų nuomone, atsispindi daugmaž realus žuvusių partizanų skaičius, tačiau vėlgi to nepasakysi apie žuvusius čekistus, raudonarmiečius, stribus, milicininkus. Gal tik įvairių nukautų sovietinių pareigūnų statistika yra objektyvesnė, nes sovietai visą laiką stengėsi pabrėžti, kad partizanai neva žudo beginklius asmenis ar prosovietiškai nusiteikusias šeimas. Labai apibendrintai galima pasakyti, kad partizaniniame kare žuvo maždaug 20-22 tūkstančiai pasipriešinimo dalyvių ir apie 30 tūkstančių sovietų, nors pastaruosius reikėtų suskirstyti atskiromis kategorijomis. Genocido centro Specialiųjų tyrimų skyrius kaip tik šį darbą atlieka.

Apie garsiąsias Kalniškės miško kautynes pasakoja buvęs partizanas Vytautas Adomaitis:

Kiekvienas tą mūšį skirtingai matė – kiekvienas ir papasakos apie tai skirtingai. Mes buvome suskirstyti skyriais. Aš prie kulkosvaidžio buvau antras numeris. Iš vakaro užėjome pas pamiškėje gyvenusį ūkininką. Pas jį partizanai dažnai lankydavosi. O ir vaikščiodavome tada dar palyginus labai laisvai – išdavikų beveik nebuvo. Tai štai, pas tą ūkininką truputį nusnaudėme, o paryčiais, švintant, jau mus žadina – rusai supa visą apylinkę. Mano porininkas perdavė man kulkosvaidį ir dar nubėgo pasimatyti su besislapstančia žmona, o kai parbėgo atgal, jį jau apšaudė. Kai grįžome į stovyklą, iš kitos pamiškės jau atėjo ir sužeistų partizanų. Visą stovyklą rusai ėmė supti. Daug partizanų žuvo ryte bandydami praeiti į stovyklą. Buvo tokių nuomonių, kad reikia susiskirstyti į mažesnius būrius ir bandyti prasiveržti, bet galų gale nutarėme visi kartu užimti pozicijas mišku apaugusio kalno ir laikytis. Na ir laikėmės. Kažin ko paties mūšio metu nemačiau. Jie rėkia „ura”, puola mus ir šaudo – mes atsišaudome. Po to viskas lyg ir aprimsta, praeina kokia valanda ir vėl viskas iš naujo. Ir taip visą dieną. Į vakarą ėmė mums baigtis šoviniai. Ką daryti? Nusprendėme veržtis. Metėme granatas, kiek galėdami šaudėme – kurie prasiveržėm, tie prasiveržėm. Kiti krito…

Kautynių metu žuvo Neifalto-Lakūno žmona, partizanė slapyvardžiu „Pušelė”. Bet pats Neifalta-Lakūnas tikrai nežuvo, kaip kad daug kur rašoma. „Lakūną” po Kalniškės mūšio mačiau ne kartą savo akimis. Žuvo jis apie 1946 m., kūnas buvo numestas ant grindinio Krosnoje. Tuo metu aš jau buvau suimtas… 

Partizanų taktika visada buvo panaši – prisileisti sovietų kariuomenę arčiau ir, iš arti šaudant visais ginklais, bandyti prasiveržti pro priešakines linijas į priekį. Tokiu būdu buvo stengiamasi laimėti laiko, nes priešui reikėjo vėl persidislokuoti, vėl atrasti pasitraukusius į naujas pozicijas partizanus ir t.t. Tačiau didžiausia problema buvo šaudmenys – partizanai negalėjo su savimi po miškus tampytis didelius kiekius amunicijos, todėl šovinius reikėjo taupyti ir stengtis sulaukti vakaro, kad būtų galima nedidelėmis grupelėmis išeiti iš apsupties žiedo.

Tačiau ne visada tokia taktika buvo naudojamasi arba ne visada būdavo tokių galimybių ja naudotis. Kad ir dar viename garsiame Žuvinto Palių mūšyje, kuris praktiškai vyko pelkėse ir vandenyje buvo stengiamasi labiau išmanevruoti, išvengti tiesioginio susidūrimo su gausia kariuomene, išsislapstyti nedidelėmis grupelėmis ir tik tada bandyti prasmukti pro apsuptį.

Šis mūšis apskritai yra unikalus partizaninio pasipriešinimo istorijoje. Kaip girdėsime iš liudytojos prisiminimų, vietos gyventojai net manė, kad prasidėjo naujas karas – tiek daug buvo sutraukta rusų kariuomenės, net artilerijos ir aviacijos. Tačiau tos kautynės partizanams baigėsi palyginti su minimaliais nuostoliais, tuo tarpu žuvusių rusų, kaip visada, niekas iki šiol nesuskaičiavo, be to, vargu ar tai buvo įmanoma toje sumaištyje.

Aldona Vilutienė pasakoja apie Žuvinto Palių kautynes:

1945 m. rugpjūčio mėnesį nuo 6 iki 12 d. tęsėsi Palių apsuptis ir mūšis. Ir patys partizanai nesitikėjo, kad ant jų galvos užgrius šitokia masė kariuomenės – ir lėktuvai, ir tanketės, ir sunkieji kulkosvaidžiai, ir netgi „Katiušos”…  Atrodė, kad vėl prasidėjo karas, kad eina frontas. Kaip pasakojo kiti ryšininkai, jie netgi pagalvojo, kad tai rusų kariuomenės perdislokavimas į Rytus, o ne operacija prieš partizanus, todėl iškabino ženklus – baltas paklodes – reiškiančias, kad pavojaus nėra... O tada jau buvo viskas apsupta – visas Žuvintas, Palios, Buktos miškas. Skraidė lėktuvai.

Paliose veikę Varnupių ir Muškietininkų būriai.
1945 m.

Aišku, partizanai tada į atvirą mūšį nebestojo – priešinosi susiskirstę į atskirus būrius. Ypatingai didelis mūšis vyko pačiame Žuvinto ežere. O tie partizanai, kurie buvo įsitvirtinę Paliose, patys sakė, kad daugiau slėpėsi, o ne kovėsi. Šukuodami Palias, rusų kareiviai ėjo vienas nuo kito per metrą – ėjo pirmyn per jau žuvusių saviškių lavonus. Toks partizanas Akuotas jau po mūšio pasakojo, kad slėpdamasis užsitraukė ant savęs gailių krūmą, o rusų kareivis tiesiog užmynė ant jo ir nuėjo toliau. Tada Paliose žuvo tiktai dvylika partizanų. O mes nesitikėjome, kad jie ten išliks gyvi. Daugiausiai partizanų žuvo Žuvinto ežere. 13 rugpjūčio rusai užkabinę žuvusiųjų kūnus grandinėmis už kojų, už kaklų vilko tiesiog per ežerą. Ten rusai plaukė ir valtimis, ir plaustais, padarytais iš ūkininkų kluonų durų, link salų, kuriose buvo įsitvirtinę partizanai. Partizanai juos prisileisdavo arti ir tada pildavo iš kulkosvaidžių. Tai kiek ten žuvo rusų kareivių, tikrai niekas nesuskaičiuos.

Po to aš gavau vado užduotį nuvykti į Simną ir pažiūrėti, kiek yra žuvusių partizanų. Aš jų suskaičiavau dvylika. Vėliau ir patys partizanai sakė, kad išgyvenus tokį didelį apsupimą, nuostoliai yra tikrai maži.

Aišku, kai visą savaitę buvo apsupti, tai partizanai kentė ir badą. O po to dar nebuvo įsitikinę, ar rusai pasitraukė, ar ne – vėlgi negalėjo grįžti į krantą. Ir tik rugpjūčio 12 dienos popietę vieno partizano tėvas, įsitikinęs, kad rusai pasitraukė, sėdo į valtį ir išplaukė tos žinios pranešti partizanams. Tada likę vyrai susirinko į savo būrius. Kai kurie tik tada pirmą kartą po šešių dienų kautynių pavalgė.

Vėliau, po šio mūšio, Sergijus Staniškis-Litas, vadovavęs Palių partizanams, pasitraukė į Dainavos apygardą ir ten veikė toliau. Likę vyrai susiskirstė į mažesnius būrelius. Daugelis, paskelbus amnestiją, pasitraukė iš partizanų gretų. Liko kovoti tik tie, kurie tikrai buvo pasiryžę dėl Tėvynės padėti galvą. Be to, suprato, kad amnestija tik masalas – po to vis tiek arba užverbuos, arba pasodins…

Kokios gi taktikos laikėsi NKVD bei reguliarios sovietų kariuomenės daliniai, persekiodami laisvės kovotojus?

Kaip minėjome, didžiausi mūšiai Lietuvoje vyko pasipriešinimo kovų pradžioje, t.y. 1944-1945 metais. Tas laikotarpis, be abejo, turi savo specifiką. Pirmiausia dar nebuvo gausių stribų būrių, nors jie beveik niekada nevaidino lemiamo vaidmens ir vėlesnėse kautynėse – geriausiu atveju stovėdavo kur nors apsupimų antrosiose linijose. Todėl ypač aktyviai veikė generolo Vetrovo vadovaujama NKVD divizija, kuriai kartais pagelbėdavo ir reguliariosios Raudonosios armijos daliniai arba besitraukiantys iš Vokietijos, arba dislokuoti Lietuvos bei kaimyninėse teritorijose.

Čekistai bent jau pasipriešinimo kovų pradžioje daugiausia rėmėsi mase, fizine jėga. Visose minėtose kautynėse enkavedistų pajėgų persvara buvo keleriopa, o kartais besikaunančių jėgų santykis būdavo 1 : 10 ar net 20.

Kaip NKVD dalinius pasiekdavo informacija apie kur nors stovyklaujantį partizanų būrį?

Išdavikų buvo visais laikais, be to, pamiškes sekdavo jau tada užverbuoti įvairūs šnipai, stribai ar jų giminaičiai. Čia girdėtuose prisiminimuose minimi ir virš miškų ar pelkių skraidantys žvalgybiniai lėktuvai, iš kurių čekistai gaudavo informacijos apie stambesnius partizanų junginius.

Mes čia daugiausia šnekame apie gynybinius partizanų mūšius. O ar daug laisvės kovotojai vykdė puolamųjų operacijų?

Tai taip pat labiau būdinga pirmajam partizaninio karo etapui, kai partizanų pajėgos buvo dar gana gausios. Būtent šiuo laikotarpiu partizanų daugiausia ir žuvo – kaip manoma apie 10 tūkstančių, t.y. beveik pusė visų žuvusių pokario metais, nors, kaip jau minėjome, visiškai čekistų statistika pasitikėti negalima, nes į šį skaičių dažnai buvo prirašomi beginkliai gyventojai, šiaip nušauti baudėjų.

Anot Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimų, bene garsiausias būtų Merkinės miestelio puolimas 1945-ųjų žiemą.

Partizanai, pasirengę kautynėms žiemą

Tačiau daugelis mažų Lietuvos miestelių visame krašte ne vieną kartą buvo užimti partizanų, ir tai tęsėsi iki pat 1949-ųjų. Puolamosiomis operacijomis galime vadinti ir gausias partizanų pasalas okupantams. Čia stribai ir čekistai patirdavo taip pat gausių nuostolių. 

Turime dar vieną įrašą su liudininkų prisiminimais apie Eimuliškių-Ažagų kautynes netoli Panevėžio:

Anksti ryte, penktą valandą, papliupo šūviai ir granatų sprogimai, kilo raketos. O mes gyvenome visai prie pat miško. 14–ame kvartale stovėjo Vytauto būrys. Ir būtent šis būrys, apie 90 vyrų, kažkaip liko neapsuptas. Tada Vytauto būrio partizanai smogė rusams į nugarą, užtai jų (rusų) tiek daug ir žuvo.

O atvedė rusų kariuomenę toks Grinevičius iš Medikonių kaimo. Prieš tai jis pats buvo partizanas, turėjo slapyvardį „Granatas”. Po kautynių partizanai pasakojo, kad tas Grinevičius pats sukvietė visus partizanus į susitikimą ir atvedė rusų kariuomenę. Rusai apsupo, atidengė kryžminę ugnį… Viena grupelė mūsiškių bėgo tiesiog per mūsų kiemą, o mūsų kieme rusai buvo pasistatę kulkosvaidį… ir tas rusų kulkosvaidininkas nešovė…

O vėliau, po kautynių, vakare pro mūsų namus traukėsi rusų kariuomenė. Pravažiavo trys dengti sunkvežimiai. Nežinia kas ten buvo viduje – ar ten lavonai, ar ten ginklai… Bet dauguma rusų buvo subintuoti.

Po kelių dienų mūsų apylinkės pirmininkas Blinkevičius nusprendė, kad reikia prašyti Pušaloto valsčiaus valdžios, kad leistų surinkti miške likusius lavonus. Leidimą gavo. Visi apylinkės žmonės su pastotėmis važiavo į mišką tų lavonų rinkti. Ginklai jau buvo surinkti, radome tik beginklių partizanų lavonus su durtuvais subadytomis krūtinėmis. O prie pagrindinio bunkerio buvo iš viso baisu – ten žuvo ir kelios moterys. Jų lavonai buvo labiausiai išniekinti…

Minėjome, jog apie didesnes kautynes, tarp jų ir partizanų puolamąsias operacijas galime šnekėti iki 1949-ųjų. Kas atsitiko vėliau?

1949-ieji, aišku, labai sąlyginė data, nes ir vėliau ne kartą pasitaikė didesnių ar mažesnių susidūrimų.

Algimanto ap. partizanas Jonas Marcinkevičius-Jokeris ginkluotas vienu populiariausių tarp partizanų ginklu – Tokarevo automatiniu šautuvu (dešimtuku)

Tačiau būtent 1949-ųjų pradžioje buvo galutinai centralizuotas partizaninis judėjimas, susikūrė vieninga partizanų vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Partizanų vadai puikiai suprato ir ne kartą konstatavo, kad būtina stengtis išsaugoti jėgas, nesivelti į atvirus mūšius, nes tos jėgos pernelyg nelygios. Buvo labiau akcentuojama kova su prasidėjusia kolektyvizacija, su tarybiniu aktyvu ir įvairiausiais kolaborantais, reikalaujant iš dalinių vadų ataskaitų už šiuos veiksmus ir pan. Itin didelis dėmesys nukreiptas į pogrindžio spaudą bei propagandą tarp gyventojų.

Kitaip sakant, gyvenimas privertė pakeisti partizaninės kovos taktiką ir kuo mažiau angažuotis tam tikrais aktyviais veiksmais arba, vaizdžiai tariant, giliau įsirausti į žemę?

Tiesiogine prasme – įsirausti į žemę. Juk vėlesniame kovų etape gyvenimas miško atvirose stovyklose, o juo labiau didesniais būriais buvo praktiškai neįmanomas. Gyventojai buvo nualinti, nuskurdinti, visur kūrėsi kolchozai, pagausėjo užverbuotų šnipų ir įvairaus plauko agentų, išdavikų. Todėl partizanai skirstėsi mažomis grupėmis, kurios stengėsi apsirūpinti maistu iš valdiškų ūkių, tobulėjo bunkerių įrengimas ir t.t. Tokiomis sąlygomis svarbiausia buvo kaip nors išlikti – apie kokias nors puolamąsias operacijas jau mažai kas begalvojo.

Grįžkime prie partizaninio karo statistikos. Pagal dabar turimus duomenis ar galime kaip nors sulyginti pasipriešinimo mastus Baltijos šalyse, Vakarų Baltarusijoje ir Ukrainoje?

Neseniai teko skaityti naujausioje rusiškoje literatūroje tiesiog fantastiškus rusų istorikų pateikiamus skaičius. Pasak jų, pavyzdžiui, Vakarų Ukrainoje per visą partizaninių kovų laikotarpį žuvo daugiau nei 156 tūkstančiai pasipriešinimo dalyvių ir dar 103 tūkstančiai buvo suimta. Tuo tarpu sovietų nuostoliai – neva tik pusantro tūkstančio karių. Toks melas labai būdingas šiuolaikinei rusų propagandai.

Neseniai visame pasaulyje, buvo minima Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Prieš šį minėjimą žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų, kad Lietuvos pokario partizanai nenori minėti šios dienos kartu su karo veteranais.

Ir tai visiškai suprantama. Ne vienas vadinamasis veteranas vėliau tapo stribu, persekiojo partizanus, trėmė jų šeimas ir t.t. Koks čia gali būti šventimas kartu? Žinoma, nereikia visko suabsoliutinti, tačiau negalima sutikti, kad, kaip dabar madinga šnekėti, esą reikia pamiršti praeitį, atseit susitaikyti ir pan. Su kuo susitaikyti? Ką pamiršti? Dvi iš esmės priešingos viena kitai vertybinės pozicijos tiesiog negali būti kažkaip dirbtinai sukryžmintos. Tai ir yra viena iš skaudžiausių šio karo pasekmių.