“Ar kada nors bandei leistis aplenkiamas laiko? Pamiršti laikrodžius, pragaro mašinas, kurios nuolat tiksi ir tiksi?... Tiesiog gyventi kitame, Dievo dovanotame laike?..” – klausia buvusi Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivė Monika Smalinskaitė mokyklos žurnale “Quo vadis?” (2004), kuriame ji pristato moksleivių KAIROS rekolekcijų patirtį - dvasinį įvykį, į kurį jėzuitų gimnazijose jau keleri metai iš eilės įsitraukti yra kviečiami vyresniųjų klasių moksleiviai, ir kuris, deja, kitiems jaunuoliams yra prieinamas tik retomis progomis - kai gimnazijų organizuojamose rekolektantų grupėse atsiranda laisvų vietų.

Taigi pačiame pavasario įtūžyje, kai visi besimokantys nebetelpa mokyklų suoluose, klasėse, koridoriuose ir mauna į gatves, skverus ir atviras kavines, šiems gimnazistams yra siūloma kelioms dienoms užsidaryti Kulautuvos rekolekcijų namuose ir galvoti apie save, kitus ir Dievą! Gal jau ta gimnazijų vadovybė su kapelionais priešakyje visai prarado realybės jausmą ir, kaip kad kiekvieną pavasarį kuluaruose vieni kitus pakankamai garsiai  “guodžia” piktesni į šias gimnazijas nepatekusiųjų vaikučių tėveliai, viduramžiškais būdais skatina paauglius vis giliau klimpti į “nevaisingą religinę egzaltaciją”, užuot blaiviai rengę juos gyventi “negailestingos konkurencinės kovos sąlygomis”?

Ir ne tik jie. Tenka girdėti, kad neretai ir rekolekcijose dalyvaujančiųjų moksleivių tėvai su nepatikliu nerimu išleidžia savo atžalas į šią neįprastą kelionę, mintydami, kad “visokios ten maldos yra silpnųjų ginklas, jos tikrai neišmokys aktyviai gyventi ir nugalėti sunkumus”, todėl “nėra čia reikalo į tai labai gilintis”.

 Iš dalies tokia reakcija yra suprantama, ypač tais atvejais, kai patys tėvai jokios religinės praktikos nepažįsta ar net nepripažįsta, savo atžalas į katalikiškas švietimo įstaigas leisdami tik “dėl prestižo” ar “aukšto akademinio lygio”. Kita vertus – apie tokį alternatyvų ugdymo būdą apskritai nėra kalbama ir svarstoma, taigi viskas valia nevalia prisidengia trikdančiu paslapties šydu.

O gaila. Naudos didesnis viešumas duotų nemenkos.  Sunku tikėtis, kad šia jauno žmogaus dvasinio ugdymo praktika susidomėtų nekatalikiškos mokyklos, tačiau pastarosioms tikrai neprošal žinoti, kad jau keletas metų yra parengtos ir puikiai veikia konkrečios programos, kurių rezultatai yra daugiau nei iškalbingi. Pagaliau ir tie tėveliai, kurie yra varginami neramių abejonių, kai jų vaikai, patyrę KAIROS ir kitų panašių rekolekcijų patirtį, paskui su didžiausiu užsidegimu važiuoja jose dirbti “kviečiais” (patarnaujančiais rekolektantams) ir net vadovais, pasidomėję giliau galbūt rastų atsakymus, kurių, greičiausiai, visai nesitiki gauti – kad lūkesčiai, projektuojami į kažkokį abstraktų “asmenybės ugdymą”, kurio, nuogąstaujame ir nuogąstaujame, taip trūksta mokyklose, jų vaikų asmenyje išsipildo su kaupu būtent per šias rekolekcijas; nes jose padedami esminiai jaunuolio savęs ir kitų, Dievo suvokimo ir gyvo, vaisingo, kasdienybę persmelkiančio tikėjimo pagrindai, padedantys nusistatyti vertybių prioritetus, tokius svarbius šiame amžiuje, ir net viso gyvenimo kryptį.

KAIROS rekolekcijų programa išaugo iš “Krikščionių prabudimo” programos, kurią Brooklyno vyskupijoje JAV 1965 m. sukūrė grupė kunigų, vienuolių ir pasauliečių. Programa labai greitai plito, vėliau buvo nuolat tobulinama II Vatikano Susirinkimo dvasioje. O 1979 m. jai suteiktas KAIROS  vardas. Labai daug prie šio darbo prisidėjo jėzuitas Darrellas Burnsas, Blakefieldo jėzuitų mokyklos kapelionas. Lietuvą ši praktika pasiekė per tėvą jėzuitą, dabartinį Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapelioną kun. Vytautą Sadauską.

KAIROS - Naujajame Testamente sutinkamas žodis, reiškiantis “Dievo tikslui paskirtą laiką”. KAIROS rekolekcijos - tai susitelkimo programa vyresniųjų klasių moksleiviams, siūloma prieš itin svarbius gyvenimo lūžius – artėjant abitūros egzaminams, svarstant profesijos pasirinkimo klausimus, išlydint juos į savarankiško gyvenimo pradžią. Tiesiog nuostabu, kad tokiu metu, kai paprastai visas moksleivių dėmesys kuo aktyviausiai pradedamas kreipti į išorę – karštligišką pasirengimą egzaminams, - “KAIROS” kviečia nurimti, sustoti ir apsvarstyti dalykus, kurie gyvenime gali suvaidinti kur kas lemtingesnį vaidmenį, nei baigiamųjų egzaminų balai.

Taigi trims su puse dienos grupė gimnazistų, gavę mokyklos vadovybės ir kapeliono pritarimą (tai laisvai pasirenkama programa!), išvyksta iš įprastos jiems aplinkos į  Rekolekcijų namus. Ten jiems yra siūloma atidėti į šalį visus rūpesčius bei įprastus komunikavimo būdus (moksleiviai nesinaudoja mobiliaisiais telefonais nei internetu, neskaičiuoja laiko laikrodžiais, kalba tik apie tai, ką kviečia svarstyti programa) ir skirti laiką refleksijai. Kiekviena rekolekcijų diena turi savo temą ir labai intensyvią programą – vyksta mokymai, liudijimai, pokalbiai grupelėse, atliekamos įvairios užduotys, vyksta smagūs vakarai – kiekvienas jų, beje, pilnas gražių ir jaudinančių staigmenų. Rekolekcijas veda dvasininkai, vienuoliai, pasauliečiai ir moksleiviai, kurie patys šią programą jau yra išbandę savo kailiu. Vadovams talkina “kviečiai” – moksleiviai, kurie taip pat jau yra  dalyvavę KAIROS rekolekcijose.

Vargu, ar čia prašalaitis galėtų pridurti ką daugiau. Todėl papasakoti apie KAIROS rekolekcijų patirtį paprašiau kelis Vilniaus jėzuitų gimnazijos alumnus – buvusius gimnazijos mokinius Moniką Smalinskaitę, Viktoriją Trublenkovaitę ir Viktorą Šerį.

Monika

Stipriausias įspūdis – jog KAIROSE viskas buvo labai tikra, gilu ir nuoširdu. Atsivėrė labai jautrūs ir gilūs dalykai. Neliko vietos tam, kas paprastai būna kasdienybėje, tarsi būčiau galėjusi pamatyti save, kitus ir Dievą tokius, kokie jie yra. Iš tiesų, tai ši patirtis labai sunkiai perteikiama ir nupasakojama. Nepaprasta žmonių šiluma, artumas, kokio paprastai neišgyveni, ir Dievo artumas. Tiesą sakant, tai buvo pirmosios rekolekcijos, kuriose aš pilnai dalyvavau, nes anksčiau tiesiog nebūdavo įdomu, prastumdavai laiką, ir tiek. O KAIROS labai paliečia. Ir ne tik atvirus žmones, kurie visada tam yra pasirengę, bet ir tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo čia pasiklydę, nežinia, dėl ko atvažiavę.

Po šių rekolekcijų vykau “kviečiauti”, patarnauti kitiems, ir iš tikrųjų tai man buvo gal dar stipresnė patirtis. Nes kai esi dalyvis, visiškai nieko nežinai, kas tavęs laukia kiekvieną minutę. Be to tai yra pradžia, kai reikia labai daug susivokti. Tu tiktai imi ir imi – pats daliniesi, klausaisi kitų patirties, ją lygini su savo, kažką gauni... O  kviečiavimas yra tarsi palipėjimas ant aukštesnio laiptelio patirties prasme. Kai buvau kviete, man labai svarbu buvo tai, kad patarnavau artimiems žmonėms – klasės draugams ar pažįstamiems iš kitų klasių. Mane nuolat lydėjo nuostabus jausmas, jog esu viena iš tų, kurie dovanoja kitiems tokį apčiuopiamą gerumą, kurį pati patyriau; viena iš tų, kurie neša tokią būtiną šviesą. Buvau tiesiog laiminga, kad ir aš bent kažkiek prisidedu prie to, ką Dievas daro man brangių žmonių širdyse. Aš pirmą kartą patyriau tarnystės pačia geriausia prasme skonį.

Atrodo, koks gi kvailelis galėtų laisva valia važiuoti visą savaitgalį plauti indų arba keltis 6 valandą ir daryti sumuštinius keturias dienas iš eilės. Plauti 40 lėkščių, 40 puodelių, 80 stalo įrankių 3 kartus per dieną, dar kažką daryti, ką mes visi, kviečiai, privalome laikyti paslaptyje... Betgi pajutau, kad net tokie paprasti kasdieniai dalykai gali būti nuostabūs. Kai matai, kaip visi dalyviai pamažu keičiasi, kaip ima degti jų akys, keitiesi ir pats. Ir suvoki, kad duodamas tu dar daugiau gauni, nei imdamas.

Po kvietės patirties rįžausi ir vadovo vaidmeniui. Tai taip pat visai nauji išgyvenimai. Tu tampi matomas, labai aktyviai įsijungi į rekolekcijų turinio vyksmą. Kai važiavau, labai norėjau, kad tiems, kurie bus mano vadovaujamoje grupelėje, būtų labai, labai gerai. Taip gerai, kaip kad buvo man. Tai yra tikrai sunku pasiekti. Nes visada bus žmonių, kurie dar neragavę pasakys, jog viskas bus neskanu, todėl jie neragaus apskritai. Bet juk negalima sakyti “neskanu”, jei tu net nepabandei atsikąsti! Dirbant grupelėse irgi visada būna tokių, kurie neatsiveria dėl daugybės sau iškeltų kliūčių – tai kiti negeri, tai vadovas, tai patys turi kažkokių problemų... Vadovas yra tas žmogus, kuris turi padėti tokiems užsispyrėliams. Bet jei tu tai darai su labai didele meile, po truputį ir kiti patiki, kad tai yra gera. Ir tie, kurie labiausiai muistosi, labai dažnai paskui prieina ir pasako: “Žinai, ką? Tu padarei savo darbą. Tau pavyko, labai ačiū”. Šis darbas gerokai nuvargina. Bet duoda labai vertingos patirties.

Viktorija

KAIROS rekolekcijas prisimenu kaip labai svarbų įvykį, gilų išgyvenimą. Šviesos įspūdis gyvas iki šiol. Norėtųsi pasakyti kažką apčiuopiamo, įtikinamo, bet šie dalykai tokie tylūs ir individualūs, kad į jokius rėmus negali jų įkišti. Be to daugelio programos elementų pagal sutartas taisykles pasakoti negalima – kad kitiems, po mūsų vykstantiems, būtų išsaugota “dovanos” patirtis.

Žinoma, dalyvavo įvairūs žmonės, teko girdėti ir įvairių minčių. Tačiau mūsų, pirmosios gimnazijoje ten važiavusiųjų, atsiliepimai vien šviesūs. Galbūt todėl, jog apskritai nežinojome, kur važiuojame ir ko iš to galime tikėtis, o tuomet juk esi atviriausias viskam. Pamenu tik, kaip tam KAIROS laikui bėgant, keitėsi žmonių veidai, šviesėjo, šiltėjo santykiai. O juk čia tik išoriniai pokyčiai.

Noriu pasakyti, jog KAIROS – tikrai joks “smegenų plovimas”, kaip girdžiu kai ką iš šono sakant. Mes matėme savo draugus, važiavusius su vėlesnėmis grupėmis. Žinoma, daugelį šios rekolekcijos taip pat stipriai paveikė, tačiau buvo nemažai tokių, kurie iš “nusiklausymų” tikėjosi nežinia ko, o tada, aišku, retai kas tokius nerealius lūkesčius pateisinti gali. Taip pat buvo ir žmonių, nutarusių per rekolekcijas laikytis skeptiškai: “Manęs tai jau nepalauš!”. Nuostabiausia, kad po tų kelių dienų  kai kurie iš jų į savo tokius “spyglius” žiūrėjo su šviesia, atlaidžia šypsena. Gera.

Grįžtant prie mano pačios patirties, pamenu, kad nuo pat pirmojo vakaro pajutau nenusakomą ramybę ir šviesą viduje. Aplinkiniai kovojo su abejingumu, pamažu lipo iš kasdienybės ar kažką savyje laužė, o aš tuo tarpu tiesiog “plaukiojau”. Kito žodžio nė nerandu - toks “pakibimas” tarp dangaus ir žemės, bet labai labai geras. Yriausi per palaimingą vidinę tylą, apsupusią mane net iš išorės, tokią tirštą, kad, rodos, net paliesti ją gali. Ir visiems šypsojausi. Sutinku žvilgsnį ir iškart imu šypsotis pačia šilčiausia šypsena, visiškai natūraliai, pirmąsyk matomiems žmonėms. Taip norėjosi visa ta palaima dalintis! Na, nemoku to jausmo paaiškinti, nesusigalvotas jis buvo, tikrai KAIRŲ dovana, labai aiškiai tai jaučiau. Daug nuostabios šviesos, džiaugsmingumo ir ramybės, visa tai tiesiog liejasi per kraštus (vos ne fizinis pojūtis) ir tiesiog nekantrauji visu tuo dalintis su bet kuo sutiktu. Ne kalbom ar aiškinimais (“nagi, pajusk tai”), o tiesiog buvimu. Pamenu, rekolekcijų pabaigoje vos ne kiekvienas žmogutis atsisveikindamas dėkojo už tą šypseną. Buvo gera. Labai gera. Taip su ta šviesa ir pragyvenau gal pusę mėnesio po to.

Žinoma, kaip jau minėjau, kiekvienam sava patirtis. Tačiau akių švytėjimas buvo visuotinis.

Kadangi nepaprastai branginau šiuos išgyvenimus, norėjau auginti gautas patirtis toliau ir važiuojant kitai moksleivių grupei užsirašiau į taip vadinamus “kviečius” – savanorius. Kviečius galima būtų prilyginti bitėms – jų niekas nė nepastebi, tačiau žiemą gerdamas arbatą su medumi supranti, kam turi būti už jį dėkingas. Pajunti tylią, nepastebimą, bet atkaklią globą. Drąsiai vertinu savo tuometines pareigas, tačiau galiu jas taip apibūdinti, nes išties į jas mes, pirmieji KAIRŲ dalyviai, sudėjom labai daug širdies. Galbūt didelę įtaką darė ir tai, jog šįsyk į rekolekcijas turėjo atvažiuoti mūsų draugai, artimos “dūšelės”, ir norėjosi, kad jiems būtų taip pat gerai, tegul - net geriau, norėjosi, kad jie pajustų tą patį stebuklą. Patikėkit, buvau pasiruošusi išsinerti iš kailio, jei reikės. Tiesa, buvo ir netikėtų iššūkių – labai sunkiai išgyvenome  atskirtumą, kurio buvo privalu paisyti. Kvietys turi laikytis atokiau nuo dalyvių, jų nekalbinti ir neblaškyti. O mes taip norėjom, kad jie gautų visą to laiko “kokybę”, jog, matyt, per daug emociškai įsijautėme - norėjosi būti su jais tame laike, matyti tuos taip brangius šviesos ženklus jų veiduose. O čia net pasikalbėti normaliai su artimu draugu negali... Visiškai to nesitikėjome prieš važiuodami, nė nepagalvojom, todėl tikrai buvo savotiškas šokas, kol supratom, kas su mumis vyksta. Iš pradžių vaikščiojome kaip “trenkti” pavieniui (kalbu apie kviečius), vėliau vienas kitas užsiminėme, kaip jaučiamės, ir išsikalbėjom. Pati net verkiau patyliukais, pamenu. Ir su vadovais kalbėjome, prašydami, kad jie turėtų galvoje “ateities kartas”, ruošdami kviečiavimui.

O vėliau viskas susitvarkė. Kilom paryčiais, anksčiau už visus kitus, ruošėme pusryčius, tvarkėm, ir taip visą dieną. O kur dar “slaptos” užduotys... Iki pat vidurnakčio zujom ant kojų, paskui krisdavom negyvi. Vienu metu net rodės, kad gyvenam virtuvės kriauklėse, lėkštėse, kompoto puodeliuose ir panašiai. Bet buvo taip gera, visiškai nesunku. Žinai, jog tavo rūpestis yra tikrai reikalingas, darai viską, kad tik kitiems nieko netrūktų. O jau apie kai kuriuos itin svarbius momentus nė nekalbu – labai ryškiai pamenu, kaip finalinę rekolekcijų naktį, vykstant mažiems stebuklams (ar visiems dalyviams jie “suveikė”, nežinau, bet tai buvo tikrai svarbus momentas), slėpėmės tamsiam kambary ir, klūpėdami, kad mūsų nepamatytų einantys į savo kambarius dalyviai, stebėjome juos pro langų kraščiukus - širdys daužosi kaip pašėlusios, žinom, kas tuoj, tuoj įvyks, ir iš nekantrumo bei džiaugsmo tiesiog kraustomės iš proto. Štai praėjo šitiek laiko, jau treti metai, o kaip ryškiai viską prisimenu, kaip branginu. Žmogus, besivejantis savo kasdienybę, tokio laiko - laiko Dievui ir laiko sau - tiesiog neturi. Sunku skirti 10 minučių, ką jau kalbėti apie keturias dienas. Ir kai sustoji ir pažvelgi į viską iš esmės, arba leidi sau tiesiog tą esmę JAUSTI, kai ne tik pats bandai susikaupti, bet ir visa aplinka yra susikaupusi ir eina į tą kelionę drauge su tavimi bei padeda užlipti ant kai kurių laiptelių, jei paties kojytės per trumpos – tada ir nutinka maži stebuklai, didumu aprėpiantys ne tik tų keturių dienų laiką. Kąsnis kur kas didesnis.

Viktoras

 Nors jau praėjo keli metai nuo mano pirmojo dalyvavimo KAIROSE, tačiau  tąkart Kulautuvoje išgyventą  laiką prisimenu kaip šiandien. Pirmasis dalyvavimas šiose rekolekciose paliko didžiausą įspūdį, nors po to dalyvavau dar dviejose Kairose (tiesa, kaip kvietys) ir TEKO programoje.

Rekolekcijose buvo tekę dalyvauti ir anksčiau, taigi jau maniausi žinąs, kas tai, tačiau KAIROS pakeitė mano požiūrį. Iki tol rekolekcijos man nedaug kuo skyrėsi nuo paprastų stovyklų su klase ar šiaip bendraamžiais. Stovyklų, kuriose tiesog reikėdavo šiek tiek ramiau pabūti.

 Galbūt trūkdavo aiškios ir griežtos programos,o gal dar ir amžius neleido suprasti, kam viso to reikia. Tačiau tik KAIROSE suvokiau, ką reiškia dalyvauti rekolekcijose iš tiesų.

  Iš tikrųjų, neatsimenu beveik jokių detalių, neatsimenu, apie ką buvo kalbėta, tiksliai nepamenu, ką veikėme laisvu metu. Taip pat negaliu sakyti, kad ten išmokau kažko naujo, gavau kažkokių konkrečių žinių ar supratau dalykus, kurių nasupratau iki tol. Ten nebuvo teigiamos tiesos, kuriomis aš, dalyvis, turėjau patikėti. Tiesiog buvo kalbama apie paprastus, visiems suprantamus, gyvenimiškus dalykus visiems suprantam forma. Kalbėjo mūsų bendraamžiai, mokytojai ar šiaip iki tol man nepažįstami žmonės. Manau - svarbiausia buvo ne tai, ką jie pasakojo, o tai, kad jie tiesiog nuoširdžiai pasakojo savo patirtis. Kartais - tas, apie kurias kažkodėl nepriimtina kalbėti, nors kiekvienas su tuo susiduriame, nors tai kelia daugybę klausimų. Nejutau priešiškumo tiems žmonėms, jų mintims ar visai rekolekcijų programai (kaip kad paprastai man būna panašiuose renginiuose, kai turi daug ką daryti, aktyviai dalyvauti programoje). Atrodė, kad viskas vyksta tiesiog savaime. Kai kas nors tik pradėdavo nusibosti ir kildavo noras imtis ko nors kito, taip ir įvykdavo: programa visiškai pasikeisdavo, imdavomės visiškai kitokios veiklos. Turiu pasakyti, kad net ir maistas prisidėjo prie tokių gerų atsiminimų, kuriuos turiu šiendien. Valgyti eidavome anksčiau, nei spėdavai suprasti, kad esi alkanas. Kai kurie dalyviai netgi juokais piktindavosi, kad čia per daug ir per dažnai valgoma.

Kai tąkart grįžau namo, atgal į Vilnių, atrodė, kad rekolekcijos tokios nuostabios buvo ir dėlto, kad jose įvyko daug gerų sutapimų, nutikdavusių ansčiau, nei spėdavai panorėti. Tačiau kai po pusmečio sutikau būti kviečiu rekolekcijose, kuriose dalyvavo KAIROSE dar nebuvę klasės draugai, supratau, kad tai nebuvo vien atsitiktinumai.  Tai buvo gerai suplanuota programa, kuriai buvo tinkamai pasiruošta. Žinoma, negaliu sakyti, kad buvo suplanuota, kaip turi jaustis dayviai. Tačiau visi techniniai dalykai buvo tvarkomi taip operatyviai, kad dalyviai to net nepastebėjo. Tai leido jiems visiškai atitrūkti nuo kasdieninio gyvenimo. Viskas taip puikiai suplanuota, kad kiekvienas ir šitokiu būdu yra netiesiogiai skatinamas neatsiriboti nuo rekolecijų, giliau suvokti dalykus, kuriuos visi žino, bet kuriems kasdieniame gyvenime nelieka vietos. Manau, kad čia kiekvienas gali pažvelgti į save ir savo vietą pasaulyje kitaip, nei įprasta kasdienybėje.

KAIROS privertė mano pasulį sustoti, kad aš galėčiau atidžiau jį patyrinėti. Tiesa, jis dabar vėl sukasi kaip sukęsis, tačiau išliko žinojimas, kad įmanoma jį sustabdyti, kad viskas gali būti kitaip, negu atrodo. Dažnai prisimenu tai sunkiomis akimirkomis.

O kai pradedu nebetikėti savo prisiminimais, atsiverčiu rekolekcijose rašytą dienoraštį.

   Štai. Gal nulašėjo ir mums, šiuos žodžius skaitantiems, lašelis tikrojo, KAIROS laiko?

Beje, dienraštyje Bernardinai.lt jau rašėme, kad, matydami KAIROS rekolekcijų vaisius, gimnazijų vadovai nutarė jas pritaikyti ir mokytojams. Eksperimentas pasiteisino, ketinama jį tęsti. Atskiro dėmesio laukia ir dar viena puiki programa,  abiturientams siūloma jau visai prieš lemtingas jų gyvenimo permainas, - TEKAS, apie kurią čia nekalbėjome.

Belieka tikėtis, kad šia dvasinio ugdymo patirtimi ilgainiui susidomės ir pasinaudos ir kitų mokyklų vadovai, suvokiantys, kaip svarbu šiandien tiesti tiltus nuo “informacinės visuomenės piliečio” iki asmens širdies, kurioje tik ir gali gimti vertybių pusiausvyros ir išminties nuovoka, tokia būtina mums nūnai visose asmeninio ir visuomeninio gyvenimo srityse.  

Bernardinai.lt