Šiandien prisiminsime tuos, kurie visada susiklosčius ekstremalioms aplinkybėms gelbėjo valstybę – Lietuvos savanorius.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

 

Jei ne 1918–1920 m. Lietuvos savanoriai, kovoję su bolševikais, bermontininkais ar lenkais, galbūt šiandien neturėtume Nepriklausomybės. Remiantis istoriografiniais ir kitais duomenimis, tuo metu ginklą į rankas paėmė 10 245 savanoriai.

Kai kurie šių vyrų žuvo, kiti – iš A. Smetonos valdžios gavo žemės, tačiau sovietams okupavus Lietuvą, jie atsidūrė Sibire, treti pateko į svetimas kariuomenes ir žuvo karo frontuose, o jų vaikai ar net anūkai pokario metais kovėsi miškuose su bolševikais bei jų pakalikais. Daugelis iš jų taip pat paaukojo savo gyvybes.

Pragmatiškas cinikas būtinai pasakys: na, kas iš to, ką jie visi gavo, ką užsitarnavo ir panašiai? Su tokiais nėra apie ką diskutuoti. Todėl kalbant apie visų laikų savanorius nebūtina susitelkti tik ties garsiomis pavardėmis, datomis ar mūšiais. Savanoris – tai pašaukimas, dvasios šauksmas ir bet kurios tikros kariuomenės pagrindas.

Tad siūlome 1990 -1991-ųjų savanorio prisiminimus, kuriuose jis išdėsto savo motyvaciją. Pasakoja Aleksejus Gilazovas:

„Gerai neatsimenu laiko, kada tai buvo – iki blokados ar po blokados. Tuo metu mieste buvo pilna skelbimų, kad renkami savanoriai. Savanoriai buvo renkami Sąjūdžio būstinėje. Nežinau, kokių paskatų vedamas, ko gero, neapykantos Sovietų Sąjungai, nuėjau ir užsirašiau savanoriu. Buvo daug žmonių, filmavo užsienio šalių televizijos. Ten užsirašė mano duomenis, buvo pasakyta, kad paskambins, kai reikės aktyvios pagalbos. Bet gana ilgai niekas neskambino. Vėliau sužinojau, kad prie Aukščiausiosios Tarybos renkasi savanoriai, saugantys kelis objektus – televizijos bokštą, radiją ir televiziją bei Spaudos rūmus. Aš nuėjau, mane įrašė, ir taip ėmiau saugoti Spaudos rūmus. Tai tęsėsi keletą mėnesių. Buvo apie šimtas žmonių. Budėdavome kas antrą, kas trečią parą. Kadangi buvo ekonominė blokada, tai gaudavome talonus kurui ir maitinimui. Tai tęsėsi iki birželio. Birželio mėn. pradėjo kurtis Vadovybės apsaugos skyrius, ir ponas Artūras Skučas į jį pakvietė patikimus ir fiziškai bei sportiškai pasirengusius žmones. Nuo birželio mėn. aš jau nebebuvau savanoris – mane priėmė į tarnybą vadovybės apsaugos skyriuje. Likę savanoriai grįžo į savo senuosius darbus, kiti nuėjo į Krašto apsaugos departamentą pas poną Vaišvilą“.

Ar turėjote ginklus, ar vyko kokie nors apmokymai?

Jokių ginklų nebuvo. Tiesa, buvo geležinių strypų, guminių lazdų, dujų balionėlių. Tačiau mūsų užduotis buvo pastato užgrobimo atveju kuo smarkiau pasipriešinti. Į kiekvieną postą kaip paspirtis buvo paskirta budėti po keletą policininkų, kurie gana linksmai leido laiką…

Kokie žmonės, Jūsų nuomone, buvo savanorių gretose – patriotai, avantiūristai ar tiesiog karjeristai?

Mano nuomone, patriotizmas, aišku, buvo svarbiausias. Turbūt. Nemažai žmonių buvo atėję ir iš avantiūrizmo. Buvo ir iš viso nepritampančių prie visuomenės. Šiaip ar taip, atsižvelgiant į to meto padėtį, visi labai smarkiai rizikavo. Daugelį vedė kažkoks potencialus noras mirti. Bent jau dabar, praėjus nemažai laiko, man taip atrodo. Nes apie jokią karjerą tuo metu nė kalbų negalėjo būti, o pavojus iš tiesų buvo didelis. Ypač pirmąsias dienas po Spaudos rūmų užgrobimo. Nuolat tvyrojo didžiulė įtampa.

Pasakoja kitas to paties laikotarpio savanoris Dalius Joneikis:

„Aš savanoriu užsirašiau, kai pamačiau nuo Televizijos bokšto grįžtančius kruvinus žmones. Pats tą naktį budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos.

Dalius Joneikis

Ryte po tos klaikios nakties iš Parlamento išėję vyrai kvietė užsirašyti savanoriais. Tada supratau, kad tiesiog taip reikia, ir viskas. Buvo toks metas, kai iš tiesų reikėjo kažką daryti, nes ir prieš tai buvo daug diskutuota, kad ir prieškariu nebuvo to vienintelio šūvio, kuris būtų išgelbėjęs Lietuvos garbę. Tiesiog suvokiau – kad ir kaip ten bus, žūsiu aš ten ar nežūsiu, turiu tai padaryti. Tiesiog nuėjau ir užsirašiau savanoriu, taip patekau į Vilniaus rinktinę. Taip nuo Sausio 13-osios pradėjau eiti tarnybą. Budėdavau tai Parlamente, tai šalia Parlamento, tol, kol ta įtampa po truputį atslūgo.

Vėliau, iki pat 1991 m. rugpjūčio mėn. pučo Parlamente pakaitomis budėdavo savanoriai iš visos Lietuvos. Tiesiog buvo sudarytas slenkantis budėjimo grafikas. Visą tą laiką įtampa buvo gana didelė – visą laiką aplink Aukščiausiąją Tarybą važinėjo šarvuočiai iš Šiaurės miestelio, tyčia kurdami tokią įtemptą psichologinę atmosferą. Ta budėjimo savaitė buvo kupina klaikios įtampos ir bemiegių naktų. Tai labai įsirėžė į atmintį.

Tuo metu jau turėjome šiokią tokią ginkluotę – mažo kalibro šautuvus, tik nežinau, ką ten mes su jais būtumėme šaudę… Bet esmė ta, kad mes buvome pasirengę gintis, šaudyti. Buvome prisidarę savadarbių granatų, užminavome Parlamentą. Kadangi turėjau specialų inžinerinį išsilavinimą, tai man pačiam teko užsiimti tuo užminavimu.

Kulminacija pasiekta per 1991 m. rugpjūčio pučą. Tai buvo pačios sunkiausios dienos, net palyginti su Sausio įvykiais. Tada buvo daugybė žmonių, niekas net nesitikėjo, kad sovietų armija ryšis tokiems kraupiems dalykams. O per pučą jau visi puikiai suprato, kuo tai kvepia, ir žmonių, nepaisant Vytauto Landsbergio kvietimo, susirinko labai mažai. Ypač pirmąją naktį iš rugpjūčio 19-osios į 20-ąją. Faktiškai Parlamente buvo tik Vilniaus rinktinės savanoriai – apie šimtas vyrų. Taip pat pirmąją naktį buvo pasilikę ir apie pusę parlamentarų, tų kurie taip pat buvo užsirašę savanoriais. Kita dalis parlamentarų, kad ir kaip būtų keista, pasitraukė…

Pučo metu man teko budėti pačiame pirmame poste – prie centrinio įvažiavimo užkardo. Rodos, rugpjūčio 21 d. iš Šiaurės miestelio buvo atvežtas ultimatumas. Kaip tik tuo metu budėjau ir iš kažkurio rusų karininko man teko priimti tą ultimatumą. Gerai atsimenu, kaip ultimatumą įteikęs karininkas niekinančiai žiūrėjo į mūsų smulkaus kalibro šautuvėlius… Jam pavymui dar paklausiau, už ką jis – už Jelciną ar už pučistus. Bet iš esmės rugpjūčio 21 d. pučas ėmė strigti, įtampa pamažu atslūgo.

O po to žuvo savanoris Artūras Sakalauskas.

Pirmasis postas, kuriame 1991 m. žuvo savanoris Artūras Sakalauskas

Jau po visko, kai Maskvoje pučas buvo nugalėtas, ir visi Vilniuje prie Parlamento šventė pergalę, įvyko visiškai niekam nereikalingas susišaudymas. Aš kaip tik buvau pirmame poste, kai atvažiavo tie OMON’o kareiviai. Mes iš visų pusių apsupome tą OMON’o mašiną. Ir jų, ir mūsų vyrai buvo ginkluoti… Mūsų vyrai gal kiek pasikarščiavo, nes pradėjo agresyviai šaukti, kad jų laikas jau baigėsi, kad liptų lauk iš mašinos, kad bus parodyta iš kur kojos dygsta. O jų vyrai taip pat buvo gerai parengti, nesutriko, pro šoninį langelį išmetė sprogstamuosius paketus. Sprogimo banga mus visus išguldė. Aš pats kelioms akimirkoms praradau sąmonę, o kai atsigavau, išgirdau iš visų pusių virš galvos zvimbiančias kulkas. O Artūras tuo metu net nebudėjo tame poste. Mums iššovus kelias signalines raketas, jis atbėgo į pagalbą iš Aukščiausiosios Tarybos pastato. Aš pats tuo metu buvau kontūzytas, ir to momento, kai žuvo Artūras, nemačiau. Bet vienas vaikinas iš Alytaus rinktinės puikiai matė, kaip šalia vairuotojo sėdėjęs rusų karininkas išsitraukė „Makarov“ pistoletą ir nusitaikęs iššovė. Šūvį paleido tikras profesionalas, nes kulka pataikė Artūrui tiesiai į širdį. Tai nebuvo atsitiktinė kulka…“

Apibendrinant šią temą, matyt, galima konstatuoti, kad 1918–1920 m., pokario laikotarpio ar 1990-1991 m. savanorius skyrė tik laikas. Dažniausiai XX a. Lietuvos istorijoje savanorių priešas beveik visuomet buvo tas pats – t. y. bolševikinė Rusija. Tokio didžiarusiškojo bolševikinio požiūrio mūsų kaimynų politikoje, kaip žinome, netrūksta ir šiandien.

Mūsų kalbinti žmonės buvo jauniausios savanorių kartos atstovai, t. y. mūsų kartos žmonės. Dėl to jų prisiminimai yra dar vertingesni, nes jie prisimena nesenus įvykius, jiems tai dar gyvoji istorija. Tačiau net ir jie jau išeina iš gyvenimo. Mūsų tarpe jau nebėra pirmojo pašnekovo Aleksejaus Gilazovo.

O ką jau kalbėti apie 1918-uosius. Mums taip ir nepavyko rasti nė vieno tų Nepriklausomybės kovų liudytojo. Apie pokario partizanus dar ne kartą šnekėsime, klausysimės jų prisiminimų.

Aleksejus Gilazovas (1960 – 2005)

Aleksejus Gilazovas gimė 1960 m. gruodžio 8 d. Ordžonikidzėje (dabartiniame Vladikaukaze). Vėliau gyveno Maskvoje, nuo 1979 m. Vilniuje.

Aleksejus Gilazovas 1960 - 2005 m.

Aleksejus ryškiai išsiskyrė iš pilkos tarybinių žmonių masės, buvo vienas neformalių jaunimo judėjimų lyderių, organiškai neapkentė prievartos ir tuometinės politinės sistemos. Taip pat buvo didelis Lietuvos patriotas, didžiavosi savo lietuviškomis šaknimis. Vienas įdomus faktas -  1991 m. Aleksejus kreipėsi į tuometinį Lietuvos atstovą prie Šv. Sosto Stasį Lozoraitį ir gavo simbolinį Lietuvos Respublikos piliečio užsienio pasą. 1990 m. Aleksejus Gilazovas įstojo į savanorių gretas, tais pačiais metais buvo pakviestas dirbti į besikuriantį Vadovybės apsaugos skyrių. 1991 m. Sausio įvykių metu budėjo tuometinėje Aukščiausioje Taryboje, buvo pirmose gretose, atlaikiusiose “Jedinstvininkų” šturmą.  Kiek vėliau itin mėgstamą darbą teko palikti dėl sveikatos sutrikimų. Įvaldęs kompiuterines programas,  Aleksejus dirbo dizaino srityje. 2005 m. liepos 13 d. po sunkios ligos Aleksejus Gilazovas mirė. Palaidotas Vilniuje, Kairėnų kapinėse.