Jauna, trapi ir graži it deivė būtybė  ažūriška eisena pakyla scenos laiptukais, taupiu galvos judesiu pasveikina salę, dirigentą, orkestrą, ir paleidžia savo dideles akis į salės erdvę. Ne į šią, kurioje sėdi klausytojai,-  į tą slėpiningąją, sukuriamą tą pačią akimirką, kai tik ji pasirodo Kongreso rūmų durų, atstojančių kulisus, iškirptėje. Kabu kažkur balkone, bet jokio vargo – tas klausančiųjų sielas surenkantis žvilgsnis surastų savuosius net ir už šio kampuoto ir šaltoko statinio mūrų. Kodėl, sudainavusi G. Mahlerio 3 simfoniją, ji tiesiog neišnyko? Turėjo taip būti. Vėliau Liora sakys, kad buvo be proto sunku, jautėsi nepaprastai vieniša, jai reikėjo drąsos tiesiog būti,  nes dainavo Nietzsches „Vidurnakčio dainos“ vienatvę ir mirimą: „Aš miegojau, miegojau,/Iš gilaus sapno buvau pažadintas:/Pasaulis yra tamsus./Tamsesnis nei diena galvoja./Gilus yra jų sielvartas/Aistra - dar gilesnė nei širdgėla./Sielvartas sako, pranyk...“ Pridurs: „Kai einu į sceną, aš nuleidžiu visas sienas ir visas užuolaidas. Būna labai skaudu, bet kitaip nemoku“.

Jauną talentingą dainininkę Liorą Grodnikaitę iš Londono “Covent Garden” Karališkojo operos teatro, kur ji šiuo metu dainuoja kaip prestižinės „Vilar“ jaunųjų menininkų programos narė, į Lietuvą trumpiems, bet įspūdingiems vizitams kartas nuo karto parsikviečia Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius. Tai nėra vienintelė proga dainininkei rengti pasirodymus tėvynėje, tačiau šį bendradarbiavimą Liora itin vertina: „Tai suteikia man progą dainuoti dalykus, prie kurių gal dar ilgai neprisiliesčiau. Beveik viską, kas yra man siūloma, atlieku pirmą kartą. Maestro dėka aš pirmą kartą dainavau „Karmen“, Mahlerio dainų ciklą, 3simfoniją ir daugybę kitų darbų.  Tai teikia daug džiaugsmo“.

Liora Grodnikaitė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vėliau įgijo bakalauro ir magistro laipsnius Oberlino muzikos konservatorijoje (JAV). Profesinius įgūdžius lavino Minesotos, „Saint Louis“ operos teatrų ir „Opera North“ studijose Naujajame Hempšyre (JAV), įvairiose scenose yra parengusi jau solidų skaičių (savo amžiui) vaidmenų, bendradarbiavusi su daugeliu garsių atlikėjų. Bet šis mūsų pokalbis – ne apie didžiuosius vardus ir svaiginančią šlovę nešančias koncertų bei teatrų sales. Jis – apie mažąsias sielos buveines, be kurių jokia galybė ir joks spindesys tiesiog neturi mums galios.

Liorą Grodnikaitę kalbino Elvyra Kučinskaitė.

Miela Liora, užsienio ir mūsų spaudoje apie jus rašantys žmonės, pristatydami išskirtinį jūsų talentą, beveik niekada neapsieina be žodžių „vidinė jėga ir stiprybė“, „asmenybės grožis“ ir pan. Sunku patikėti, kad tai tėra tik jūsų „kuriamo įvaizdžio“, kaip kad dabar įprasta sakyti, dalis...

Visa tai man yra pakankamai natūralu. Manau, kad už tai, kokia šiandien esu, turėčiau būti dėkinga  savo šeimai - mokiausi iš tėvų ir senelių pavyzdžio. Jų gyvenime visada svarbiausią vietą užėmė mokslai ir darbai. Malonumai – vėliau. Aš įpratau žinoti, jog visada bus ko siekti, visada bus tas „dar“. Ir į tai žiūriu pozityviai. Man neliūdna dėl to, kad niekada nepasieksiu tobulumo - tai žmogui neduota, - bet smalsumas ir noras pamatyti, pajusti kuo daugiau, visada manyje gyvas. Šis nuolatinis alkis nuolat kažkuo domėtis nėra mano profesijos specifika, jį atsinešiau iš savo šeimos, kaip ir knygų skaitymą. Būdavo, pareini į namus, o visi įkniubę į spaudą, leidinius... Ir aš visą savo laisvalaikį skaitydavau. Mokiausi iš žmonių, bet labai daug - ir iš knygų.

Kita vertus, man patinka daug laiko praleisti vienai. Turiu gerų draugų, jų nėra daug, ir aš juos nepaprastai myliu. Bet taip jau išėjo, kad labai didelę dalį savo laiko leidžiu viena. Tai man nėra našta, tai man leidžia vis mokytis ir mokytis. Taip buvo, kai gyvenau, Lietuvoje, taip yra ir dabar.

Galimybė gyventi tarptautiniuose miestuose man taip pat labai brangi. Muzikos akademijos visame pasaulyje yra pakankamai liberalios, leidžiančios šiek tiek kitaip mąstyti, jausti, kurtis meninę laisvę. Mano profesija mane išmokė vertinti žmones tiktai pagal jų darbą, ne pagal tautybę, kultūrinį paveldą ar išsilavinimą. Scenoje diplomų niekas nepaiso, žiūri į talentą. O talentas ateina iš visur. Tai mane daug ko išmokė. Lietuvoje viskas pakankamai homogeniška, o aš dabar turiu draugų iš Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos ir Afrikos, iš Australijos ir Naujosios Zelandijos, Azijos - iš visur. Matau, kad smulkmenose mes gal šiek tiek ir skiriamės, bet esmė išlieka ta pati. Atrodo, yra du pagrindiniai dalykai – visi nori mylėti ir būti mylimi. O visa kita ne taip svarbu. Ir apskritai, aš visada, nuo pat pirmųjų savo dainų suvokiau, kad negaliu tiesiog dainuoti. Man tai visą laiką kažką reiškia... Nežinau, kas tai - jaunatviškas maksimalizmas, vaikiškumas, neprofesionalumas?

Ką slepia žodis “kažką“?

Stengiuosi pasirinkti tekstus. Graži muzika yra puiku, bet reikia daugiau. Svarbu, kad kažkas, jai skambant, salėje vyktų, kad žmonės nesijaustų pernelyg patogiai. Reikia, kad jie kažko norėtų, apie kažką imtų mąstyti, kad kažkas jiems taptų neaišku... Aš pati nelabai mėgstu pramogas, man nereikia pasilinksminimų - gera knyga, geras filmas, spektaklis ar tiesiog pokalbis yra kur kas svarbiau. Tėvai nuolat išgyvena, kad esu „senos sielos“, bet aš tokia visada buvau. Dėl to man nėra labai lengva, aš ne visada su bendraamžiais surandu bendrą kalbą, bet ir keisti nieko nenorėčiau – man taip yra gera.

Šeimoje buvote labai mylima? Ir koks gi buvo tas namų „meilės audinys“, kuris ir jus išaudė tokią, kokia esate?

Taip, buvau labai mylima. Ir esu. Tikiuosi, dar ilgai būsiu. Man kelia klausimų daugybė dalykų, bet tik ne šis – ką reiškia būti mylimai. O „audinys“ galbūt prasidėjo nuo dainų. Jos buvo jau iki man suvokiant, kas aplinkui vyksta. Kai buvau maža, seneliai nuolat dainavo žydų liaudies dainas. Iš pradžių tai buvo tik muzika, o pamažu  tapo dar ir klausimu – juk aplinkui nedaug kam dainavo žydų dainas. Aš pakankamai seniai suvokiau, kad mano šeima kažkuo skyrėsi iš kitų. Senelis yra istorikas, taigi visada domėjausi šalimi, kurioje gyvenu, ir bandžiau suvokti save tame kontekste. Visą gyvenimą mane lydėjo „mažumos kompleksas“. Tai nėra negatyvu, tik kad tu visą laiką turi suvokti, jog viską darai ne tiktai savo vardu - į tave kiti žiūri kaip į kažkokios „kitos“ masės vienetą. Man tai ne našta, didžiuojuosi tuo, džiaugiuosi, bet kažkuria prasme tai buvo sunkiau patirti Lietuvoje – gal dėl to, kad šalis maža, užsieniečių ar kitataučių joje nedaug. Istorinis kontekstas taip pat nėra lengvas. Asmeniškai man niekada neteko patirti jokių nuoskaudų, tačiau juk žinojau, kad labai nukentėjo mano šeima. Dėl šios priežasties ir tas mano „šeimos audinys“, kuris mane supo, tam tikra prasme buvo perdėta meilė - seneliai ir tėvai, prisimindami istoriją, taip saugo savo vaikus, kad kartais netgi sunku tai pakelti. Tada tiesiog reikia suprasti, kodėl taip yra. Tiesa, dabar, Londone, tai visiškai išnyko iš mano gyvenimo.

Aš bandau tą meilę grąžinti atgal, ir renkuosi būdą, kuris man atrodo labiausiai tinkamas - per dainą. Štai taip paradoksaliai gyvenimas apsuko ratą. Ir dar. Taip jau susiklostė, kad aš pažinojau tik mamos tėvus, o senelių iš tėvo pusės praktiškai nemačiau. Ir štai toks keistas sutapimas – mano senelis iš tėvo pusės buvo filharmonijos vairuotojas, po visą Lietuvą vežiojęs daugelį dabar žymių Lietuvos menininkų. Jis mirė prieš man pradedant muzikuoti, taigi jis niekad nesužinos, kad dabar dainuoju pagrindinėje filharmonijos scenoje... Visada apie tai galvoju. Ir tarsi darau tai jų vardu.

Jūs palietėte labai jautrią sritį, nenorėjau šito išprovokuoti.

Toks yra gyvenimas. Reikia į tai žiūrėti tiesiai.

Ar tai, apie ką jūs kalbate, neuždėjo jums vienatvės, kaip pasirenkamo „saugos ženklo“? Gal taip jaučiatės tiesiog labiau nepasiekiama?

Kažkuria prasme vienatvė mane skatina kurti. Turiu daug kolegų, kurie tik parėję iš darbo į namus tuojau įsijungia muziką – klasikinę, operinę, vokalinę, instrumentinę... Ir klausosi visą laiką. Aš taip negaliu. Tam, kad pajėgčiau iš tiesų kažką įvertinti, man reikia tylos. Ir jei darbe pastoviai skamba muzika, tai tam, kad aš ir kitą dieną norėčiau į ją sugrįžti, kad iš tiesų ją girdėčiau, kad ji nevirstų tik dar vienos dienos fonu, man reikia vakaro tylos. Lygiai taip pat tam, kad aš iš tiesų galėčiau atsiduoti bendravimui su žmonėmis, man būtina kelių dienų, o gal kelių mėnesių tyla. Tada aš „girdžiu“, kas vyksta.

O kai tenka susidurti su pašėlusiu tempu, triukšmu ir įvairove?...

Esu pakankamai šiuolaikiškas žmogus. Greitas tempas, naujovės, bendravimas įvairiomis kalbomis su daugeliu žmonių, kelionės man tinka ir patinka. Iš didelės gausos man nėra sunku pasirinkti tai, kas atrodo svarbu, ir tai branginti. Mane nelabai veikia kitų žmonių nuomonė, ką turėčiau daryti; aš be vargo galiu pasakyti „ačiū, ne“. Manau, ši jėga ar valia irgi ateina iš namų. Tėvai man suteikė pakankamai pasitikėjimo savimi – manau, tai nėra tas pats, kas arogancija, - taigi galiu rizikuoti ir daryti tai, kas man atrodo teisinga.

Ar tai, kas yra jūsų darbas ir jūsų kūryba, užpildo visas jūsų gyvenimo nišas? Esate sakiusi, kad jums visiškai pakanka muzikos...

Jei aš sakau, kad muzikos man gana, tai tik ta prasme, kad viskas, kas nėra muzika, vėliau man padeda ne dainuoti, ne, - išeiti į sceną ir kažką pasakyti dainuojant. Viskas, kas vyksta už teatro, repeticijų salių ribų, ateina su manimi į sceną. Aš lankau dramos teatrus, muziejus, filmus, skaitau, domiuosi psichologija, filosofija, stengiuosi susipažinti su įvairiausių sričių žmonėmis, ir visa tai palieka pėdsaką kūryboje. Tačiau sykiu aš nemanau, kad jei nebegalėčiau dainuoti, tai nusivilčiau savimi ar gyvenimu. Ne, taip nemanau. Nes viskas yra vertinga. Tiktai kad šiuo metu dainavimas yra tai, kuo aš ir toliau noriu užsiimti, noriu tai tęsti. Bet niekas neverčia manęs čia likti ir niekieno nuomonė apie tai, koks toliau turėtų būti mano gyvenimas, man nebūtų svarbesnė už manąją.

Esate laisva nuo savo didžiosios aistros dainuoti?

Jei nebūčiau laisva, imčiau jos bijoti, netgi nekęsti, nes kartais tai būna labai sunku. Ir tik žinojimas, jog tai kada tik panorėjusi galiu užbaigti, leidžia jaustis stipriai. Ir daryti viską su meile. Čia juk tas pats, kaip santykiuose – jei kas tave laikys uždaręs kambaryje, vargu, ar galima tikėtis abipusės meilės.

Žmonės, gyvenantys scenoje, dažnai tik nuo jos nueidami ima svarstyti tokius dalykus, apie kuriuos dabar, būdama 27-erių, kalbate jūs...

Aš jums kai ką pasakysiu. Man kelis kartus gyvenime teko dalyvauti koncertuose, po kurių išeidavau į gatvę ir galvodavau: „Jeigu tai būtų paskutinis mano atlikimas, būčiau tokia laiminga...“ Kartais atsitinka stebuklas. Aplanko pojūtis, kad geriau būti jau nebegali, todėl nebereikia griauti stebuklo prisiminimo. Tai nepaprasta laimė, ir jei net ji patiriama tik vieną kartą per visą karjerą, to  gana. Nenoriu pasakyti, kad tas stebuklas būtinai nutinka mano dėka – ne, gal iš kolegų, orkestro, salės junti, kad tai yra pati aukščiausia iš galimų viršukalnių. Aukščiau nebeįmanoma. Ne techninio tobulumo, o vertės prasme. Aš tai išgyvenau, ir tai tikrai galėjo būti paskutinis koncertas, bet taip išėjo, kad viskas tęsėsi toliau.

Ar mes dabar kalbame tik apie muziką?

Ne. Bet muzika man nėra nuo nieko atskirta. Visa tai yra sukuriama dvasingų, besistengiančių žmonių.

O kas yra dvasingas žmogus?

Visų pirma – tas, kuris neteisia kitų. Man tai yra labai svarbu. Žmogus, kuriantis ir kažką duodantis. Išsilavinimas yra puiku, bet tai ne visada mus puošia. Esmė slypi širdyje ir prote, išmintyje.

Kai einate į sceną – ar telkiatės kažkokias artistines gudrybes, kad „užgautumėte“ žiūrovus?

Aš tiesiog nuleidžiu visas sienas ir visas užuolaidas. Scenoje esu nepaprastai emociškai apsinuoginusi. Būna labai skaudu, bet kitaip nemoku. Tai ne visada pasiteisina, bet kai vis dėlto pasiteisina, esu labai laiminga.

Nepasiteisina dėl atsako?

Labai daug kas priklauso nuo publikos. Jei pamenate, operos dainininkai scenoje labai dažnai rankas laikydavo sunėrę priešais save. Tai buvo tarsi artistinė poza. Tačiau tai yra ne tik poza, o ir siena „tarp“. Tarp dainininko ir salės energijų. Taip iš tiesų yra lengviau dainuoti, nes tikrai šiek tiek atsiriboji. Aš nenoriu atsiriboti. Ir jei publika ateina su tam tikru savo supratimu, kas yra dainavimas ir kaip reikia atlikti vieną ar kitą kūrinį, lygina mano ir kitų darbą, gali nusivilti arba apsidžiaugti. Tai yra labai skausminga, nes tai yra jų nuosprendis man. Bet aš visada tokia buvau scenoje. Ir nežinau, ar reikia, kad daryčiau kitaip. Du dalykai šioje profesijoje man yra nepaprastai brangūs: geri kūriniai ir žmonės, su kuriais aš susitinku per tuos kūrinius. Arba mano kolegos scenoje, arba klausytojai salėje. Man jau teko sutikti pakankamai daug žmonių. Ir daugelį jų visada nešiojuosi su savimi. Tai nėra lengva, bet labai vertinga.

Ar jūsų netrikdo didelių scenų ir salių erdvės? Juk kalbate iš tylos.

 Bet jei jau kalbu, tai kalbu. Erdvės dydis nėra svarbus, svarbi erdvės dvasia.

Ar daug sutinkate tų, dėl kurių ir nuleidžiate sienas ir užuolaidas?

Pakankamai. Neseniai koncertavau Klaipėdos koncertų salėje ir koncerto organizatorius pasitaikė labai įdomus žmogus. Jis pasakė tokį dalyką, kokio iš koncerto rengėjo niekada nesu girdėjusi ir jau tikrai niekada nebeišgirsiu, nes tai buvo gana spontaniškas veiksmas, jam pačiam gal šiek tiek rizikingas. Jis pasakė: „Aš nemėgstu nieko gyvenime daryti bet kaip. Ir jūsų prašau – jei koncerto metu pajusite, kad tai darbas, kad nenorite stovėti scenoje ir tęsti koncertą, geriau sustokite. Pasakykite publikai, kad nebenorite to daryti, ir išeikite. Nieko tokio. Geriau mažiau, bet su visa siela“. Giminingos sielos žodžiai. Aš niekada nebuvau nutraukusi koncerto, o po tokio padrąsinimo norisi dainuoti dvigubai daugiau. Nes aš irgi labai noriu, kad mano gyvenimas nepraeitų bet kaip. Pernelyg greitai bėga laikas.

Daugelio žmonių aš neprisimenu vardų, veidų, neprisimenu, kokioje šalyje matėmės. Bet prisimenu gal po vieną žodį ar sakinį. Štai šio irgi niekada nepamiršiu.    

Iš visų išsirinkti savuosius visada nėra lengva, tai kainuoja. Bet juk gerai žinote, kaip tie, kurių ieškote, alksta tokio beginklio dialogo. Ar yra kas nors, kas galėtų padėti jūsų rankas visada laikyt nesunertas?  

Atsakymas – įstabioji tyla.

Bernardinai.lt