„Šios nuotraukos – puiki terpė reikštis mokytojo asmenybei, pristatant kitas asmenybes. Tai polėkis polėkiui auginti“- tokiu beveik aforizmu naujausią lituanistės ir fotografės Onos Pajedaitės darbą – kompaktinę plokštelę, skirtą mokytojams lituanistams, „Lietuvių rašytojai klasikai ir A. Mickevičius“, apibūdino Vilniaus jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Edita Šicaitė. Stiprus profesionalo komplimentas profesionalui. Įdomu, ką apie tokį darbą sakys būsimieji jo „vartotojai“ moksleiviai, šiaip prielankieji literatūrai ir kultūrai, tačiau, pripažinkime, tinkamiausiai jį įvertinti gali tik mokytojai praktikai. Na, ir gal literatūros kritikai. Betgi garbioji Vanda Zaborskaitė taip pat nepašykštėjo projekto sumanytojai ir autorei palankių žodžių: „Per daugelį metų kruopščiai surinkta ikonografinė medžiaga pateikia pamokoms visa, kas gali būti reikalinga, dėstant lietuvių klasikų gyvenimą ir kūrybą“. Kokio geresnio palaiminimo dar galima būtų tikėtis savo darbui, išleidžiant jį į dienos šviesą? Taigi sveikiname garbiąją Oną Pajedaitę, fotografę „neformalę“, su pirmuoju, bet tikrai ne paskutiniu „neformalų“ įteiktu medaliu!

Minima kompaktinė plokštelė yra gimusi visai ne „iš galvos“, sausai sukonstravus poreikį, užuodus laisvą nišą, o iš tikrų tikriausio gyvybiško poreikio. Mat, jei kam dar nebūtų žinoma, Ona Pajedaitė daugiau nei 20 metų yra paskyrusi mokyklai, kelias kartas jaunuolių mokiusi lietuvių literatūros. Kaip literatūros pamokoms stinga išsamių ir originalių vaizdinių priemonių, ji kuo puikiausiai žino „iš vidaus“. Kiekvienas kadras, patalpintas į kompaktą, turi jau kelis kart pamatuotą vietą pamokoje, čia jums ne kokio menininko svajoklio vizijos ar atitrūkusio nuo realybės valdininko išmislai. Be jokios abejonės, būtent ši aplinkybė kompaktinės plokštelės vertę padidina keleriopai.

Nuo pat pirmųjų savo pedagoginės veiklos metų (pačios autorės sudaryta nuotraukų bibliografija žymi, kad pirmosios nuotraukos pasirodė 1965 m.) autorė kruopščiai rinko visa, kas yra susiję su mūsų literatūros klasikais – fotoaparatu nešina lankėsi su jų vardais susijusiose vietose, muziejuose, sekė jų minėjimo iškilmes ir jubiliejus. Šiek tiek vėliau objektyvo taikiklis nukrypo ir į žinomiausius tuo metu kuriančius literatūros bei kultūros veikėjus – I. Simonaitytę, Just. Marcinkevičių, K. Šimonį, T. Vaičiūnienę, J. Avyžių, L. Noreiką, E. Mieželaitį, J. Mikelinską, B. Grincevičiūtę, vėliau, paskelbus nepriklausomybę – B. Brazdžionį, K. Bradūną... Į literatūros vakarus ir Poezijos pavasarius, literatūros kūrinių pastatymus scenoje ir kitokius kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo verpetus, kurie įtraukdavo rašytojus, poetus ir kitus kultūros veikėjus. Neilgai trukus jos pedagoginė ir kūrybinė aistra pramušė jos dėstomų literatūros pamokų ribas – nuotraukomis ėmė dalintis kiti lituanistai, jos imtos spausdinti periodikoje, ilgainiui atėjo laikas ir personalinėms parodoms. Plačiau apie šią žavią asmenybę mūsų skaitytojai galės sužinoti iš artimiausiu metu pasirodysiančio išsamaus pokalbio, o šiuokart dėmesys – jos paskutiniam darbui.

Kompaktinėje plokštelėje „Lietuvių rašytojai klasikai ir A. Mickevičius“ pasisekė devyniems autoriams – joje daugiau ar mažiau išsamiai yra pristatomi M. Valančius, V. Kudirka, A. Baranauskas, Vaižgantas, Maironis, A. Mickevičius, Just. Marcinkevičius, K. Bradūnas, B. Brazdžionis. Anapilin išėjusiųjų klasikų memorialinės vietos – gimimo, studijų, darbo, veiklos, laidojimo; iškilūs asmenys, turėję įtakos jų gyvenimui ir kūrybai, raštų faksimilės, istorinis kontekstas. Nuotraukas lydi autorės parengti prierašai arba citatos iš literatūros tyrinėtojų, pačių rašytojų ar poetų darbų. Labai vertinga, manau, yra tai, jog pateikiant kurio nors vieno iš minimų autorių gyvenimą bei kūrybą, sykiu atnaujinamos mokinių žinios apie svarbiausius to meto literatūrinius ir istorinius įvykius, ugdomas įgūdis kiekvienos asmenybės veiklą sieti su konkrečiu kultūriniu bei visuomeniniu kontekstu ir nūdiena – nes autorė, be kita ko, pateikia ir išleistų knygų bei jų vertimų kopijas, netgi su vertėjų nuotraukomis, taip pat – jubiliejinių minėjimų akimirkas ir pan.

Vertintina ir tai, kad, pateikiant autorius, nepasirinktas kažkoks vienas standartas – iš parinktos medžiagos (O. Pajedaitė, be abejo, čia pateikia tik dalį savo darbų), jos išdėstymo ir pateikimo būdo  galima lengvai pagauti ir konkrečios asmenybės bruožus: Valančiaus kūrybinę, plačių apimčių veiklos energiją, Baranausko lyrizmą, Kudirkos visuomeninį angažuotumą, Just. Marcinkevičiaus asmenybės šilumą. Nemenką vaidmenį čia vaidina prie ikonografinės medžiagos parinkti tekstai – užduotis, sunkiai įkandama dažnam fotografui, bet lengvai ir kūrybingai įveikiama fotografei – lituanistei.

Štai Valančiaus biografijos iliustracijas lydi M. Giedraičio, S. Stanevičiaus portretai ir raštų faksimilės, K. Nezabitauskio, S. Daukanto L. Ivinskio, J. S. Dovydaičio, A. Juškos, Baranausko portretai su paaiškinamaisiais prierašais, kai kurios 1863 m. sukilimo, spaudos draudimo, knygnešių veiklos aplinkybės, išreikštos dokumentų ar asmenų nuotraukomis. Betgi visiškai kitaip apsispręsta pateikti A. Baranausko biografiją: čia prie nuotraukų rasite daug citatų iš jo kūrybos, laiškų, „Atsiminimų“, straipsnių, daug lyriško kraštovaizdžio atvaizdų. Ir net kelionės lagamino, su kuriuo A. Baranauskas vyko iš Lietuvos į Peterburgą, nuotrauka... Tai nereikštų, kad nuskurdinamas istorinis ar kultūrinis kontekstas – šioje ekspozicijoje rasite minint J. Jušką, F. Kuršaitį, E. Volterį, Bodueną de Kurtene, Šleicherį, Baranausko darbų faksimiles užsienio leidiniuose, raštus ir knygas apie poetą, įvairių leidimų „Anykščių šilelio“ iliustracijas su dalininkų portretais(!), vertimus ir vertėjų nuotraukas, net paminklo atidengimo momentus.

Panašus principas pasirinktas ir pristatant Vaižgantą. Jo dinamiškas, atviras gyvenimas atskleidžiamas ne tik per svarbiausius veiklos momentus, bet ir per šiltas privataus gyvenimo akimirkas (Vaižgantas giminaičių vestuvėse, Vaižgantas, atostogaujantis su bičiuliais), daug jo mėgtų kasdienybės daiktų, šiltų kraštovaizdžio, kuriame vyko jo aprašytų herojų gyvenimai, nuotraukų, ir netgi rašytojo karikatūros!  

Visai kitoks sprendimas, pateikiant, tarkim, B. Brazdžionio ar K. Bradūno biografijas. Fotografė  lydėjo jų keliones Lietuvoje nuo pat Sąjūdžio pradžios, taigi užfiksuota daugybė šių poetų „grįžimo triumfo“ akimirkų (Bradūno galerijoje pateikiamos nuotraukos ir iš jo gyvenimo Čikagoje). Tik ir vėl – pristatant Brazdžionį juntamas veržlus ir platus užmojis, šioks toks plakatiškumas ir deklaratyvumas, o Bradūno ekspozicijoje kur kas daugiau intymumo, tylos.

Nepaprastai šilta ir jauki Justino Marcinkevičiaus galerija. Daug dalykinės informacijos, bet ne mažiau – jo poezijos skleidžiamo virpėjimo, iš poeto portretų ir šalia jų pridėtų poezijos posmų sklindančio kontempliacijos grožio. Užfiksuotos kasdienio gyvenimo akimirkos čia ypač iškalbios, prasikalančios į pačią būtį.

Kiek kuklesnė vieta paliekama Adomui Mickevičiui, nes pasirinktas principas – vietos ir kūrybos momentai, sieję didįjį poetą su Lietuva. Be to moksleiviams pamatyti pilių, kuriose vyksta poemų „Gražina“, „Ponas Tadas“, „Konradas Valenrodas“ veiksmas, atvaizdus – įspūdis, vertas reiklaus ir įvairiausiais vizualiniais įspūdžiais nemenkai pamaloninto jų žvilgsnio.

Belieka baigti kuo pradėjus, nes vargu ar rasis taiklesnis apibūdinimas šiam šiuolaikiškam garbios fotografijos klasikės darbui: „Šios nuotraukos – puiki terpė reikštis mokytojo asmenybei, pristatant kitas asmenybes. Tai polėkis polėkiui auginti“. Tesireiškia ir teauga.

Bernardinai.lt