Žvelgiant į Lietuvos partinį gyvenimą išties nesunku patikėti kai kurių senovės išminčių teiginiais, kad judėjimas tėra apgaulinga regimybė. Akį rėžiantis kaitos vaizdas ir jį lydintis triukšmingas šurmulys dažnai slepia tik nejudrumą ir sąstingį.
 
    Partijų pavadinimų sąrašas ką tik tapo dar spalvingesnis ir margesnis.
 
Sprendžiant iš tų pavadinimų, randasi dar dvi tautos (iš)ganytojų grupės – „tvarkos ir teisingumo“ bei „pilietinės demokratijos“ šaukliai. Tiesa, seniai pažįstami jų veidai ir vardai gali suklaidinti tik tuos, kurie nori dar sykį būti apgauti, tad demaskuoti lyg ir nebėra ko.
 
    Tačiau nekalbėti apie tai irgi nepavyksta, mat šis stovinčio vandens raibuliavimą primenantis krutėjimas nėra toks bereikšmis ir nekaltas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
 
    Šiuos įvykius daro svarbius tiesiogiai su jais lyg ir nesusijusi aplinkybė: tolydžio auga nebežinančių, už ką balsuoti, piliečių skaičius. Ir čia jau nebepakanka konstatuoti, kad tai yra rinkėjų nusivylimo partijomis rodiklis.
 
    Žvelgiant plačiau, šis skaičius atskleidžia, kad šalies politiniame ir partiniame gyvenime vis labiau ryškėja neapibrėžtumo tendencija. Šalis politiniu požiūriu juda nežinia kur, ir jos vidaus bei užsienio politika gali pasukti bet kuria linkme.
 
    Aišku, galima į šią tendenciją nekreipti dėmesio ir toliau žaisti politinius žaidimus smėlio dėžėje slapčia viliantis, kad rinkėjas lemiamą akimirką „ateis į protą“ ir, neturėdamas kitos išeities, bus priverstas balsuoti „už ką reikia“. Tokiais rožiniais lūkesčiais iš esmės gyvena vadinamųjų tradicinių partijų viršūnėlės.
 
    Šie lūkesčiai neišsipildys. O norint suprasti kodėl, būtina pagaliau apmąstyti ir suvokti tai, kas dėjosi šalies politiniame gyvenime nuo 1991 metų rudens, po to, kai Lietuva galutinai tapo pripažinta valstybe. Būtent tada radikaliai transformavosi LKP ir Sąjūdis – dvi pagrindinės politinės jėgos kovos už nepriklausomybę tarpsniu.
    Gerai žinoma, kad šios kovos įkarštyje LKP gretose vyravo „sąjūdinė dvasia“, t.y. trumpam laikui šioje partijoje didelę įtaką buvo įgiję nepriklausomybės šalininkai. Tačiau labai greitai buvo įvykdyta kažkodėl tyrinėtojų dėmesio iki šiol nesulaukusi ir net neminima gudri politinė operacija – partijos „demokratizavimas“.
 
    Prisidengus jo šūkiu praplėsta partijos taryba, joje smarkiai pagausėjo pakampiuose iki tol baugščiai tūnojusios „pelkės“ atstovų ir net pasirodė „platformininkams“ artimos mąstysenos veikėjų. Šitaip partijos „sąjūdininkai“ netruko tapti mažuma, o pati organizacija virto šiandien net socialdemokratų vardą pasigrobusiu neokomunistinių nomenklatūrininkų dariniu.
 
    Tačiau nomenklatūrėjimo procesas neaplenkė ir kitos stovyklos gretų. Vos tik mylėti Tėvynę tapo saugu, prasidėjo vadinamasis Sąjūdžio radikalizacijos tarpsnis, daugelio atmintyje siejamas su „megztųjų berečių“ įvaizdžiu.
 
    Būtų labai naivu šį tarpsnį laikyti paprastu ir niekur nevedusiu „dešiniųjų radikalų“ siautėjimu. Iš tikrųjų ši radikalizacija turėjo didžiulę politinę reikšmę, nes tai pirmiausia buvo savotiškas sąjūdininkų atrankos mechanizmas.
 
    Pasitelkus moralinio ir politinio spaudimo priemones iš Sąjūdžio gretų buvo šalinami tie, kurie, trumpai kalbant, netiko jau tada pradėjusiai formuotis būsimajai nepriklausomos Lietuvos Respublikos nomenklatūrinei santvarkai. Būtent ši radikalizacijos banga pakirto ar bent jau smarkiai apribojo Lietuvos galimybes tapti modernia vakarietiška valstybe, šalis pasuko ir šiandien tebesitęsiančios nomenklatūrinės raidos keliu.
 
    Tokią raidą lėmė ir kiti veiksniai. Jau neįmanoma sumenkinti atkurtosios nepriklausomybės ar kaip nors kitaip pakenkti valstybei pasakant, kad Sąjūdžio rinkimų programoje nebūta nors kiek aiškesnės tos valstybės vizijos. O ja besidomintieji nebuvo itin mėgstami.
 
    Todėl atkuriant valstybę nueita paprasčiausiu ir lengviausiu keliu – buvusi „tarybų Lietuvos“ gyvenimo sankloda minimaliai pritaikyta prie naujų realijų ir pakeistos iškabos.
 
    Susiskirsčiusi į „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ grupuotes posąjūdinė ir pokomunistinė nomenklatūra vykdė iš esmės panašią „lotynoamerikanizacijos“ politiką.
 
    Tad nėra atsitiktinumas, kad „kairieji“ galiausiai sukūrė „antisistemišką“ V.Uspaskicho, „dešinieji“ – R.Pakso sambūrius. Tačiau pastarieji – grynas nomenklatūrinės politinės ir partinės sistemos produktas. Nuo savo gimdytojų jie gali skirtis nebent radikalesne populistine retorika ar įmantresniais pavadinimais.
 
    Na, o pirmiesiems nelieka nieko kito, kaip tik griebtis „tradicijos“, „respektabilumo“, „valstybiškumo“ žodyno, turinčio patraukti labiau apsišvietusius ir gal kiek mažiau nusivylusius rinkėjus.
 
    Tačiau apklausų duomenys kaip tik ir rodo, kad vis daugiau Lietuvos piliečių iš principo abejoja įsitvirtinusio valstybės modelio verte ir net gyvybingumu. Todėl logiška, kad rinkėjai nepasitiki jo architektais ir jau nebenori žaisti pagal jų nustatytas rinkiminio mulkinimo taisykles.
 
    „Tradicinių“ ir „netradicinių“ partijų kovas jie pagrįstai laiko tik anksčiau ir vėliau susidariusių nomenklatūrinių klanų grumtynėmis ir supranta, kad vis pasikartojantys „praregėjimų“, „atsivertimų“ ir „atsinaujinimų“ spektakliai yra nuolatinė ir nepabaigiama nomenklatūrinės piligrimystės kelionė į vakar.