1941-ųjų birželio 14–18 d. sovietai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Birželio 14–18 d. iš Lietuvos į Sibirą iškeliavo 17 ešelonų: 11 ešelonų su tremtiniais, 4 ešelonai su suimtaisiais ir 2 ešelonai su vadinamaisiais kriminaliniais nusikaltėliais. Iš Lietuvos daugiausia žmonių buvo ištremta į Altajaus kraštą, taip pat žmonės buvo tremiami į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR. Ištremtųjų iš Lietuvos skaičius, kurie buvo vežami pirmuosiuose 11 ešelonų – beveik 12 900 žmonių. Suimtųjų skaičius – 4663 žmonės. Bendras visų kategorijų represuotųjų skaičius, įvykdžius Lietuvoje trėmimo operaciją, yra apie 17,5 tūkst. žmonių. Apskritai per pirmąją (1940–1941 m.) okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių. Mūsų mažai šaliai tai tiesiog milžiniški skaičiai.

Tarp tremtinių daugiausia buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. Didžiąją dalį tremiamųjų sudarė lietuviai – apie 12 tūkst., dar buvo apie 2 tūkst. žydų, maždaug 1600 lenkų ir kitų. Tačiau jau 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleisti iš Lietuvos išvežti Lenkijos piliečiai (daugiausia lenkai ir žydai); su lietuviais tai nebuvo susiję. Represijų žiaurumą taip pat atskleidžia faktas, kad tarp tremiamųjų buvo net 5060 vaikų iki 16 metų amžiaus.

Istorikų išvadose teigiama, kad šios represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Štai Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadose teigiama, jog trėmimai vienodai paveikė visas tautines grupes, bet santykinai labiausiai trėmimų metu nukentėjo žydų bendruomenė – ištremta apie 1 proc. bendruomenės narių (lietuvių – apie 0,5 proc.). 

Toks skaičių interpretavimas iš tikrųjų daugelį žmonių gali tik papiktinti – Lietuvoje amžinai kažkas nori būti labiau nuskriaustas už kitus, amžinai tuo manipuliuojama, ir ypač tai tampa aštru, kai tai susiejama su tautybių klausimu. Tik liūdna, kad tuo užsiima ir profesionalūs mokslininkai, kurie tarsi neturėtų mąstyti apie tai, kaip čia išryškinti kuo didesnes saviškių skriaudas. Todėl šiuos skaičius sunku pavadinti objektyviomis išvadomis – tai greičiausiai kai kam paranki politinė interpretacija.

Norint įrodyti kokį nors teiginį, visada galima tai padaryti, taip pat ir pasitelkiant skaičius. Jeigu tie procentai būtų kažkam nepalankūs, matyt, būtų išvedinėjami kokie nors matematiniai integralai, ištrauktos šaknys, sprendžiamos lygtys ar dar kas nors. Pagaliau skaičiai yra aiškūs – 1941-ųjų birželio mėn. ištremta 17,5 tūkst. Lietuvos gyventojų. Kur kas svarbiau išsiaiškinti kiekvieno konkretaus tremtinio likimą, o ne spręsti politinius-matematinius uždavinius.

Apie savo šeimos tragediją pasakoja Irena Valaitytė-Špakauskienė:

Mamytė paėmė šeimos fotografijų albumą, o tėvelis buvo pasodintas viduryje kambario ant kėdės, jam įsakyta nejudėti. Ir tėvelis nejudėdamas pusę lūpų pasakė mamai: „Padėk, vis tiek mus tuoj šaudys“. Mamytė tą albumą padėjo, ir mes taip išėjome į kiemą. Galvojome, ar kieme šaudys, ar kur kitur… Be jokios isterijos, be ašarų… Bet po to nuvedė už sodybos, kur stovėjo sunkvežimis. Žinojome, kad žmones kažkur veža, bet ar šaudyti, ar dar kur nors, mes nežinojome. Ir taip mus atvežė į Vilkaviškio stotį. Per tą laiką prašvito, ir prieš stotį jau pamatėme didelę minią čia suvežtų žmonių. Mus iškart įvedė į peroną, o tėvelį pradėjo vesti į kitą pusę. Labai puikiai prisimenu, kad kai pradėjo vesti tėvelį į kitą pusę, apsikabinau jį rankomis ir kojomis taip, kad kareiviai ilgai negalėjo atplėšti. O mamytė su broliu stovėjo šalia apsikabinę ir verkė. Galų gale, kai mane atplėšė nuo tėvelio, susodino mus į dar tuščius vagonus. Girdėjome, kad tėvelį įsodino į gretimą vagoną, o mes sukritę ant grindų raudojome… Ir tik po kelių valandų pradėjo į tą ešeloną sodinti kitus žmones. Ir ešelonas pajudėjo. Taip mes išvažiavome iki Naujosios Vilnios. Naujojoje Vilnioje sugebėjau pabėgti iš vagono – man nepaprastai reikėjo tėvelio. Bėgau, bėgau išilgai to ešelono ir spiegiau: „Valaitis, Valaitis…“ Ir vieną vagoną pamačiau grūste prigrūstą vyrų. Visi stovėjo sugrūsti lyg degtukai dėžutėje, be baltinių, karštis didžiausias, prakaitas žliaugia. Ir kažkuris iš tų vyrų šūktelėjo, kad palaukčiau. Vagone prasidėjo judėjimas ir su didžiausiomis pastangomis prie plyšio vagone prasispaudė mano tėvelis. Iki pusės išsirengęs, visas šlapias nuo prakaito. O mane juk vejasi sargyba, aš ne šiaip sau ten vaikštinėju po peroną – laiko buvo nedaug. Tėvelis greit greit nusiėmė savo masyvų auksinį smetonišką vestuvinį žiedą, padavė man ir pasakė: „Valgykit žolę, mes turime pasimatyti. Perduok Romui, kad nuo dabar jis turi rūpintis mamyte ir tavimi“. Ir čia mane pagavo sargybiniai. Tai buvo paskutinis pasimatymas su tėveliu… Toks buvo išvažiavimas, tokia buvo pradžia…“

Kalbant Birželio tremties temomis dažniausiai šnekama apie tremtinių likimus, išgyvenimus, patirtus pavojus, tačiau retai akcentuojami šio nusikaltimo sumanytojai ir tiesioginiai vykdytojai. Na, nebent apsiribojama standartine formuluote – „Stalino nusikaltimai“ arba dar abstrakčiau: „bolševikų-sovietų vykdyti trėmimai į SSRS gilumą“.

Trėmimų akcijos buvo sumanytos Kremliuje visose naujai okupuotose teritorijose – Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Vakarų Ukrainoje, Baltarusijoje, Besarabijoje. Turėjo būti parengti ir išleisti atitinkami Sovietų komunistų partijos CK politinio biuro ir SSRS liaudies komisarų tarybos nutarimai, tačiau šie dokumentai iki šiol nerasti arba kruopščiai slepiami dabartinio Rusijos prezidento itin akylai saugomuose archyvuose. Lietuvoje pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d., o birželio 4 d. visų čekistų šefo V. Merkulovo pavaduotojas I. Serovas NKGB apskričių skyrių viršininkams išleido slaptą instrukciją, kaip organizuoti galutinę tremiamų žmonių apskaitą ir patį trėmimą. Turėjo būti tremiami tik tie, kurių apskaitos bylose spėta sukaupti kokios nors vadinamosios „kompromituojančios medžiagos“: apie dalyvavimą Nepriklausomybės kovose, aukštas valstybines pareigas, priklausymą Šaulių sąjungai bei kitoms tautinėms krašto organizacijoms ir pan. Tačiau galutinai įgyvendinti bolševikų sumanymus sukliudė vokiečių puolimas.

Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Lietuvos biuro pirmininkas Michailas Suslovas, kiek žinoma, yra pasakęs: „Bus Lietuva, bet be lietuvių“. Nors ši jo pranašystė ir neišsipildė, tačiau, matyt, reikia sutikti, jog trėmimus iš mūsų krašto vykdyti padėjo ir tam tikra dalis tautiečių. Koks gi buvo jų išskaičiavimas?

Kiekvienoje tautoje rasime savo išdavikų, niekšų, nusikaltėlių, iškrypėlių ir t. t. Lietuvoje tais laikais, kaip ir dabar, veikė rusiškoji „penktoji kolona“ – įvairūs komunistai, komjaunuoliai, degradavę veikėjai prisidėjo prie trėmimų. Išskaičiavimas labai paprastas – prisidengiant ideologinėmis klišėmis užvaldyti kaimynų turtą arba prisidedant prie tokių akcijų kaip trėmimai mėginti įsitvirtinti naujojoje sovietinėje administracijoje, kilti karjeros laiptais ir t. t. Nieko čia naujo.

Šiandien įvairiuose tremtinių susibūrimuose kalbama, kad štai valdžioje ar aukštuose postuose sėdi tie, kurie anuomet mus trėmė į Sibirą. Kiek čia tiesos?

Reikia suprasti buvusius tremtinius, politinius kalinius ar jų gimines. Iš visų jų buvo atimtas ne šiaip patogus butas ar kažkoks turtas. Daugeliui juk buvo atimtas visas gyvenimas, nekalbant jau apie žuvusiuosius tremtyje. Tie, kurie sugebėjo grįžti, susidūrė su bolševikine nomenklatūra, atėmusia iš jų gyvenimą. Jie grįžo, galima sakyti, ant plikos žemės, kuri jiems taip pat jau nepriklausė. Jie viską turėjo pradėti iš pradžių. Tik vienetams pavyko daugmaž neblogai įsikurti. Gal tai ir elementaru, tačiau visiems šiems žmonėms tai be galo skausminga. O kai jie mato, jog šiandien iš jų jausmų tyčiojamasi (tai išties neretai pasitaiko) būna pikta dvigubai.

Danutė Krivickaitė-Černiauskienė pasakoja apie pirmuosius itin sunkius tremties metus Altajaus krašte:

Tremties vietoje, Altajuje, vienas senas vietinis rusas pasakė mamytei, kad jei esame darbštūs žmonės – nepražūsime. Mama buvo priskirta prie to senuko dažyti arklių kinkinių lankus. Ir mama puikiai išmoko tą darbą, bet per mėnesį ji gaudavo tik dešimt rublių, ir tų pinigų mums neužteko net duonai. Eidavome pas ūkininkus ir prašydavome, kad leistų mums perkasti jau nukastą bulvių lauką. Vieni leisdavo, o kiti – ne. Būdavo, kad einant gatve net akmenimis apmėtydavo. O ką jau kalbėti apie tai, kad mus vadino fašistais ir dažnai iškeikdavo. Bet būdavo ir geresnių žmonių – leisdavo jie mums tuos bulvių laukus perkasti. Būdavo, kad dirbi iki sutemų ir randi porą bulvių. O sesuo iš savo naktinių baltinių rankomis pasiuvo trejus vaikiškus marškinėlius ir atidavė šeimininkei. Tai šeimininkė retkarčiais mums duodavo pusę litro pieno. Jau galėdavome iš tų dviejų bulvių ir pusės litro pieno išsivirti šiokią tokią sriubą. Su broliu eidavome žvejoti. Jis iš vielos buvo pasidirbęs mažus kabliukus, ir sėdėdavome visą dieną, kad pagautume bent dvi tris mažytes žuvytes.

Vėliau mūsų šeimai davė mažytį lopinėlį dirbamosios žemės. Bet neturėjome ko į tą žemę pasodinti. Todėl eidavome pas vietinius žmones ir prašydavome bulvių lupenų, o radę lupeną su akute, tą lupeną sodindavome į žemę. Tai buvo 1942 m. pavasaris. Žemė ten labai gera, ir mūsų bulvės augo puikiai. Ir taip darė visi tremtiniai. Visi džiaugėsi, kad nebereikės badauti. Tačiau, negana to, kad atėmė Tėvynę, atėmė tėvelį, atėmė namus, atėmė rūbus ir patalynę, dabar atėmė ir vienintelį prasimaitinimo ir pragyvenimo šaltinį – bulves. Vieną 1942 m. vasaros dieną mus ištrėmė antrą kartą – dabar jau į Jakutiją...

Prieš tremtinės Danutės Krivickaitės-Černiauskienės prisiminimų fragmentą užsiminėme apie vietinius kolaborantus, padėjusius vykdyti Maskvoje sumanytus 1941-ųjų birželio trėmimus. Ar galima šiandien juos įvardyti?

Vardyti, matyt, tektų labai ilgai. Ko gero, tektų pradėti nuo Antano Sniečkaus, kuris jau 1940-ųjų birželio 19-ąją, t. y. praėjus vos kelioms dienoms po krašto okupacijos, buvo paskirtas ir vyriausiuoju okupuotos Lietuvos sovietinio saugumo vadovu. Matyt, buvo už ką, ir akivaizdu, kad po metų jis pateisino šį savo aukštą postą – aktyviai organizavo trėmimus. Tačiau galime prisiminti, kad ne taip seniai Lietuvos mokslų akademijoje buvo surengtas šio budelio minėjimas. Iki šiol, ypač iš buvusių jo partiečių, galima išgirsti fantastiškų pasakojimų apie tai, kaip Sniečkus neva gelbėjo Lietuvos ūkį ir dar kitokių nesąmonių…

Ar tai nereiškia, kad mūsų tauta tiesiog nesugeba išsaugoti sau skaudžios istorinės atminties? Juk sunku rasti Lietuvoje šeimų, nenukentėjusių nuo sovietinės okupacijos ar tų pačių trėmimų. Kiek yra žinoma, netgi du paties Sniečkaus pusbroliai buvo ištremti į Sibirą.

Tauta čia niekuo dėta. Tiesiog visada atsiras veikėjų, kuriems sovietiniai laikai asocijuosis ne su trėmimais, ne su komunizmo nusikaltimais, o, pavyzdžiui, su geru ir sočiu gyvenimu. Ne paslaptis – jų partinė priklausomybė ar politinės simpatijos, nuolatinis dairymasis į Rusiją ar pan. Vis dėlto didžiausią žalą daro net ne jie, o šiuo metu itin madingos vadinamosios liberaliosios pažiūros. Kalbos, kad neva, pakaks naršyti po praeitį, pakaks ieškoti kaltininkų. Neva, štai, žiūrėkime į Europą, kaip ten puikiai sugyvena įvairiausios idėjos, net buvę priešai puikiausiai randa bendrą kalbą… Mūsų šalies specifika daugeliui nesuprantama.

Pasakoja buvęs tremtinys Ričardas Vaicekauskas:

Savo atsiminimuose esu aprašęs situaciją, kurios nėra aprašiusi nė Dalia Grinkevičiūtė savo knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Ji tik užsimena, kad buvo iškviesti kaliniai, kad padėtų laidoti nuo epidemijų mirusius žmones Trofimovsko saloje (viena iš Lenos deltos salų – autoriaus pastaba). Tarp tų kalinių mes buvome du lietuviai – aš ir policininkas iš Nedzingės Vaitulionis. Pagal visus reikalavimus reikėjo amžinojo įšalo sukaustytoje žemėje kalti ir kasti duobes, kad galima būtų į jas versti lavonus, bet tų duobių įšalusioje žemėje iškasti buvo tikrai neįmanoma. Tada garsusis lagerio prižiūrėtojas Artemjevas visą tą lavonų laidojimą darbą labai greitai „racionalizavo“ – liepė mums iškirsti didelę pailgą eketę ir lavonus tiesiog skandinti. Bet kaip tuos lavonus pakišti po ledu? Juk įšalę lavonai yra lengvesni už vandenį ir tiesiog neskendo. Todėl buvo padarytos ilgos kartys, pailginta eketė, ir lavonai būdavo šaute pašaunami po ledu. Kartais lavonai įstrigdavo. Vieną kartą iš tos lavonų krūvos išriedėjo nuo sušalusio lavono atlūžusi moters galva gražiais šviesiais lino spalvos plaukais. Teko pašauti po ledu mažą, gal šešių metukų mergytę, kuri sustingusioje rankoje dar laikė skudurinę lėlytę… Matote, kaip buvo laidojama…

1944 ar tai 1945 m. aš jau buvau baigęs jūreivių kursus ir kartu su dar vienu lietuviu buvau siunčiamas į už pusantro šimto kilometrų esančią salą. Ten turėjome priimti izoterminę baržą, skirtą žuvų sūdymui, šaldymui ir transportavimui. Vykome šunų kinkiniu, nes buvo labai vėlyvas pavasaris ir dar galima keliauti ledu. Bevažiuodami pamatėme tolumoje stovint kažką panašaus į stulpą. Šunys, pamatę tą „stulpą“, pradėjo lėkti. Šiaip ne taip suvaldę juos ir privažiavę artyn, pamatėme, kad tai ne stulpas, o mirtinai sušalęs žmogus, pastatytas taip, kad ranka rodytų kryptį tos salos, į kurią mes važiavome. Išlipome iš rogių, priėjome artyn ir atpažinome, kad tai mūsiškis lietuvis Česlovas Pakštys… Pasirodo, kad jis sušalo tada, kai iš Stolbų lagerio kaliniai buvo varomi į Tiksį, kai iš 40 varomų kalinių gyvi liko tik septyni. Būtent tada sušalo ir jis. Matyt, nugriuvo ir sušalo ištiesta ranka, o vėliau jakutai medžiotojai surado sušalusį lavoną ir pastatė taip, kad ranka, lyg kelio ženklas, rodytų į Arangastacho salą…  

Ko gero, šiandien privalome ne gedėti, o tiesiog gerbti savo tautos praeitį, reikia išmokti ne verkšlenti, o mėginti rasti visiems priimtinas šios pagarbos formas. Dabar dažniausiai šie dalykai minimi šabloniškai ir nuobodžiai. Žinoma, tokia rutina negali nieko įkvėpti. Todėl nenuostabu, kad, pavyzdžiui, į tremties minėjimą nuolat susirenka tie patys žmonės, o ir tų kaskart vis mažiau. Pavyzdžiui, viena priimtiniausių formų yra knygų skaitymas – net ir prastai parašytos istorinės tematikos knygos yra įdomios. Sunku pasakyti, gal tai ir yra išeitis – tiesiog reikia išmokti skaityti knygas. Arba išmokti norėti jas skaityti. Ir nesidairyti į jokių vertybių neišpažįstančius „liberalistus“, temokančius viską neigti, tačiau nieko nepasiūlančius mainais.