Gabriel García Márquez. Apie meilę ir kitus demonus: romanas. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2006. – 158 p.

Kolumbietis Gabrielis García Márquezas – žymiausias Lotynų Amerikos XX a. rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982 m.) laureatas. Jis gimė 1928 m. kovo 6 d. Arakatakoje (Kolumbija), bananų eksporto uoste, Karibų jūros pakrantėje. Tėvas, telegrafistas, drauge su žmona persikėlė į kitą miestą, palikdamas mažąjį Gabrielį, vyriausiąjį iš šešiolikos vaikų, auklėti žmonos tėvams. Ypač didelės įtakos vaikui turėjo močiutė, aiškiaregė, ir senelis, pulkininkas, Nepriklausomybės karų veteranas. Tiek miestelis, kuriame prabėgo jo vaikystė, tiek senelių pasakojimai atsispindėjo vėlesnėje kūryboje.

1947 m. G. García Márquezas įstojo į Kolumbijos universiteto teisės fakultetą ir tais pačiais metais Bogotos laikraštyje El Espectador išspausdino pirmąjį apsakymą „Trečiasis atsižadėjimas“ (La tercera resignación). 1948 m. persikėlė į Kartacheną, dirbo laikraščio El Heraldo reporteriu. 1954 m. grįžo į Bogotą ir laikraštyje El Espectador sukėlė skandalą straipsniais apie kontrabandos gabenimą Kolumbijos karo laivais. Laikraštis buvo uždarytas, o G. García Márquezas išsiųstas į Europą kaip El Espectador reporteris.

Išdirbęs Europoje dvejus metus, G. García Márquezas įsidarbino Kubos spaudos agentūroje La Prensa Latina. 1961 m. jis persikėlė į Meksiką, kur rašė scenarijus, straipsnius, o laisvalaikiu – knygas. Tuo metu buvo išleisti jo kūriniai: „Pulkininkui niekas nerašo“ (El coronel no tiene quien le escriba, 1961) ir „Didžiosios Mamos laidotuvės“ (Los funerales de la Mama Grande, 1962).

Pasaulinį garsą rašytojas pelnė 1967 m., pasirodžius romanui „Šimtas metų vienatvės“ (Cien años de soledad). Tuo metu jis gana vargingai gyveno Meksikoje. G. García Márquezo paties žodžiais tariant, spaudė tokie nepritekliai, jog žmona Mercedes buvo priversta parduoti visas savo brangenybes, kad galėtų vyrui nupirkti rašomojo popieriaus, kurį jis begėdiškai draskė ir mėtė į šiukšlių dėžę, kai nesisekdavo rašyti. Romanas susilaukė neįtikėtino pasisekimo – buvo parduota 30 milijonų egzempliorių. Tai buvo „literatūrinis žemės drebėjimas“, naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Prasidėjo pergalingas G. García Márquezo žygis per pasaulį, nekantriai laukiantį jo naujų kūrinių. 1982 m. G. García Márquezas grįžo į Kolumbiją, kur gyvena iki šiol.

1949 m., griaudami senovinį vienuolyną, kurio vietoje turėjo iškilti penkių žvaigždučių viešbutis, vienoje kriptoje darbininkai atranda keletą pabirų kaulų ir skaistaus vario spalvos plaukus. Išskleisti ant aslos, jie buvo dvidešimt dviejų metrų ilgio...

Tikras faktas ar dar viena „Šimto metų vienatvės“ autoriaus lakios vaizduotės išmonė? Nesvarbu, nes taip prasideda nepaprasta meilės istorija XVIII a. Kartachenoje, Kolumbijos mieste. Vienintelė markizo de Kasalduero duktė Sierva Marija de Todos los Ancheles, įkąsta šuns su žvaigžde kaktoje, atsiduria Inkvizicijos kalėjime. Apkaltinta ryšiais su šėtonu, nelaimingoji gyvens ten kartu su savo egzorcistu donu Kajetanu Delaura, kol įsiliepsnos nežabota ir pragaištinga meilė...

Šiame romane „Apie meilę ir kitus demonus“ (1994), kur tikrovė persipina su legendomis, mistika susilieja su erotika, G. García Márquezas praplečia savo išrastojo magiškojo realizmo ribas. Tai romanas, trykštantis poezija. Tai metraščio stiliumi papasakoti tolimos istorijos įvykiai, dar kartą patvirtinantys didžiojo Kolumbijos mitų kūrėjo neginčijamą talentą.

Bernardinai.lt