„Mažoji studija“ darbuojasi štai jau bene 10 metų, o jos populiarumas nemažėja. Šį pavasarį vykusiame LRT konkurse „Pragiedruliai“ „Mažosios studijos“ redaktoriaus kun. J. Sasnausko parengta laida „Kultūra ir religija“ buvo išrinkta kaip geriausia kultūros laida. Tai kantraus, nuolatinio ilgamečio triūso rezultatas. „Bernardinai.lt“ kalbina Mažosios studijos redaktorių ir direktorių kun. Julių Sasnauską apie nūdienos krikščioniškos žiniasklaidos aktualijas, apie tai, ar Gerąją naujieną skelbianti žiniasklaida gali būti populiari vartotojiškoje visuomenėje, ar populiarumas apskritai yra žiniasklaidos kokybiškumo įrodymas, kaip pavyksta derinti darbą „Mažojoje studijoje“ ir Bernardinų bažnyčioje.

Popiežius Jonas Paulius II daug rašė apie tai, kad žiniasklaida yra svarbus misijos laukas. Tačiau kaip įveikti pavojų, jog Geroji naujiena, įvilkta į šiuolaikinės žiniasklaidos rūbą, taps drungna, praras savo gyvybę ir radikalumą? Juk dar šv. Paulius yra pasakęs, kad Evangelijos žinia yra paikystė pasaulio akyse.

II Vatikano susirinkimas yra pakankamai aiškiai suformulavęs Bažnyčios ir Evangelijos santykį su šiuolaikiniu pasauliu, taip pat ir su žiniasklaida. Nesibaiminama, jog Geroji naujiena bus ne tokia šventa ar mažiau radikali, apsivilkusi tuo drabužiu. Jos gyvumas ir radikalumas priklauso nuo pačių skelbėjų, o ne nuo to, kokiomis priemonėmis jie pasinaudoja – bažnyčios sakykla ar spaudos puslapiais, ar radijo bangomis. Žiniasklaida jau seniai yra tapusi žmonių kasdienybe, tai jeigu norime, kad Evangelija būtų arčiau gyvenimo, tiesiog būtina ten brautis. Juk to paties apaštalo Pauliaus laiškai – jau žiniasklaida. Krikščioniškoji žiniasklaida tam ir skirta, kad kuo plačiau ir kuo išradingiau, kūrybiškiau skleistų Evangeliją. Bet ir pasaulietinėje žiniasklaidoje tikėjimo žinia gali puikiai jaustis, kitąsyk ten ji dar paveikesnė negu grynai konfesinėje aplinkoje. Nematau čia jokių pavojų, nebent iš pačių skelbėjų pusės, jeigu jie nesugeba prabilti apie tuos dalykus žmonių kalba. Žinoma, gali kilti įspūdis, jog šventi dalykai šitaip nuvalkiojami ar nupiginami, bet tada jau turėtume rūpintis apskritai visokiu Dievo Žodžio pasirodymu viešumoje. Man tikrai neatrodo, kad Dievo Žodis bijotų kuo nors susitepti mūsų pasaulyje. Pakanka prisiminti palyginimą apie sėjėją, kur sėkla beriama visur, tiek į gerą, tiek į blogą dirvą. O kad Evangelija gali būti subanalinta, nuvertinta, iškreipta, tai čia lygiai rizikuoja tiek sakykla, tiek žiniasklaidos priemonės.

Ar žodžių junginys „krikščioniška žiniasklaida“ Tau neatrodo keistas? Juk nebūna „krikščioniškos buhalterijos“, „krikščioniškos fizikos ar matematikos“. Kas mums leidžia vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę pavadinti krikščioniška – specifinės temos, institucinė priklausomybė? O gal būna tik sąžininga ir nesąžininga žiniasklaida?

Krikščioniškos buhalterijos gal ir nėra, bet krikščioniškas menas yra. Ir literatūra, kuri nebūtinai teologinė. Tą vardą pirmiausia turbūt suteikia pačių žiniasklaidos kūrėjų užsiangažavimas. Institucinė priklausomybė taip pat gali lemti krikščioniškąjį žiniasklaidos priemonės pobūdį. Pavyzdžiui, „Mažosios studijos“ steigėja yra Lietuvos Vyskupų konferencija, todėl savaime suprantama, kad šis radijas priklauso krikščioniškai žiniasklaidai. Interneto dienraštis „Bernardinai“, nors įkurtas pranciškonų, niekur nedeklaruoja savo institucinės ir ideologinės priklausomybės, tačiau nesunku pajusti, kad čia mėginama atrasti ir išreikšti krikščionišką požiūrį į kultūrą, politiką, visuomenės gyvenimą. Netgi tada, kai autoriai nėra praktikuojantys katalikai ar apskritai tikintys, jų pozicija nesikerta su pamatinėmis evangelinėmis vertybėmis.

Temų pobūdis ne tiek svarbus. Aišku, kad koks nedidelis vienuolijos ar parapijos leidinėlis noriau rinksis ir svarstys grynai religines temas, tačiau apskritai krikščioniškai žiniasklaidai visos temos gali būti įdomios ir svarbios, jeigu tik sugebama jas įdomiai pateikti.

Deja, krikščioniška iškaba nebūtinai apsaugo žiniasklaidos priemonę tiek nuo nesąžiningumo, tiek nuo neprofesionalumo ar paprasčiausio nuobodumo. Kartais savo lėkštumą mėginama teisinti tuo, kad esą mes dėstome „amžinąsias tiesas“, dėl to čia negalioja pasaulietinės žiniasklaidos kriterijai, tačiau tai prastas pasiteisinimas.

Kaip įsivaizduoji „Mažosios studijos“ misiją? Absoliuti dauguma šio radijo klausytojų pripažįsta, kad jūsų laidos labai savitos ir kartu labai rišlios. Kaip pavyksta pasiekti tokią vienovę įvairovėje?

„Mažoji studija“ atsirado stokojant religinio ir kultūrinio švietimo. Tokia šio radijo misija nesikeitė per keliolika metų. Nors griežtąja prasme priklausome Bažnyčios institucijai, mes nesame bažnytinis ruporas, Katalikų Bažnyčios oficiozas. Man, kaip kunigui, radijo laidos dar yra ir galimybė paskelbti Evangeliją. Nebūtinai tik tada, kai komentuoji Šventąjį Raštą, bet ir platesne prasme – žadinant sąmoningą tikėjimą, liudijant krikščioniškąjį apsisprendimą, rodant, kaip Evangelija išsipildo paprastame gyvenime, kūryboje.

Laidų kokybės nesiimsiu vertinti. Būna pavykusių dalykų, būna ir silpnų. „Mažosios studijos“ redakcijos branduolys nesikeičia jau daugiau kaip dešimt metų, ir tas pastovumas, bendras įdirbis garantuoja tam tikrą programų lygį. Nori nenori tapome profesionalais, nors tik viena mūsų bendradarbė yra profesionali žurnalistė.

Prieš kurį laiką buvai kritikuojamas už ne visai oficialią Bažnyčios poziciją atitinkančius komentarus „Mažojoje studijoje“. Pastaruoju metu tokios kritikos nesigirdi. Pasikeitei ar sugebėjai kritikams įrodyti savo tiesą?

Į „Mažąją studiją“ buvau pakviestas dirbti ypatingu savo gyvenimo laikotarpiu, sukonfliktavęs su Bažnyčios hierarchija, negaudamas kunigo šventimų. Taigi atsinešiau tam tikrų disidentinių nuotaikų, kurios tuo metu buvo gerokai stipresnės nei dabar. Visa mūsiškė karta kunigų seminarijoje buvo persiėmusi troškimu sukelti permainų ir naujovių audrą Bažnyčioje, įsileisti naujo, gaivaus vėjelio į bažnytinį gyvenimą. Prieš akis tada vėrėsi iki tol nesuvokti Šventojo Rašto ir teologijos horizontai, visi buvome nuo to apsvaigę. Pirmieji metai „Mažojoje studijoje“ ir atspindėjo tokį nusiteikimą. Natūralu, kad ne visiems tai patiko. Buvo kunigų, kurie su nepasitikėjimu žiūrėjo į visą „Mažosios studijos“ darbą, ieškojo mūsų laidose vadinamųjų dogminių klaidų ar net erezijų, rašė skundus. Kitąsyk man tiesiog patikdavo šokiruoti, vaikščioti peilio ašmenimis. Kartais ir pro šalį šaudydavau. Paskui viskas aprimo. Gal ir mano tonas bėgant metams pasikeitė. Gal kritikai įsitikino, jog mes neketiname sugriauti Katalikų Bažnyčios. Kita vertus, reikia suprasti, jog per penkiolika metų religinis sąmoningumas Lietuvoje smarkiai išaugo. Temos ir idėjos, kurios kadaise kėlė pasipiktinimą ar sumaištį, šiandien jau visai priimtinos daugeliui ar bent neatrodo baisios. Čia dalis ir „Mažosios studijos“ nuopelnų, kad žmonių krikščioniškas akiratis prasiplėtė. Atlikome savo švietėjišką misiją. Ar daug kas Lietuvoje buvo skaitęs Karlą Rahnerį, Thomą Mertoną, Hansą Ursą von Balthasarą, Henrį Nouweną? Per mūsų laidas tie vardai atėjo į plačiuosius katalikų sluoksnius, praturtino, pagilino religinį mentalitetą. Kartais net šypteliu sau: štai kažkokia mūsų laidose dėstyta mintis, idėja prieš dešimt metų buvo vadinama kone eretiška, o dabar ją atrandi oficialiame Bažnyčios dokumente. Na, o man pačiam oficiali Bažnyčios pozicija irgi liovėsi buvusi kažkoks baubas. Čia, ko gero, turiu dėkoti Jonui Pauliui II.

O kaip suderinti įsipareigojimą tiesai ir institucinę priklausomybę? Pavyzdžiui, ar nejauti vidinės cenzūros kiek sušvelninti kai kuriuos klausimus, kurie nepatogūs institucinei Bažnyčiai?

Manau, kad blogas tas žurnalistas, katalikas ar nekatalikas, kuris nejaučia jokios vidinės cenzūros ar varžtų, jei taip gražiau skamba. Žiniasklaida privalo vengti to, kas kitą gali pažeminti, sugniuždyti, neduoti jam šanso pateikti savo argumentus. Ir to, kas pretenduoja į pernelyg lengvus ir paprastus atsakymus. Šūkis „be tabu“ yra šėtoniškas šūkis, nes paneigia gyvenime slėpinio, šventumo, nuščiuvimo zonas. Leidžia chamams garsiai pliaukšti apie tai, ko jie neišmano ir niekada neišmanys. Baisus čia žygdarbis įdėti į laikraštį kokią šlykščią nuotrauką ar karikatūrą.

O jeigu apie tiesą ir priklausymą Bažnyčiai, tai kodėl tie dalykai turėtų kirstis? Man Bažnyčia ne kokia nors mane pasamdžiusi svetimos ideologijos institucija, bet regimas Kristaus kūnas, kuriam pats priklausau. Myliu tą Bažnyčią su visu jos spindesiu ir skurdumu. Galiu kritikuoti jos vadovų sprendimus, kai kurias tradicijas ar praktikas, galiu kai ko nesilaikyti, bet man tai nenaikina galutinės Bažnyčios tiesos – būti Dievo Karalystės ženklu, sielų išganymo įrankiu, kad ir labai netobulu kitąsyk.

Na įsivaizduokim, kad tikrai yra tam tikra tema ar klausimas, kurie nepatogūs „institucinei Bažnyčiai“. Sužinau, kad kunigas blogai pasielgė ar pamelavo, jog kažkas Bažnyčioje per daug gviešiasi valdžios ar pinigų. Tai negi ištikimybė tiesai reikalauja, kad apie tai nedelsiant paskelbčiau radijo laidoje? Analizuoji, svarstai, darai išvadas, jos turės savo poveikį, atsispindės vienoj ar kitoj vietoj. Gal kam ir smagu užgriūti Bažnyčios atstovą su vadinamaisiais provokuojančiais klausimais. Man tai jau atrodo primityvu ir beprasmiška.

Kitados esu daug purkštavęs dėl kai kurių pamaldumo praktikų, dėl antrąkart susituokusių katalikų diskriminavimo, klerikalizmo apraiškų. Pažiūros nepasikeitė, tik dabar labiau rūpi ne kaip įgelti kam nors viršūnėse, bet kaip padėti konkrečiam žmogui, kaip neatstumti jo nuo Bažnyčios. Be to, metams bėgant, imi ir atrandi, suvoki tai, ką anksčiau atmesdavai. Arba kiti dalykai, kėlę aistras ir rodęsi akivaizdūs, ima ir nublanksta. Pavyzdžiui, kiek prišnekėjau, kad pasninkas nereikalingas. O šiandien, pažvelgus į maksimas, taip akivaizdu, jog katalikai šioje vietoje galėtų mesti iššūkį, pateikti autentišką krikščionišką liudijimą.

Vos ne anekdotas. Vienu metu tarp Biblijos komentatorių ir pamokslininkų Vakaruose šiuolaikiškumo požymis buvo garsiai pasakyti, jog evangeliniai Trys karaliai tėra pasaka. Taip įsijausta, jog visa Geroji naujiena buvo perteikta vienu sakiniui: „Trijų karalių nebuvo“. Panašus paviršutiniškumas visur gresia, kai išsitrauki vieną faktą ar prielaidą ir ją visur kaišioji kaip tariamą tiesą.

Prieš okupaciją Lietuvoje klestėjo katalikiška spauda. Sovietmečiu ji buvo sunaikinta. Atkūrus nepriklausomybę, vėl atrodė, jog reikėtų laukti, kad suklestės katalikiški leidiniai. Tačiau tai truko neilgai, o vėliau leidiniai pradėjo nykti, kol pagaliau liko vos keli. Ar tai natūrali situacija, ar katalikiškos bendruomenės apsileidimas?

Tas klausimas daug sykių svarstytas, ir vienareikšmiško atsakymo nėra. Čia ir natūrali situacija, ir pačių katalikų kaltė. Natūrali ta prasme, kad prieškario katalikiškos spaudos „klestėjimą“ lėmė kur kas gausesnė, vieningesnė, geriau organizuota tikinčiųjų bendruomenė. Nesugriautas parapijų, religinių organizacijų tinklas. Vien tretininkai kiek tūkstančių egzempliorių „Šv. Pranciškaus varpelio“ išpirkdavo ar prenumeruodavo. Pagaliau tais laikais kioskai nelūždavo nuo spaudos, nebuvo kitų žiniasklaidos šaltinių. Turbūt ir pagarba spausdintam žodžiui buvo didesnė, dar gyvas knygnešių atminimas. Knygelė ar laikraštėlis buvo šventė namuose.

Okupacinis režimas darė viską, kad sugriautų Bažnyčios struktūrą ir pakirstų bendruomeniškumą. Visą sovietmetį ėjo pogrindiniai katalikų leidiniai, bet jie jau negalėjo sustabdyti tų procesų. Jie liudijo tam tikrą struktūros gyvybingumą, atspindėjo aną knygnešių tradiciją, tačiau nedarė įtakos visai tikinčiųjų bendruomenei.

Po nepriklausomybės „Katalikų pasaulis“ dar laikėsi, galima sakyti, ant prieškario bangos. Laisvo žodžio magijos. Paskui viskas blėso. Kita vertus, Bažnyčios žmonių darbo laukai didėjo, o pačių darbininkų gretos augo kur kas lėčiau. „Katalikų pasaulis“ turėtų galimybę šiandien eiti ir būti skaitomas, bet jam nepasisekė įvairiais atžvilgiais.

O šiaip žiniasklaida sėkmingai gyvuoja arba turėdama didžiulius pinigus, arba didelį savo leidėjų ir skaitytojų ar klausytojų entuziazmą. Katalikiškos struktūros tų didelių pinigų nemoka daryti. Galėtų būti didelis entuziazmas, bet ir jo striuka. Čia vėl bendruomeniškumo klausimas: bendruomenės nariai jaučia savo žiniasklaidos šaltinio poreikį ir įsipareigoja jį remti, palaikyti. Tokį vaizdą kelis dešimtmečius matėme mūsų išeivijoje, kur sugebėta gana kukliais ištekliais leisti gausybę žurnalų ir laikraščių. Ten buvo laikoma garbe tiek rašyti į savo spaudą, tiek ją skaityti ir remti.

Atvirai kalbant, nematau galimybių katalikiškai žiniasklaidai Lietuvoje kaip nors suklestėti. Tai vienur, tai kitur pasvaičiojama apie savo dienraštį ar savaitraštį, bet kažin ar būtų kas jį rengia ir skaito. Kai ano entuziazmo jau nėra, reikia padaryti kažką labai ypatinga, kad sudomintum publiką. Panaudojant visas reklamos ir rinkodaros gudrybes. Kas to imsis? Traukinys nuvažiavo. Katalikų televizija turėtų didelių perspektyvų, bet ir čia mums nepasisekė.

Apmaudu, nors nematau didelės tragedijos, nebent Bažnyčios ir tikinčiųjų bendruomenės prestižo atžvilgiu. Šį tą dar turime. Gimsta naujų idėjų. Yra katalikiški puslapiai internete. „Marijos radijas“ turi savo auditoriją ir dar geriau galėtų atlikti savo misiją, jei sugebės augti ir mokytis. Jei yra talentingų katalikų žurnalistų ar rašytojų, jiems tikrai yra ką veikti ir į ką kreiptis. Gal ir būtų malonu rytais iš pašto dėžutės išsiimti dar šiltą katalikišką dienraštį, bet apie tai nė nesvajoju. Mums apskritai toli iki įdomių ir kokybiškų laikraščių, tai nemanau, kad katalikai padarytų stebuklą. Yra žurnalų ir savaitraščių, kuriuos perku ir skaitau, bet todėl, kad jie kartais įdomūs. Beveik kasdien užsuku į jūsų portalą, nes ten traukia Bernardinų vardas. Tarybiniai laikai buvo išmokę visais įmanomais ir neįmanomais būdais lasioti informaciją. Kad tik noras išsilaikytų.

Ačiū Dievui, buvo metas, kai virpančiom rankom vartydavai kokį varganą pogrindžio laikraštėlį. Bet tokios patirtys negali būti amžinos. Kaip ir anas garsusis Žemaitės šūksnis Povilui Višinskiui: „Gazieta?! Lietuviška?!“ Juk vis tiek prieš penkiolika metų atsivėrusi laisvė nardyti po žinių ir idėjų jūrą yra svarbiau už nuoskaudas, kad mes, katalikai, šioje vietoje pralaimime. Lieka, žinoma, tas pats sunkus uždavinys: vis dėlto nesiliauti tikėjus ir mėginus įrodyti, jog Bažnyčia turi ką pasakyti šių laikų žmogui.

Kalbino Andrius Navickas ir Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt