Birželio 15-ąją minime 66-ąsias pirmosios sovietų okupacijos metines. Taip pat kviečiame prisiminti ir mažiau žinomą įvykį – okupacijos dieną tragiškai žuvusį Lietuvos pasienietį Aleksandrą Barauską. Jis tapo pirmąja sovietų okupacijos auka.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Prezidentas Antanas Smetona, kaip ginkluotųjų pajėgų vadas, nesiėmė jokių konkrečių veiksmų. Gautas sovietų ultimatumas iš esmės reiškė, kad bet kuriuo atveju prasidės karinė krašto okupacija. A. Smetona siūlė svarstyti tik vieną ultimatumo punktą – naujos vyriausybės sudarymo klausimą, o patį ultimatumą atmesti ir priešintis. Tačiau dauguma vyriausybės narių ir į posėdį iškviesti kariuomenės vadai atmetė ginkluoto pasipriešinimo galimybę.

Toks daugeliui amžininkų įsirėžęs okupanto portretas – apšepęs, apskuręs ir alkanas Raudonosios armijos kareivis

1940 m. birželio 15–16 d. į Lietuvos teritoriją įvedama sovietinė kariuomenė. Rusai užėmė ir pietvakarių Užnemunę, t. y. tą dalį, kuri pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. slaptuosius protokolus buvo skirta Vokietijai. Šiandien yra žinoma, kad už šią teritoriją Sovietų Sąjunga sumokėjo 7,5 mln. aukso dolerių. Lietuvos okupacijos ir aneksijos plano įgyvendinimą koordinavo SSRS vyriausybės įgaliotasis atstovas Vladimiras Dekanozovas. Iš SSRS pasiuntinybės bei atvykusių NKVD darbuotojų, sovietų kariuomenės įgulų vadovybės, Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto narių buvo sudaryta speciali grupė, sprendusi vyriausybės formavimo ir veiklos klausimus. Aneksijos planas buvo grindžiamas siekiu įtraukti Lietuvą į Sovietų Sąjungą, formaliai vadovaujantis Lietuvos Konstitucija bei įstatymais. Nepavykus to padaryti dėl A. Smetonos išvykimo, buvo pažeistas ir šis formalumas, t. y. Lietuvos Konstitucija, ir buvo nutarta pavesti suformuoti vyriausybę Sovietų Sąjungos draugui bolševikui Justui Paleckiui.

Apie 1940-ųjų naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją pasakoja buvęs Lietuvos kariuomenės karys Povilas Bagdonas.

Tarnavau Lietuvos kariuomenėje, karo aviacijoje, Kaune. 1940 m., kai sovietai okupavo Lietuvą ir būtent tą naktį, kai sovietai įžengė į Kauną, budėjau centrinėje stotyje, nes pagal specializaciją buvau telefonistas. Budėjau visą naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją, tad girdėjau visą sovietų įžygiavimo į Kauną eigą. Prasidėjo telefonų skambučiai rusų kalba. O rusų kalbos nemokėjau nei aš, nei budintis karininkas. Todėl kreipėmės į Aviacijos viršininką Gustaitį. Man paskambinęs Gustaitis dar kartą pasitikslino, ar aš tikrai nemoku rusų kalbos, ir davė nurodymą visus skambučius rusų kalba adresuoti (perjungti) tiesiai jam į namus. Visą naktį vykdžiau šį įsakymą. Gustaitis taip pat visą naktį praleido prie telefono. Nebaigus kalbėti su vienu, jau eilėje laukdavo kitas skambintojas… O kitą dieną, kad ir kaip buvo keista, nepastebėjome jokių rusų kareivių, nors jų technika ūžė visą naktį. Kartu su dar keliais kareiviais nuėjome pasižiūrėti į aerodromą – gal ten ką pamatysime. Iš pradžių ir ten nieko naujo nepastebėjome, bet vėliau atkreipėme dėmesį, kad krūmuose pilna pasislėpusių raudonarmiečių. Tarnyba ėjo sena vaga, kol vieną dieną buvo imtasi performuoti visus dalinius bei iškelti juos į Vilnių. Mes išsikėlėme paskutinieji. Jau buvo vėlyvas 1940 m. ruduo. Vilniuje visi priklausėme 29-ajam šaulių korpusui, o 1941 m. pavasarį mus perkėlė į Varėną. Ten važiavome kaip pionieriai, turėjome įrengti stovyklas savo daliniams. Kai stovyklos buvo įrengtos, atsikėlė ir visas dalinys. Stovykla buvo apie du kilometrai nuo Varėnos, miške. Baigėsi mano tarnybos laikas. Mano šaukimo kareiviams reikėjo tarnauti pusantrų metų, o mes jau buvome tarnavę po dvejus metus. Buvome užlaikyti daugiau kaip pusmetį. Tai „politrukas“ pasakė, kad negali mūsų demobilizuoti, nes padėtis labai įtempta.

Ar Lietuva turėjo galimybę išsaugoti Nepriklausomybę, turint galvoje Molotovo–Ribentropo paktą?

Neturėjo. Sovietai jau buvo kruopščiai parengę karinės invazijos planą, numatę ir savo atakų objektus. Galima kalbėti bent apie simbolinį pasipriešinimą ginklu, tačiau, kaip žinoma, jo nebuvo. Lietuvoje nebuvo ir savojo generolo Manerheimo.

Kokių buvo galimybių priešintis ginklu? Vis dėlto vargu ar buvo galimybė sulaikyti tokią galybę, nors Suomijos generolo Manerheimo precedentas buvo. Tačiau mūsų jėgos tikrai buvo mažesnės. Galbūt tuometiniai mūsų politikai ir kariuomenės vadai buvo toliaregiški ir tiesiog logiškai „nekišo“ žmonių į beviltišką mėsmalę?

Kariuomenei nepriklausomybės metais buvo išleista apie milijardą litų, okupacijos metu turėjome apie 26 tūkst. karių. Tada buvo ir apie 62 tūkst. Šaulių sąjungos narių; jie taip pat buvo išėję karinį pasirengimą. Taip kad čia derėtų kalbėti ne apie galybes, o apie politinės ir karinės vadovybės infantilumą arba tiesiog bailią išdavystę.

Kariuomenės vadams tuomet labiau rūpėjo vos ne kasmet organizuoti įvairius pučus prieš esamą valdžią, o ne realiai ginti savo kraštą. Pavyzdžiui, birželio 15-ąją 7-ojo pulko vadas plk. Breimelis iš krašto apsaugos ministro Musteikio gavo prezidento Smetonos perduotą įsakymą bent simboliškai pasipriešinti bolševikams, o paskui trauktis Vokietijos link. Juolab kad pulkas stovėjo Tauragėje prie pačios sienos. Ką atsakė pulko vadas? O štai ką: „Pone ministre, aš to nedarysiu…“ Dar vienas pavyzdys: kitą dieną jau žygiuojantį Vokietijos sienos link 9-ąjį pulką į Marijampolę gražino gen. Kazys Tallat-Kelpša…

Apie tai savo prisiminimuose pasakoja Vilius Bražėnas. Jis pamena susitikimą su pažįstamu karininku, kuris guodėsi, kad jam nebuvo leista atlikti savo pareigos.

Nors aš anksčiau buvau gyvenęs Rusijoje, matęs ir čekistus, ir jų terorą, bet nesitikėjau, kad komunizmas bus išlikęs toks žiaurus ir netgi tapęs dar žiauresnis. Pamenu, kaip mama bijojo sovietų invazijos, o aš jai mėginau įrodyti, kad laikai pasikeitė ir komunizmas pasikeitė. Mama man atsakė, kad toks režimas negali pasikeisti. Ir ji buvo teisi. Sovietų ultimatumo diena Lietuvai man kaip lietuviui, kaip skautui, kaip patriotui buvo labai skausminga. Karininkų ramovėje sutikau savo buvusį kuopos vadą – kietą kaip plienas karininką. Ir tas karininkas verkė, kad jam neleido atlikti karininko pareigos. O pro šalį Laisvės alėja žygiavo sovietų daliniai. Buvo labai skaudu. Buvo skaudu, kad prarandame laisvę, bet tada dar nežinojome, ką iš tikrųjų reiškia sovietų okupacija, ką reiškia sumodernėjęs, į teroro mašiną paverstas komunizmas.

Sovietams okupavus kraštą, tuoj pat parsidėjo ir represijos. Jos nusinešė daugiau aukų, nei jų būtų buvę pasipriešinus ginklu. Pirmieji suėmimai buvo vykdomi Lietuvos komunistų partijos vadovų (o jie tuo pačiu metu buvo ir represinių institucijų vadovais) 1940 m. liepos 6 ir liepos 7 d. įsakymais, kontroliuojant Sovietų Sąjungos NKVD atstovams. Politinių represijų aukomis tapo visų buvusių politinių partijų ir tautinių bendruomenių atstovai. Suėmimais nebuvo siekta likviduoti kokių nors slaptų organizacijų. Politinių represijų pagrindas – suimamų žmonių „socialinis pavojingumas“ totalitarinei valstybei ir valstybinei santvarkai. Masinės represijos prasidėjo karo su Vokietija išvakarėse, t. y. praėjus lygiai metams po okupacijos.

Tuo metu sovietų kontroliuojamo saugumo vadu buvo paskirtas Antanas Sniečkus, jis ir pasirašė represinius įsakymus. Ten numatyta iki liepos 10 d. parengti visų suimamų asmenų sąrašus ir, pasitelkus NKVD pasienio kariuomenės dalinius, neleisti jiems pasitraukti į Vokietiją. Suėmimai prasidėjo tuojau pat po liepos 10-osios. Iki didžiųjų 1941 m. trėmimų buvo suimti 6606 žmonės.

Visą operaciją organizavo komunistai: Icikas Demba, Judita Komodaitė, Alfonsas Gailevičius, Eusiejus Rozauskas, Danielius Todesas, Aleksandras Slavinas, jau minėtas Antanas Sniečkus ir kiti veikėjai. Jų veiksmus kontroliavo specialūs Sovietų Sąjungos instruktoriai.

Apie pirmuosius sovietų okupacijos metus ir per juos nuveiktus juodus okupantų darbus pasakoja Joana Ulinauskaitė-Mureikienė.

Mano tėvelį suėmė 1941 m. už tai, kad jis buvo šaulys. Suėmė reikalaudami atiduoti ginklą. Mes apie jo likimą labai ilgai nieko nežinojome. Iš pradžių jį laikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau perkėlė į IX fortą. Tada galutinai su juo nutrūko ryšiai. Tik atėjus vokiečiams buvo išspausdinti sąrašai žmonių, išvežtų į Rusijos gilumą, į Vorkutos lagerius. Iki to laiko mėginome jį surasti tarp Petrašiūnuose ir Pravieniškėse tranšėjose atkastų politinių kalinių lavonų. Man kaip vaikui tai buvo didelis šokas – labai įstrigo į atmintį, kaip mes su mama nuėjome į Petrašiūnus, kur buvo ką tik atkasti besitraukiančių bolševikų nužudytų politinių kalinių lavonai. Turėjome tėčio kostiumo skiautelę ir pagal tą skiautelę mėginome surasti jo lavoną. Bet neradome. Paskui nuvykome į Pravieniškes. Ten taip pat buvo atkasama tranšėja su nužudytųjų palaikais – palaikai buvo sudarkyti, peršautomis galvomis, negesintų kalkių išėstais veidais…

Pirmoji sovietinės okupacijos auka – Lietuvos pasienietis Aleksandras Barauskas. Jis buvo Alytaus apskrities pasienio policijos 6-ojo rajono Ūtos sargybos posto viršininkas, vyresnysis policininkas. Žuvo 1940-ųjų birželio 15-osios naktį.

Patikrinęs savo sargybos postus A. Barauskas tą naktį su šeima ilsėjosi savo bute mediniame vieno aukšto name. Butas kartu buvo ir pasienio sargybės būstinė. Maždaug 3 val. 40 min. apie 20 sovietų kareivių šautuvais ir kulkosvaidžiais apšaudė sargybos būstinę. Apšaudymas tęsėsi apie 20 minučių, o po to į būstinę buvo mesta granata, ji sprogo prie buto langų. Šeši rusų kareiviai įsiveržė į patalpą ir išsivedė A. Barauską į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus jam kirto kardu, o jam nugriuvus, kitas pasieniečiui iššovė į galvą. Įvykį matė net 8 liudininkai – A. Barausko žmona, kaimynai, namo šeimininkai, taip pat į pagalbą atskubėję dar du Lietuvos policininkai, kurie taip pat buvo apšaudyti ir pasitraukė. A. Barauskas mirė jau vežamas pas gydytoją.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija 9 val. ryte išsiuntė į Maskvoje esančią Lietuvos pasiuntinybę šifruotą telegramą, tačiau žodinė nota buvo įteikta sovietų pasiuntinybei Kaune tik liepos 3 d., t. y. jau po faktinės Lietuvos okupacijos. Savaime suprantama, tai jau nieko nereiškė.

Žinoma, kad tą pačią dieną sovietų kariškiai nuginklavo ir pagrobė pasienio policijos Vilniaus baro 6-ojo rajono pasienio policininką Vytautą Stulginskį. Jis buvo nuvežtas 10 km nuo Lietuvos sienos, ten tardytas. Taip pat apie tos pačios dienos 10 val. ryto Alytaus pasienio policijos bare prie Milvydų kaimo sovietų kariškiai užpuolė ir pagrobė pasienio policininką Joną Aleknavičių. Panašiai nutiko ir netoli Švenčionėlių. Ten nukentėjo devyni Lietuvos pasienio policininkai, iš kurių buvo atimti ginklai, asmeniniai daiktai, jie patyrė kitus pažeminimus bei kūno sužalojimus, nors draugiškai pasitiko sovietų kariuomenę. Pagaliau žinoma, kad jau per 1941-ųjų birželio trėmimus iš Lietuvos buvo išvežta ne mažiau kaip 80 mūsų pasienio policininkų, o tomis birželio dienomis nužudyti policininkai Jonas Antanavičius, Petras Beržanskas, Mykolas Repšys, Albinas Sargūnas, Antanas Strauka, Adomas Švogždys ir Blažiejus Vaičkus.

Nepaisant akivaizdaus sovietų kariuomenės smurto, minėtame garsiajame ultimatume apeliuojama į neva Lietuvos kariuomenės provokacijas mūsų krašte dislokuotų sovietų dalinių atžvilgiu. Rusai visais laikais elgėsi panašiai – patys muša, patys rėkia. Tačiau pirmosiomis okupacijos dienomis nukentėjo ne vien pasienio policininkai. Archyvuose yra nemažai duomenų apie sovietų kareivių nusikaltimus pirmosiomis okupacijos dienomis. Tie nusikaltimai tradiciniai – plėšimai, sumušimai, kratos gyventojų namuose. Kitaip tariant, faktiškai visame krašte buvo karas, nors realiai kariniai veiksmai dar nevyko.

Apie pasieniečio A. Barausko nužudymą bei sovietų kariškių Ūtos pasienio posto užpuolimą pasakoja 1940 m. birželio 15 d. žuvusio pasienio policininko dukra Ona Marija Barauskaitė-Brasiūnienė.

1941 m. naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją pasigirdo šaudymas. Šaudė tiesiog po langais. Po kiek laiko buvo mestos dvi granatos – viena po mūsų, vaikų, langu, kita – po langu, kur miegojo tėvelis. Visi pabudome, išsigandusi mama mane su seserimi tiesiog susuko į antklodes ir paslėpė rūsyje. Ten jau slėpėsi ir visa šeimininkų šeimyna bei vienas pasienio policininkas, nes tame name, kur gyvenome, buvo ir pasienio policijos postas; į jį ateidavo pasieniečiai pasižymėti. O visko, kas įvyko vėliau, mes su seserimi jau nematėme. Tik mama viską matė. Kaip pasakojo mama, viskas vyko taip: tėvelį rusai iš kambario į lauką išsivedė tik su naktiniais drabužiais. Tada kirto jam kardu, po to šovė. Dar mamai buože užvožė, nes ji ten draskėsi… Buvo apie 10–15 rusų. Savo darbą padarė ir pasitraukė atgal į mišką.

Yra žinoma, kad iki birželio 15-osios 8 val. ryto galiojo įsakymas prie rytinių Lietuvos sienų sutelktai sovietų kariuomenei mūsų šalį pulti 9 val. 15 min. Tik 8 val. ryto šis įsakymas buvo pakeistas. Tai faktiškai buvo karo su Sovietų Sąjunga padėtis. Rusų „politrukai“, žinoma, prieš numatomą puolimą paaiškino savo kareiviams, ką jie turi daryti okupuotame krašte, t. y. privalo elgtis taip, kaip jie visada elgdavosi priešo teritorijoje. Todėl nestebina minėti sovietų užpuolimai ir kiti nusikaltimai.