Prieš 56 metus žuvo Dainavos partizanų apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Šiandien prisimename šią legendinę asmenybę.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Ten baigė gimnaziją ir 1943 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. Tačiau jau 1944 m. balandžio mėn. jis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. Vokiečiams rinktinę išformavus, 1944 m. liepos mėn. įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Metų pabaigoje buvo vokiečių išvežtas į Čekiją saugoti oro uostų; ten 1945 m. gegužės mėn., kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į sovietų kariuomenės nelaisvę. 1946 m. jam pavyko pabėgti iš lagerio Ukrainoje, kur alinančiomis sąlygomis dirbo anglies šachtose, ir grįžti į Lietuvą. 1946 m. lapkričio mėn. L. Baliukevičius įsitraukė į partizaninį pasipriešinimą – tapo eiliniu Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės kovotoju. 1947 m. į Sibirą buvo ištremta jo motina, konfiskuotas visas šeimos turtas. Jaunesnysis brolis Kostas vėliau taip pat tapo partizanu Rainiu, Tyliumi ir žuvo 1951 m. vasario 16 d., eidamas Pietų Lietuvos srities partizanų Visuomeninės dalies viršininko pareigas.

Daugiausia apie partizano Dzūko gyvenimą ir veiklą pogrindyje sužinome iš jo dienoraščio, kuris buvo rastas KGB archyve. Štai trumpa dienoraščio ištrauka, daug pasakanti apie L. Baliukevičiaus-Dzūko pasirinkimą:

Geriau žūti čia garbingai kovojant negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.

Nuo 1948 m. rugpjūčio mėn. L. Baliukevičius vadovavo Dainavos apygardos štabo Spaudos ir propagandos skyriui. 1949 m. gegužės 19 d. buvo paskirtas Dainavos apygardos vadu. Buvo aktyvus pogrindinės spaudos darbuotojas ir narsus kovotojas. Parašė nemažai analitinių, partizaninį judėjimą ir Lietuvos visuomenės padėtį nagrinėjančių straipsnių, rašė dienoraštį, kuris iki šiol yra vienas svarbiausių ir išsamiausių pokario kovas liudijančių dokumentų. Dalyvavo keliose kautynėse. 1948 m. buvo pakeltas į puskarininkius, o 1949 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. Žuvo MGB agento išduotas 1950 m. birželio 24 d. 2 val. 15 min. nakties bunkeryje Žaliamiškyje tarp Leipalingio ir Merkinės kartu su dar trimis partizanais: Augustinu Babrausku-Švedriu, Antanu Vailioniu-Špoku ir Anastazu Kakniavičiumi-Švidriu. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas buvo apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais). Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis ir Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

Dienoraščio įžangoje Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašė, jog jį skiria savo broliui Kostui. Dienoraščio autorius prašo atsitiktinį šio dokumento radėją būtinai jį sunaikinti…

LGGRT centre išleistas L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis

Istorikai, aptikę L. Baliukevičiaus dienoraštį KGB archyve, susidūrė su šia dilema – ar palikti viską ir nieko neskelbti, t. y. vykdyti žuvusiojo valią, ar vis dėlto paskelbti. Atsižvelgiant į dienoraščio informatyvumą bei istorinę vertę buvo pasirinktas antrasis variantas. Apskritai tokius rastus partizanų dienoraščius galima suskaičiuoti ant pirštų, o tokio informatyvaus ir emocingo dienoraščio apskritai nėra. Galima sakyti, jis išties unikalus. Iš šio dienoraščio mes sužinojome ne tik apie Dzūko gyvenimą pogrindyje, didvyriškas kovas, bet ir gana daug skausmingų dalykų. Vienas iš jų – dviejų poetų Kosto Kubilinsko ir Adolfo Skinkio išdavystė, po kurios vos nežuvo pats dienoraščio autorius.

1948 m. rudenį Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas apygardos vadavietę perkėlė į Daugų valsčių, Kalesninkų mišką, Geležinio Vilko grupės veikimo teritorijoje. Išvykdamas į Vakarų Lietuvoje rengiamą partizanų vadų suvažiavimą, vadovauti apygardai jis pavedė Šarūno rinktinės vadui Benediktui Labenskui-Kariūnui; jis į apygardos štabo vadavietę atvyko jau žiemos pradžioje. Tų pačių metų rudenį į Dainavos apygardos štabą buvo infiltruoti du MGB agentai – Kostas Kubilinskas (visiems žinomas vaikų poetas, KGB agentas Varnas, partizaninis slapyvardis – Kapsas) ir Adolfas Skinkys (agentas Rytas, partizaninis slapyvardis – Vilnis). Jie kartu su Dainavos apygardos štabo nariais gyveno Kalesninkų miško bunkeriuose, kur tuo metu gyveno ir L. Baliukevičius. Kovo 6 d. Baliukevičius-Dzūkas su keliais palydovais išvyko inspektuoti apygardos, palikęs abu poetus-agentus su Kariūnu…

Čekistų nufotografuoti žuvusio V. Voverio-Žaibo palaikai

Agentai, likę bunkeryje su B. Labensku-Kariūnu, 1949 m. kovo 7 d. nušovė jį miegantį. Iš bylos medžiagos yra žinoma, kad K. Kubilinskas šovė pirmas, o A. Skinkys, kaip mokė emgėbistai, iššovė kontrolinį šūvį. Nubėgę į Alytų, jie išdavė tame pačiame Kalesninkų miške įsikūrusį Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį. MGB kariuomenė keliais žiedais apsupo rinktinės štabą. Iš jo iššokęs rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas ir vieno būrio vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis mėgino prasimušti iš apsupties, bet buvo nukauti. Bunkeryje pasigirdo sprogimas. Manoma, kad iš anksto užminuotą vadavietę susprogdino joje buvę Kazimieraičio rinktinės štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir būrio vadas Petras Šilanskas-Labutis. Čekistų darytoje nuotraukoje labai gerai matyti prie bunkerio mėginusių prasiveržti Žaibo ir Šermukšnio kūnai, o greta jų į brezentą suvynioti sprogimo sudraskyti Vanago ir Labučio kūnai. Visų žuvusiųjų palaikai buvo išniekinti Alytaus MGB būstinės kieme. Jų užkasimo vieta nėra žinoma. Tuo metu dėl K. Kubilinsko ir A. Skinkio išdavysčių žuvo 15 partizanų, o pati štabų sunaikinimo operacija čekistų buvo pavadinta labai iškalbingai – „Kanibalai“.

Štai kaip L. Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje aprašo tuos tragiškus įvykius Kalesninkų miške:

Baigta!.. Ties Žemaitėliais žmonės girdėjo sprogimus ir šaudymus. Pasakoja, kad rado mūsų bunkerius. […] Aišku. Užklupo mūsų bunkerius. Bet kurį? Žaibo ar mūsų? O galbūt abudu kartu? [...] Prieš akis stovi Žaibas ir juokiasi, liūdnas, susinervinęs ir ligotas Kariūnas, vos spėjęs įstoti į partizanus Vilnis, Kapsas, Vanagas […]. Ko nors tikresnio niekas nežino. Vien tik gandai. […] Aš iš pradžių nieko neįtariu. Tačiau Vieversys tuojau pastebi:

– Ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų? [...].

Grįžtam į bunkerį visiškai sukvailinti. Žinom tik tiek, kad rado abu mūsų bunkerius: vieną pirmiau, o antrą vėliau. […] Pradedu analizuoti Kapsą ir Vilnį ir vis tiek negaliu jokiu būdu tuo patikėti. […] Ar Vilnis buvo visam tam pasiryžęs? Sunku pasakyti, tačiau dabar man atrodo, kad jis buvo silpnavalis. […] Aš vis dar galvoju apie Kapsą ir Vilnį ir vis dar negaliu sutikti su tuo, kad jie galėtų būti išdavikai, kurie nužudė miegantį Kariūną. […] Kitą dieną sueinam su Kregžde ir Viesulu. Vadinasi, Viesulas gyvas! Sužinom, kad gyvas ir Žilvitis. […] ryžtamės važiuoti į įvykio vietą. [...] Štai toji vieta, kur buvo Žaibo bunkeris. Dabar juoduoja duobė ir aplink suverstos smėlio krūvos. Ieškom kraujo pėdsakų, galbūt rasim tą vietą, kur, išsiveržę iš bunkerio, kovojo mūsiškiai. […] Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esam tavęs reikalingi? […] stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisioji tragedija… Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! […] Einam prie savojo bunkerio, esančio per kilometrą nuo Žaibo bunkerio. Keista – pėdsakų čia daug mažiau. […] Lubos įsmukusios į vidų. Aišku, kad bunkerį išsprogdino patys rusai. […] Dabar aš jau turiu beveik pilną vaizdą, kas čia įvyko. Vilnis ir Kapsas sumanė grįžti atgal, tačiau tai buvo galima padaryti tik išdavus mus. […] Toliau mąstau, kas Kapsą galėjo paveikti. Galėjo jis pasakyti tokiam Mieželaičiui, kuriuo taip pasitikėjo. […] Žinoma, galėjo būti ir kitaip. Bet kaip ten bebūtų, progą savo išdavystei pradėti jie surado labai gerą. […] Tokios didelės niekšybės, tokios velniškos klastos mes jokiu būdu negalim suprasti. Kokie žmonės pagaliau jiedu turėjo būti?“

K. Kubilinskas 1948 m. prieš infiltravimą į partizanų gretas

L. Baliukevičius-Dzūkas dar ilgai mąstė apie šią išdavystę, apie savo artimiausių draugų žūtį. Galutinai supratęs, kad tragedija įvyko būtent dėl K. Kubilinsko ir A. Skinkio išdavystės, jis rašė: „Jeigu jūs mums patektute į rankas! Ištisus savo gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume akis į akį susitikti. Pajustumėte savo kailiu, kaip miršta išdavikai“.

Paradoksalu, bet abu išdavikai ir žudikai vėliau sėkmingai kūrė eiles vaikams. Ištisos kartos užaugo su tais eilėraščiais ir, ko gero, daugelis tėvų ir šiandien perka K. Kubilinsko knygeles, kurių pilnos lentynos ir kurias prieš naktį vėliau skaito savo atžaloms, neturėdami jokio supratimo, kas iš tiesų buvo tie kūrėjai. Tiesa, kai kurie dar gyvi anų įvykių amžininkai, pažinoję Benediktą Labenską-Kariūną bei skaitę jo kūrybą, iki šiol mano, kad K. Kubilinskas ne tik nužudė jį, bet ir pasisavino jo  rankraščius…

K. Kubilinskas, kiek žinoma, neaiškiomis aplinkybėmis mirė 1962 m. kažkokioje poilsio viloje netoli Maskvos. Manoma, kad jis tiesiog užspringo degtine.

Niekam ne paslaptis, kokius metodus naudojo čekistai, siekdami užverbuoti ką nors jiems naudingai veiklai. Ar negalėjo K. Kubilinsko atveju būti koks nors KGB šantažas, ir žmogus tiesiog palūžo?

Tačiau archyviniai dokumentai kaip tik rodo priešingai. K. Kubilinskas sąmoningai pasirinko bendradarbiavimą su čekistais. Čia galima pacituoti MGB 2-N valdybos viršininko I. Počkajaus 1948 m. rugsėjo mėn. pažymą apie agentą Kostą Kubilinską (Varną):

Agentas Varnas... Kostas, Andriaus 1923 m. gimimo, lietuvis, išsilavinimas vidurinis, vaikystėje mokėsi katalikiškoje marijonų gimnazijoje, buvo kunigo globojamas [...], buvo Ateitininkų, Pavasarininkų organizacijų nariu, 1940–1941 m. vedė propagandinį tautinį darbą [...]. 1946 m. išmestas iš universiteto (I kurso) ir jaunųjų rašytojų sekcijos [...], 1946 m. sausio 10 dieną 2-ojo MGB skyriaus užverbuotas, turėjo ryšį su operatyviniu darbuotoju leit. Michejevu [...], paskui nuo darbo išsisuko. Išvažiavo į tolimą Varėnos valsčių ir nutraukė ryšį su mūsų organais. Š. m. rugpjūtį atvažiavo į Vilnių, kreipėsi į CK darbuotoją Pivoriūną su atgailaujančiu pareiškimu ir prašymu suteikti galimybę legalizuotis [...]. Jis prašė padėti jam įsitaisyti universitete, grįžti prie rašytojo darbo ir palaikyti materialiai „kol atsistos ant kojų, išpirks savo kaltę, įrodys savo ištikimybę mums“.

Gavęs užduotį likviduoti partizanų vadus ir susekti jų buveines, K. Kubilinskas 1949 m. vasario 14 d. rašė čekistams savo ataskaitoje:

Bunkerį iš naujo apmušė toliu, nes per atodrėkį pradėjo skverbtis vanduo. Bendrai, koks ten gyvenimas, kai šalta, tai šalta ir su paltu, kai drėgna, tai laužo visus kaulus. Velniai žino, kaip jie nenudvesia per tiek metų [...]“.

Kiek yra žinoma, K. Kubilinsko atminimą buvo mėginta įamžinti jo vardu pavadinant vieną jo tėviškės – Gižų – gatvelę. Kaip baigėsi ta istorija?

Žiniasklaidoje buvo skelbta, kad Gižų seniūnas Romas Kučiauskas yra sakęs, jog seniūnijos žmonės nežinojo, kad K. Kubilinskas buvo sovietų agentas. Žmonėms jis pirmiausia – neva kaimo poetas, su kurio kūryba daugelis užaugo, daug kas kaime dar atsimena poeto artimuosius, blogu žodžiu jų nemini. Tačiau susipažinę su pateiktais istoriniais faktais, gižiečiai nusprendė pakeisti kaimo gatvės pavadinimą. Gatvę tada buvo nuspręsta pavadinti per seniūniją tekančio Rausvės upelio vardu.

Sugretindami Lionginą Baliukevičių ir Kostą Kubilinską galime pastebėti įdomių dalykų – apie Dzūką, pasiaukojusį dėl savo Tėvynės, informacijos rasime tik labai specifinėje-istorinėje literatūroje ir tai nelabai daug, o panegirikomis K. Kubilinskui mirga marga įvairūs literatūriniai leidiniai, kur jis vadinamas vaikų literatūros klasiku ir panašiai. Aišku, toks požiūris taip pat formuoja tam tikrą vertybių sistemą, netgi nepaisant to, kad galbūt panegirikų autoriai nežinojo apie šio išdaviko praeitį.

Pateikiame kelių žmonių prisiminimus apie L. Baliukevičiaus-Dzūko žūties aplinkybes. Priminsime, jog Dzūkas su trim savo bendražygiais – Augustinu Babrausku-Šviedriu, Antanu Vailioniu-Špoku ir Anastazu Kaknevičiumi-Švidriu – žuvo 1950 m. birželio 24 d. Prisiminimais šiame įraše dalijasi du aplinkinių kaimų gyventojai, paskui įsitraukia buvę Dainavos apygardos partizanai Juozas Petraška bei Vytautas Nenartonis. Įrašas darytas 2000 m. gegužės mėn. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Gyvosios atminties programos vadovui Daliui Žygeliui kartu su šiais žmonėmis ieškant Liongino Baliukevičiaus-Dzūko paskutiniojo bunkerio vietos Žaliamiškyje.

Mes visą laiką prie pat Žaliamiškio ir gyvenome. Esame vietiniai. Čia ir karves ganydavome, ir arklius ganydavome, – žodžiu, visą laiką buvome šalia. O po to, kai sužinojome, kad buvo toks įvykis (bunkeryje žuvo partizanai – aut. pastaba), tai atėjome prie bunkerio ir viską apžiūrėjome.

Prie bunkerio liekanų atėjome po kelių dienų, nuo čia įvykusių kautynių. Na, ir ką pamatėme? Pamatėme išdraskytą bunkerį, medžius, suvarpytu kulkų, dar nustatėme iš kurios pusės daugiausiai buvo šaudyta – kaip atėjo nuo Leipalingio stribai, taip ir užpuolė juos. Partizanai dar mėgino šokti iš bunkerio, prasiveržti, bet taip juos čia vietoje ir nukirto.

Kaip įvyko, kad bunkerį atrado stribai?

Iš pačių partizanų vienas vakare išėjo parnešti maisto. Bet ne maisto iš tiesų jis ėjo. Patraukė tiesiai į Leipalingio stribų būstinę, ten viską ir išdavė. Apie tai žinojo ne tik visi vietiniai žmonės, bet archyvuose yra tai menantys dokumentai. Tai buvo Kalanta, kilęs iš Degėsių kaimo. Nebepamenu jau jo partizaninio slapyvardžio… Kad ir kaip būtų gaila, bet čia žuvo paskutinieji šių apylinkių partizanai.

Dainavos apygardos vadų susitikimas 1948 m. Punios šile. Antroje eilėje antras iš kairės prisiminimų autorius J. Petraška, trečias – L. Baliukevičius-Dzūkas.

O man teko asmeniškai susitikti su Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku. Tai įvyko 1947 m. balandžio 23–27 d. Punios šile, kur vyko Dainavos apygardos vadovybės susitikimas. Dar turiu net ir nuotrauką išlaikęs tų keturiolikos ten dalyvavusių partizanų vadų. Žinau visus ne tik slapyvardžiais, bet ir pavardėmis. Esu ten ir aš, ir Lionginas Baliukevičius. Lionginas toje nuotraukoje įamžintas taip kaip ir visada atrodė – su pilote ant šono.

Žaliamiškis buvo labai nesėkminga vieta partizanams – čia žuvo Juozas Vitkus-Kazimieraitis, čia žuvo ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, čia žuvo itin daug kitų narsių vyrų. Nelaimingas šis miškas…

Prieš tai kalbėjome apie kontroversišką istorinę atmintį, kuria mūsų visuomenė vienaip ar kitaip disponuoja, apie tai, kad kartais išaukštinami netikri herojai, o to išties verti žmonės – nepelnytai pamirštami arba jiems skiriama mažai dėmesio. Ką ir kaip šioje srityje galima padaryti?

Istorinė atmintis tikrai nėra jokia apčiuopiama materija ir, matyt, kad ir ką darytum ar šnekėtum, skirtingiems žmonėms ji visada bus kitokia. Tai taip pat savotiško pasirinkimo klausimas, kuris, kita vertus, rodo ir paties pasirenkančiojo vertybes. Matyt, reikėtų klausti kitaip: ką reikėtų daryti, kad bent jau dėl kertinių, vertybinių dalykų mūsų visuomenėje būtų pasiektas daugmaž bendras sutarimas? L. Baliukevičiaus ir K. Kubilinsko istorijos yra kaip tik tas visiškai skirtingas vertybinis pagrindas, ta patirtis, dėl kurios negali kilti jokių abejonių. Tai net nėra jokia problema, o visiškai aiškus dalykas. Visais laikais tėvai nuo mažens vaikus auklėjo, kad išduoti ar žudyti yra blogai, nepaisant to, kieno eilėraščius jiems skaitė.